Kūrybinė meditacija sekant siūlą

Sako, labai sveika užsiimti rankdarbiais – ir galva ilsisi, ir kitos smegenų dalys dirba. Esu patyrusi, kad tai labai padeda kristalizuotis ir kūrybinėms idėjoms (nebūtinai susijusioms su tais rankdarbiais). Pastaruoju metu jutau keistą poreikį imtis kažko, kažką meistrauti ar kurti būtent rankomis, tik neradau, ką konkrečiai noriu daryti. Tai papaišau, tai origami palankstau – lyg ir tai, bet ne. Karolius verti? Kažkaip tingu. Molio namie turiu, bet lipdyti vis neprisiruošiu. Net LEGO įsigijau prasiblaškymui – smagu, ir vis tik, ne tai. Ir štai pagaliau radau TAI. TAI nutiko ir man. Priešistorė tokia: mano giminėj visos moterys nagingos – mezga, neria, siuva, siuvinėja. O aš kažkaip į šią giminę nukritau iš kosmoso. Mano nagingumas pasireiškė daugių daugiausia lipdymu, keramika, vaikiškais eilėraščiais, rašant juos ant plytų, piešiant akrilu ant medžio lentų, lankstant skulptūras iš vielos, liejant jas iš gipso, dėliojant mozaikas iš kruopų ir kuriant švytinčias instaliacijas iš lempelių. Niekad nebuvau gera,… Skaitykite toliau

Apie kalėdinę karštinę

Jau pustrečios valandos Advento tyloje darydama generalinę tvarką namuose, pritrūkstu šventiško įkvėpimo, tad ant treningų užsitempiu ilgaaulius kablus iki kelių (o kas man), ir išeinu atsikvėpti į balkoną. Ir mūsų gatvėje pamatau kalėdinės karštinės nukamuotą trijulę.   Tėtis neša į tinklą įvilktą eglutę. Vienas mažas pipiras pėdina priekyje. O kitas, dar visai visai mažas grybukas, eina iš paskos. Mažasis grybukas ir taip eina labai lėtai, nes greičiausiai dar ne taip seniai pramoko savom kojom vaikščiot, tačiau eisenos greitį dar labai stipriai lėtina jo noras užsukt pastovėt į kiekvieną balutę pakeliui. Tad grybukas eina lėtais zigzagais, pareigingai įlipdamas į kiekvieną balą ir pamaldžiai pastovėdamas joje nudelbęs kepurėtą galvą.   Didesnysis, bet vis tiek ne ką didesnis pipiras gi jaučia šventą pareigą pritūpti prie murzinos pusnies likučių, sulipdyti (kiek įžiūriu iš ketvirto aukšto, plikom rankom) gniūžtę, ir sviesti ją į viršų. Tada, žinoma, reikia lipdyti antrą.   Tėtis su eglute trypiniuoja, kažką… Skaitykite toliau

Kaip atpažinti savižudybės grėsmę

Ketvirtus metus dirbu su žmonėmis. Sutinku jų – gyvai – kartais po kelis šimtus per vieną mėnesį. Daugelis jų būna labai šviesūs, kritiškai mąstantys, atsakomybę už savo žodžius jaučiantys asmenys. Tačiau būna ir kitokių. Ir kartais viešuose renginiuose negaliu nuslėpti ne tik nuostabos, bet ir siuto, girdėdama labai bukus, nepasvertus, nepamatuotus žodžius, tariamus viešai visažiniškomis intonacijomis. Pavyzdžiui: “Taigi depresija – nepagydoma liga. Visam gyvenimui…” “Vis daugiau ir daugiau žmonių sirgs depresija, tai neišvengiama.” “Visi, kas serga depresija, anksčiau ar vėliau bando žudytis.” “Nesąmonė tie psichologai, niekam jie nepadeda, tik blogiau būna.” “Daug žmonių, kuriems nuo psichoterapijos tik pablogėjo…” “Jei jau žmogus sugalvojo žudytis – viskas, nebeapsaugosi.” “Žudosi stipriausieji.” Kas jie, šie žmonės, gargaliuojantys į eterį tokias programas? Sėjantys tokias sėklas į kitų pasąmonę? Ar jie visaregintys dievai? Ar veikiau siaurapročiai (koks tinkamas žodis), pagal vieną “kažkur girdėtą” istoriją padarantys išvadas apie visą pasaulį, visus įmanomus scenarijus? Grojantys savo menkavertę nugrotą plokštelę sau… Skaitykite toliau