Jei su gauta siunta darytume tai, ką darome su išsipildymais


Kaip atrodytų, jei užsisakytume kažkokią prekę su pristatymu į namus, o kurjeriui atvažiavus tarpduryje staiga sakytume:
– Aaaai, čia matyt ne man, aš neverta, aš neužsitarnavau, yra vertesnių už mane…
Arba Lietuvos pašte prie langelio imtume mekenti tokias nesąmones?

Deja, kartais būtent tą darom su savo norų išsipildymais. Kažko labai norėjom – užsakėm. Ir štai Visata supakavusi pristato mums siuntinį. Tačiau būna, kad pradėjus pildytis norui, užtraukiam būtent tokią giesmelę-rypelę. Manau, ir Visatą gali užknisti tas vadinamasis „lietuviškas kuklumas”, kas iš tiesų tėra liguistas nusimenkinimas:
– Ai ne, čia ne man, čia kažkokia klaida, negali būti, aš neverta, kiek vertesnių už mane…

Beje, ir pati taip giedojau, kai būtent mane pasirinko leisti Niujorke; ir šiandien dar būna dvejonių, ar jie tikrai neapsiriko.

Bet gal kartais ne mums spręsti apie vertumą ir nevertumą.

Užsakėm – priimkim. Panorėti, o paskui čvierytis tikrai nėr adekvatu. (Jei manot, kad adekvatu, pabandykit taip pat elgtis Lietuvos pašte atsiiminėdami siuntą, ir parašykit, kaip sekės.)

Todėl per Jaunatį noriu palinkėti: tegul sąmoningumo šviesoje sudega buitiniai mažmožiai, dvejonės ir nuoskaudos, mūsų pačių sukurti trikdžiai.

Kai suvokiame priežastis ir pasekmes, kur kas lengviau atleidžiame, paleidžiame ir perkuriame aplinkybes. Ir taip, Jaunaties vakarą tą atlikti yra lengviau nei įprastai.

Tad norėkite. Tikėkite. Paleiskite šio vakaro norą į erdvę lengvai, be prisirišimo, be kaprizo. Kaip tą padaryti lengviau, keli suveikiantys dalykai – šiame tekste.

O tuomet pastebėkite savo išsipildymus, atpažinkite juos.

Ir priimkite.

PS. Taip, aš dalinuosi visais šiais dalykais iš egoistinių paskatų.

Nes noriu, kad mūsų šalyje ir visame pasaulyje būtų kuo daugiau žmonių, jaučiančių, kad jie yra savo gyvenimų kūrėjai, o ne vėjo blaškomi plastikiniai maišeliai.

Nes noriu, kad kuo daugiau žmonių išmoktų sąmoningai sėti geidžiamų dalykų sėklas savo minčių dirvonuose, užuot auginę ten piktžoles.

Nes noriu, kad džiaugsmas ateitų ten, kur šiandien gyvena skausmas ar neviltis. Kad klestėjimas ateitų ten, kur šiandien skurdas ir stygius. Kad ramybė ir pasitikėjimas ateitų ten, kur šiandien kaltė ir nerimas. Ir kad gyvenimas laimėtų ten, kur jis šiandien žlugdomas, dusinamas ir naikinamas.

Nes noriu, kad būtų kuo daugiau išsipildymų istorijų.

Aš pašėlusiai mėgstu jas pasakoti ir jomis dalintis.


Bookmark the permalink.

Comments are closed.