Apie norą keisti kitus

Greičiausiai viena knygos eilutė man kliuvo kaip atsakymas į nuolat mane seminaruose, prieš juos ir po jų lydinčius klausimus, kurių laiškuose dažnai sulaukia ir “Ilzės dirbtuvės”: – O kaip pakeisti savo mamą? – Kaip išpurtyti negatyvą iš savo vyro? – Kaip priversti paauglę dukrą pasitikėti savimi? – Kaip atpratinti dejuoti tetą, nes labai pavargstu nuo jos bambesių? – Kaip priversti draugę liautis laidyti šlykščius juokelius apie mano antrą pusę? – Kaip sugėdinti giminę, kad per šventes tiek pletkavoja? – Kaip priversti žiniasklaidą atsisakyti viso to mėšlino negatyvo?   “Daugelis dvasinių mokytojų tvirtina, kad geriausia, ką galime padaryti kitiems, – tobulinti save.” Akys užkliuvo už šios eilutės skaitinėjant Jan Spiller knygą “Astrologija sielai”, aiškinančią Mėnulio mazgų ir asmenybės evoliucijos sąryšį. Paradoksalu tai, kad ši eilutė JAU buvo kažkieno pabraukta prieš man atsiverčiant knygą, rastą knygų lentynoje sodyboje. Tobulinti save – va čia tai keistas atsakymas, ar ne? : ) Net, galima… Skaitykite toliau

Apie tvirtėjančius nuostatų raumenis

“Ilzės dirbtuvės” sulaukia užtektinai nuostabos kupinų laiškų. Juose stebimasi tuo, kad veikia tai, kuo dalinuosi. Dėl ko taip natūraliai priimame faktą, kad pradėjus aktyviau gyventi ir sveikiau maitintis, neišvengiamai gražėja kūnas? Nes tai savaime suprantama: mes veikiame to kūno labui, nuo judesio kūnas tvirtėja ir gražėja, tegul tik mikroskopiškai iš pat pradžių, tačiau netrukus tai tampa matoma plika akimi. Mes galime fiziškai pajusti, kad esame stipresni. Dažnai ir aplinkiniai pastebi: – tu išgražėjai, – labai sulieknėjai, – kažkaip net į ūgį, atrodo, paaugai – tokia nugara tiesi… Regis, niekam nuostabos nekelia, kad darbas su savo kūnu anksčiau ar vėliau duoda vaisius. Būtų daug keisčiau, jei pradėjus mankštintis ir renkantis vertingesnį maistą, kūnas liktų toks kaip seniau. O štai nuostatų keitimo dirbtuvių dalyviai vis dar stebisi, kad pradėjus “mankštinti” savo mintis, grįžta jėgos, stiprėja pasitikėjimas savimi ir gyvenimo vyksmu, dingsta geibumas ir įprotis lenktis prieš nepagarbų užsakovą ar patį pinigą. Jei pažvelgtume į darbą… Skaitykite toliau

Apie buvimą mažu ir vietą širdyje

“Ramybė yra pasitikėjimo vaisius.” “Laimingiausia siela ta, kuri pasitiki. Jai duodama visa, ko jai reikia.” “Darykime tai, kas nuo mūsų priklauso. Visu kitu bus pasirūpinta.” “Kai esame maži, mūsų širdyse yra vietos. Mes galime mokytis ir augti. Kai esame dideli, mūsų širdyje nėra vietos. Liaujamės augti.” (Mažumas šiuo atveju, kaip turbūt galima įtarti, ne ūgio ir ne amžiaus prasme.) Šie ir kiti vieno sekmadienio žodžiai, pasiekę mane labai keistomis aplinkybėmis, įkrito man į kažkurį širdies stalčių. Nuo tada susimąstau, kad daugelis mūsų labai noriai gręžiamės į egzotiškas patirtis, ieškome kažko tolimo, nepatirto, sklaidome kituose pasaulio pakraščiuose užrašytas tiesas, kai kurie žmonės keliauja tūkstančius kilometrų, kad išgirstų ar patirtų kažką ypatingo, o kartais tai, kas svarbu, tai, kas tikra, tai, kas nepamainoma, yra visai šalia – ir gal net jau labai seniai – greta mūsų. Gal tiesiog ateina diena, kai tai išgirstame ne tik ausimis, kai perskaitome ne tik akimis ir… Skaitykite toliau

Apie mažus lemtingus pasirinkimus

Susipažinkite: Annette. Ji laisvai kalba trimis kalbomis, jos bibliotekoje – 5000 knygų. Ir atrodo ji stulbinančiai. Nors jai – jau virš 70. “Ai, čia tiesiog geri genai,” – jau įsivaizduoju, kaip kas nors susiraukęs numotų ranka, maždaug – nesvaikim. Čia tokie genai… Na, jei kalbame apie Annette genus – tai jie tikrai ypatingi: Annette mama mirė nuo krūties vėžio sulaukusi vos 47, močiutė – nuo to paties sulaukusi vos 36, močiutės seserys taip pat anksti buvo pakirstos šios ligos. Diabetas giminėje taip pat buvo dažnas svetys – juo sirgo senelis, teta. Tačiau jos giminė noriai kirto mėsą, jei kiaulę – tai nuo knyslės ligi kanopų. O Annette yra vegetarė jau daugiau nei pusę amžiaus, ir veganė – beveik tris dešimtmečius. Sveikut sveikutėlė – ji net nepamena, kada pastarąjį sykį sirgo gripu. Genai ir giminės ligų istorija yra lyg užtaisytas ginklas, sako Annette. Gyvenimo būdo pasirinkimai lemia, ar paleisim kulką, ar… Skaitykite toliau

Apie klausimus, sutaupančius gyvenimo

Aš netikiu, kad yra vienas visiems tinkamas receptas. Jei taip būtų, jau šiandien visi pasaulyje būtų turtingi, liekni, laimingi, gražūs, laisvi nuo vaistų, tabako, alkoholio, kitų žmonių nuomonės, paskalų ir banko paskolų. Deja, taip nėra, ir kiekvienas ieško (arba neieško) savo kelio iš nelaisvės – į gyvenimą, apie kokį svajoja. Yra tokia teorija, kad kuo sąžiningiau dirbame su pačiais savimi, kuo uoliau mokomės, kuo greičiau tobulėjame – tuo lengviau pildosi ir mūsų norai. Nes Visata apdovanoja evoliucionuojančius ir padedančius evoliucionuoti kitiems. O kuo greičiau mokomės iš savų klaidų – tuo greičiau tobulėjame. Vis tik pastebiu, kad tiek aš pati, tiek mano aplinkos žmonės, tiek šimtai žmonių, ateinančių į mano seminarus, – daugelis mūsų kažkokiu būdu gebame užsisukti užburtuose ratuose ir diena po dienos, mėnuo po mėnesio, metai po metų kartoti tas pačias klaidas. Vasaros atostogų metu man į galvą atėjo labai netikėtas, tačiau iš tiesų daug parako turintis klausimas. Klausimas, galbūt galintis… Skaitykite toliau

Apie suaugusius alkoholikų vaikus

Jei galėčiau jums rekomenduoti tik vieną vienintelę knygą, kurią siūlyčiau perskaityti šiemet, tai būtų “Suaugę alkoholikų vaikai”. Net drįsčiau spėti, kad ši knyga, jei ji būtų skaitoma masiškai, galėtų pakeisti mūsų šalies mentalitetą iš esmės.   Nuomonės žiniasklaidoje, kurios pasiekė pastaruoju metu, buvo tokios: 70-80 % Lietuvos šeimų yra vienaip ar kitaip paliestos alkoholizmo. Su tuo itin stipriai susiduriu savo darbe, nes į mano seminarus ateina moterų, gyvenančių su alkoholikais vyrais arba merginų, kurių tėčiai gėrė – apie tai sulaukiu laiškų ar moterys užsimena per seminaro pertraukas. Apie alkoholikes mamas prisipažįstama rečiau. Pastaruoju metu toms, kurios įvardina tokią problemą, taip pat drąsiai rekomenduoju šią knygą. “Testavau” šią knygą su žmonėmis, kurių vaikystės namuose buvo geriama, ir galiu pasakyti, kad “Eureka!” akimirkos skaitytojų veiduose buvo dažnos, o kartais palydimos netgi šūksniais. Tačiau šią knygą atsiversti siūlyčiau ne tik tiems, kurių mama ar tėtis gėrė (ar tebegeria ligi šiol). Šią knygą pati autorė… Skaitykite toliau

Apie žmones ir idėjas – per LRT KLASIKĄ

Vieną saulėtą rytą žurnalistė Audra Čepkauskaitė lūkuriavo manęs autobusų stotyje. Ne, ji nėra paparacė ir ji nefotografavo manęs be makiažo, su treningais ir didele kuprine, išsiruošusios trumpų atostogų. Ji mane kalbino savo radijo laidai “Žmonės ir idėjos” – laidos tema buvo išties įdomi: ar kultūra gali išjudinti politiką? Laidoje buvau pristatyta kaip knygos “Atleisk savo šefą” autorė – tą savaitę Darbo ginčų komisijoje buvo svarstomas darbo ginčas tarp Karolio, kurį kviečiau palaikyti FB, ir liūdnai pagarsėjusios reklamos agentūros. Reklamos agentūra kišo! Didžioji mūsų su Audra pokalbio dalis prasideda apytiksliai nuo 18 minutės. 23-iąją laidos minutę perduodu linkėjimų buvusiems kolegoms ir pasakau, kad Karolis yra paskutinis žmogus, kurį iš tos agentūros palaikau ir konsultuoju. Žodžių į vatą laidoje nevynioju: “Kai užsienio investitoriai pamatys, kokie, atsiprašau už žodį, KOLCHOZNIKAI dirba kai kuriose tarptautinėse įmonėse… Ta agentūra, kurioje aš dirbau – tai yra tarptautinė tinklinė reklamos agentūra, kuri iš tikrųjų elgiasi kaip paskutiniai… Skaitykite toliau

Apie jaunimą Darbo biržoje

Vasarą keliaudama po Lietuvą, kelis sykius įsijungiau televizorių. Daugel stebuklų išvydau, daugel netikėtų emocijų patyriau (gal todėl, kad be televizoriaus gyvenu jau daug metų ir pažiūriu jį kas pusmetį tiriamaisiais tikslais). Tačiau dabar – ne apie stebuklus, o apie paprastą realybę. Vieną vasaros penktadienį žiūrėjau žinias. Pasirodo, daugiau nei 500 jaunuolių, baigusių studijas, vien Šiauliuose peržengė Darbo biržos slenkstį. Kiek jų – kiek jūsų – yra visoje Lietuvoje? Liūdniausias buvo užkadrinis komentaras, kad iš šių jaunų žmonių “formuojasi ilgalaikiai bedarbiai”. Visus jaunus žmones, šiuo metu ieškančius darbo, kviečiu praleisti tokią destruktyvią programą pro ausis. Gal ankstesniais metais iš tokių žmonių ir “formuodavosi ilgalaikiai bedarbiai”, tačiau nesileiskit suvaromi į tą patį gardelį ir šeriami tuo pačiu šienu, nes jūs – ne asilai. Galva yra ne tik tam, kad į kaklą neprilytų, ir net jei dėdė žurnalistas generalizuodamas kažką atsainiai pasakė pusei milijono žinių žiūrovų – tai toli gražu nereiškia, kad jo… Skaitykite toliau

Apie atkritimus, arba drėgnas malkas

Žinodami, kad kalbos magija domiuosi jau beveik dvidešimt metų, manęs seminarų dalyviai kartais be vilties klausia, ar nepatiriu bambėjimo atkritimų, kaip kiti žmonės. Nekrėskit juokų. Esu žmogus iš kūno, kraujo ir klaidų. Tad žinoma, kad patiriu atkritimų. Patyriau vieną ir šią savaitę. Antradienį. Pradėjau rypuoti tėčiui į ragelį, kai jis paklausė, kodėl nevažiuoju į sodybą: – Ai, žinok visai susidrožiau, nuo gegužės pradžios iki dabar teturėjau tik du laisvadienius, viskas, pervargau iki negalėjimo, skauda nugarą, byru į šipulius, nepakelsiu kuprinės… – Na, bet bėdavojant tai tau tikrai nepagerės, – staiga rėžia man tėtis. – Ilgai dar suksi šitą pačią plokštelę? OMG, – pagalvojau, ir šimtąją sekundės dalį GAILĖJAUSI, kad tėtis buvo “Efektyvių žinučių dirbtuvėse”, nes NUOŠIRDŽIAI NORĖJAU PAVERKŠLENTI IR SAVĘS PAGAILĖTI. Tačiau jis juk teisus, kaip kažin ką. Bėdavojimas tikrai netaiso reikalų. Baigusi pokalbį, pradėjau krautis kuprinę, ir trečiadienį jau buvau čia, sodyboj. Taip, orai čia galėtų būti šiltesni (“patys… Skaitykite toliau