Apie penkis kantrybės mokytojus

Vakar užsuku į Katedrą – noriu uždegti kelias žvakes. Prieš mane, lyg vaikai besigrūdą prie žvakių ir suvenyrų kiosko langelio – penki vos patį langelį siekiantys, ant pirštų galų besistiebiantys, linksmai klegantys japonai. Aukštas akiniuotas lietuvis languotais marškiniais laisvai šnekučiuoja su jais japoniškai, versdamas įvairių suvenyrų kainą į japonų. Vienas japonas šluoja šventus paveikslus su mergele Marija – turbūt visus, kuriuos tik mato. – Dvidešimt šeši eurai, – pagaliau sako kioskelio darbuotoja, tiesdama jam maišą abrozdėlių. O džiaugsmas, o visuotinis klegesys – toks pirkinys, KAI gerumo! Suprantu, kad čia bus ilga daina. Tačiau tikrai noriu uždegti kelias žvakes, tad laukiu toliau. Ir kai jau iš mano plaučių bekyląs veržtis gilus atodūsis, dar prieš užgimstant dejonei mintyse, įsijungia vidinis aliarmo signalas – dūsauk nedūsavus, ką tai keičia? Anot kai kurių autorių, tradiciškai susierzinimas reiškia, kad turime idealizaciją. Kitaip tariant, mes “žinome“, kokio dydžio eilė turi prieš mus būti (ar kad jos… Skaitykite toliau

Apie tai, kas man padėjo jaustis geriau po darbo netekties. II dalis

Įvairiuose šaltiniuose esu aptikusi nuomonę, kad gyvenimiškos griūtys ir netektys – tai svarbūs, nors ir nelengvi ruožai, kai pats likimas mums siūlo stabtelėti, apsižvalgyti ir perklausti savęs, kur link judame ir ar tikrai norime ten nukeliauti. Svarbiausia – įsiklausyti ir išgirsti, ką tuo metu tyliai ar vis garsiau mums sako aplinka, nes jei neišgirsime sykį, antrą kartą bus pasakyta garsiau. 2012 m. pavasarį, vasarą ir rudenį buvau bedarbė ir išgyvenau vienus sudėtingesnių savo metų. Tačiau, matyt, išgyvenau juos užtektinai sąmoningai, nes po praradimų prasidėjo atradimai. Noriu pasidalinti gerąja blogų metų patirtimi su tais, kurie šiandien yra netekę darbų, tad tęsiu sąrašą dalykų, kurie man asmeniškai padėjo po darbo netekties liūdnai pagarsėjusioje reklamos agentūroje (istorija aprašyta knygoje “Atleisk savo šefą”). Pirmą teksto dalį galite rasti čia. 6. Vizijos kūrimas. Noriu patinkančio darbo ar bet kokio? – po kiek laiko paklausiau savęs, kai gavau kelis labai “bet kokius” pasiūlymus už labai mažus “pinigėlius”.… Skaitykite toliau

Apie tai, kas man padėjo jaustis geriau po darbo netekties. I dalis

Turbūt žinot, kad darbo netektis patenka į daugiausia streso keliančių gyvenimo įvykių TOP-5, greta artimojo netekties, skyrybų, kraustymosi (!) ir sunkios ligos. „Ilzės dirbtuvės“, tiksliau darbas jose, man leido daug sykių tuo įsitikinti. Pastebėjau, kad į nuostatų keitimo praktiką ateina tam tikras procentas žmonių, netekusių darbo (nors dažniausiai kursą vis tik renkasi tiesiog džiaugsmo neteikiančius darbus dirbantys žmonės). Taip pat pastebėjau (ir su tokia teorija susidūriau ne viename šaltinyje), kad jei dirbame iš baimės (pvz., “reikia susimokėti už būstą”), jei darbas yra tik proto, bet ne sielos sprendimas (“čia gerai mokės, na ir kas, kad darbas nykus ir teks arti viršvalandžius”), anksčiau ar vėliau gyvenimas padovanoja žmogui progą stabtelėti, įkvėpti, apsidairyti ir perklausti savęs: ką, po paraliais, prasmingesnio ir įdomesnio galiu nuveikti šioje Žemėje? Tiesiog mes tą gyvenimo dovaną – progą keistis ir keisti – dažnokai suvokiame kaip praradimą, traumą, netgi pažeminimą, kai tai susiję su darbo netektimi „lietuviškas darbo… Skaitykite toliau

Devynios savaitės po EŽD, arba apie didelius pokyčius, kuriuos sukelia mažyčiai bandymai

Skaičiau šį laišką vėlų šeštadienio vakarą, po dirbtuvių, po labai ilgos, labai intensyvios dienos. Skaičiau ir verkiau. Verkiau iš dėkingumo – visų pirma, šiai merginai – už tokį nuoširdų grįžtamąjį ryšį. Ir dirbtuvėms, kad jos gimė. Ir 9 savaičių EŽD eksperimentui. Už tai, kaip jis veikia: „Labas vakaras, Ilze, išties sunku patikėti, kad nuo EŽD praėjo jau 9 savaitės ir štai jau paskutinė šio eksperimento refleksija. Kadangi afirmacijas natūraliai pradėjau sakyti sau tiek mintyse, tiek ant popieriaus, tiek garsiai jau nuo pirmosios savaitės, tai šią savaitę neišgyvenau labai labai kažko naujo. Tad nusprendžiau apibendrintai surašyti visus (ar bent pagrindinius) pokyčius, įvykusius per šias nuostabias 9 eksperimento savaites. Ausys ir akys pasidarė itin jautrios negatyviai ir tuščiai informacijai. Todėl ir pati labai stengiuosi kalbėdama ar rašydama parinkti tinkamus žodžius, o jei neturiu ką pasakyti, geriau visai patyliu. Beje, pradėjau sveikinti visus savo facebook’o draugus su gimtadieniais – anksčiau tolimesniems pažįstamiems dažnai… Skaitykite toliau

Apie niūrius teisuoliškus abstinentus

Aną penktadienį siaubingai prisigėrėm su vaikystės drauge. Kai po vakarėlio kirtom paskutinę gatvę, kurios kitoj pusėj buvom pasistačiusios automobilį, ji, rodydama į vaikiną su dviračiu ir merginą su šunimi, pasakė: – Gal jie galėtų pervesti mus per perėją? Nes jau labai sunkiai paeinam. Bet bliamba, tokiu atveju jie iškart praneš policijai, kad mes girtos sėdam į mašiną! Tada ir vėl užsikniaubėm iš juoko, ir kurį laiką stovėjom įsirėmusios į kelius, negalėdamos suturėti laukinio kvatojimo. – Ilze, šitaip mane nugirdei… vienu buteliu… – vos atgaudama kvapą, išstenėjo ji. Iš tiesų įkalėm po butelį, ir ne bet kur, o prie Seimo fontano. Man buvo kažkokia chuliganiška nuotaika, tad nuėjusios į piceriją pasiėmėm po butelį bealkoholinio alaus išsinešimui, atsisėdom ant suklypusio suolo prie fontano palaikų, žiūrėjom į pamišėlių sodininkų suartą ir kiaulpienėm užsodintą fontaną, prie kurio tiek sėdėta prieš dešimt metų, kai gyvenau Gedimino prospekte, ir gurkšnojom kaip piemenys, ir krizenom kaip vaikai.… Skaitykite toliau

Apie laisvės skonį ir kvapą

Pastebėjau: kai liaujuosi kažkuo dalintis, tai baigiasi. Pvz., jei parašau eilėraštį, ir nukišu jį į stalčių, „ai, nedėsiu į FB“, tada antrą nubruku, trečią – staiga eilėraščiai liaujasi pas mane tykinę. Manau, taip tiesiog sutrikdau energijos mainus. Ką gi, tai šįsyk beveik iš egoistinių paskatų pasidalinsiu vienu džiugiausių man pastaruoju metu nutikusių dalykų – kad ir jums taip nutiktų ir kad pati šito neprarasčiau, nes neseniai buvau praradusi ir vėl (manau, dėl to, kad tuo su jumis nesidalinau). Na, apie viską nuo pradžių. – Intro – Pernai rudenį mečiau rūkyti. Mečiau be galo lengvai, tik šast – ir viskas. Prieš tai rūkiau 14 metų (Jėzau Kristau rudabarzdi! buvau neblogai apsirūkiusi pana!). Labai džiaugiausi metusi. – Tu labai gražiai pasidažiusi, – sykį man sako draugė sykį vakarieniaujant. – Aš šiandien nesidažiusi, – sakau jai. – Tik akių tušas, ir viskas. – Tu juokauji, – sako ji. – Jei norėčiau pajuokaut, gal… Skaitykite toliau

Keturi nusilenkimai, arba rytinio palaiminimo galia

Parodžiau, kaip darau keturis nusilenkimus, keliems artimiems žmonėms. Po kelių savaičių sulaukiau gerų atsiliepimų – tiek apie gerėjančią nuotaiką ir atsiveriančias naujas galimybes, tiek apie stiprėjantį kūną, tiek apie augančią savistabą ir lengvumą siekiant tikslų. Tad noriu darsyk pasidalinti šia praktika su jumis. “Efektyvių žinučių dirbtuvėse” apie nusilenkimus taip pat papasakoju, o kartais net sulaukiu žmonių, kurie ateina jau praktikuodami tokį rytinį ritualą ir pasidalina savo įspūdžiais. Apie nusilenkimus visoms pasaulio šalims, laiminant visas gyvas būtybes Žemėje, sužinojau labai seniai – turbūt prieš dvylika trylika metų. Nuo tada ir darau juos – kartais, tiesa, užmesdavau, vis tik jų efektas man asmeniškai toks stiprus ir toks teigiamas, kad anksčiau ar vėliau grįždavau prie savo rytinio ritualo. Tąsyk vieną rugpjūčio vakarą tiesiog ėjau pajūriu su ausinuku, ir išgirdau radijo laidą. Astrologė Nijolė Wolmer pasakojo (kiek mano atmintis leidžia atgaminti), kad nusilenkimai kilę iš budizmo ir skirti jie tam, kad daugiau nebereiktų įsikūnyti šioje… Skaitykite toliau

Apie baimės gravitaciją ir drąsos deguonį

Turbūt visi esame nugyvenę dienų, kai itin stipriai jautėme Žemės trauką: vilkdami koją už kojos nešėmės vos pakeliamą kasdienybės sunkumą. Ir turbūt visi bent sykį esame patyrę begalinio lengvumo, sumišusio su antgamtiška jėga, jausmą, – kai atrodė, kad dar kiek, dar truputis – atsiplėšime nuo žemės ir imsime skristi pilnais plaučiais magiško, į orą keliančio deguonies. Lygiai taip pat turbūt visi esame jautę, kad paliekame gerai ištyrinėtą erdvę ir leidžiamės į naujas gyvenimo platybes – tyrinėti, atrasti, mokytis, užkariauti, kurti, apgyventi naujas žemes. Tad šįsyk – apie baimės gravitaciją ir drąsos deguonį. Bei tolimas misijas apskritai. Kas ta kartais neįveikiama prie žemės mus priplojanti jėga ir iš kur kyla tas jausmas, kad galime skristi? Juk teoriškai visad vaikštome ta pačia Žeme, turinčia tokią pat gravitaciją. Slogų sunkumo jausmą, kai Žemė, rodos, traukia dusyk labiau, aš kildinčiau iš baimės ir nuovargio bei nusivylimų, o nuovargį ir nusivylimus taip pat kildinčiau iš baimės –… Skaitykite toliau

Apie buvimo čia ir dabar malonumą

Pramerkiu akis, ir tiesiai prieš savo veidą, visai greta pagalvės, matau ją, lyg kokią gyvą statulą – be galo patenkintą, sklidiną ramybės, tysančią pusiau gulom, atsukusią man apvalų savo pilvą, nuo malonumo ir išminties primerktomis akimis. Galbūt ir ne storesnė už patį Budą, tačiau tokį rytą – laimingesnė už jį tikrai ne mažiau. – Mano dzeno mokytoja, – bandydama išlaikyti rimtą miną, pasisveikinu linktelėdama galvą, ir nusišypsau. Mano dzeno mokytoja tarsi irgi linkteli man, kiek sujudina vieną ant kitos užmestas letenas, ir ima murkti. Klausimas, ar Buda, iškėlęs gėlę virš savo galvos ir nusišypsojęs mokiniams, galėjo būti iškalbingesnis. Vis tik prisimenu vakar skaitytas mintis, kad pernelyg mėgautis dzadzenu nėra geras ženklas (akivaizdu, kad priešais mane esanti būtybė atvirai mėgaujasi savo praktika, ir dar bando tuo nepadoriu mėgavimusi užkrėsti mane). Kaip ir nėra labai gerai susitelkti į savo mokytoją, nes dzenas skirtas savęs pažinimui. O aš žiūriu į rainą būtybę ir… Skaitykite toliau

Apie užtemimą, kosminį PMS’ą ir iliuzijų priešnuodžius

Tai, kad karts nuo karto užmetu akį į mėnulio kalendorių, nereiškia, kad drauge trinu krištolinį rutulį, kalbu išnykusiomis kalbomis, dūdele groju kobrų lizdui miegamajame po baldakimu ir ryju kardus, kai neturiu ką veikti. Mėnulio kalendorius taip pat nereiškia, kad garaže greta motociklo esu priparkavusi reaktyvinę savo šluotą.   Man mėnulio kalendorius tėra vienas iš instrumentų planuoti kai kuriems dalykams, va ir viskas. Juo remiuosi (daugiau mažiau) jau keturiolika metų. Taip, prisipažįstu, pirmieji keleri metai buvo gana fanatiški, kai aš kiek liguistai, bukai klioviausi rekomendacijomis, tačiau dabar atsižvelgdama į šį kalendorių planuoju viso labo svarbiausius mėnesio įvykius, susitikimus, o visa kita palieku natūraliai tėkmei. Maža to, per šitiek metų sutikau tikrai užtektinai visiškai sveikų, normaliai funkcionuojančių žmonių, kurie remiasi mėnulio kalendoriumi – tarp jų buvo ir sodininkų, ir daržininkų, ir žvejų, ir netgi verslininkių. Nė vienas jų taip pat netrynė krištolinių rutulių ir negrojo kobroms dūdelėmis, taip kad gal nebijokime to… Skaitykite toliau