Lėtumo džiaugsmas


Vakar vaikštinėdami radom sraigių.
– Čia kažkoks jų suvažiavimas, – sakau. – Sąskrydis. Sąslydis.
– Gal po lietaus jos randa daugiau maisto?
– O gal po lietaus jos tiesiog geriau SLYSTA? Ir joms tiesiog smagiau vėžintis?

Vėliau žiūrėdama į vienos jų nuotrauką, panorau truputį paskaityt apie sraiges. Sužinojau, kad, remiantis Vikipedija, vynuoginė sraigė yra pilvakojis moliuskas, o tas jos šliaužimo aparatas vadinamas KOJA. Na, gerai, kad ne ranka.

Gyvena tokios sraigės laisvėje iki 7 metų, tačiau žinoma viena ponia, sulaukusi garbingo 35 metų amžiaus. Turbūt ne atsitiktinai senjorė rekordininkė gyveno gero gyvenimo šalyje Švedijoje.

Į Lietuvą vynuoginės sraigės atgabentos XVIII a. ir paleistos laigyti po dvarų parkus, joms čia patiko ir jos ėmė pamažėle sraigiškai dvarininkauti, tą daro lig šiol. Kol kažkas nepradeda jų krauti kibiran.

Sraigės yra hermafroditės – tai reiškia, iš tiesų jos ne ponios ir ne ponai, o toks vidurinis variantas tarp vienų ir kitų. Tačiau man atrodo, „ponia sraigė” skamba geriau nei „ponas sraigė”. Ponas sraigė skamba kaip dėdė Aldona iš to prasto anekdoto.

Vynuoginė sraigė dar kartais vadinama ir „valgomąja sraige”, tačiau pastarasis pavadinimas yra blogas, VLKK (Valstybinė lietuvių kalbos komisija) už jį baudžia nemaža – 3000 eurų – bauda.

Prisiminkime: nevadindami sraigių valgomosiomis, kaip mat sutaupome! Pataisykime ir bičiulius – apsaugokime juos nuo VLKK baudų. Vynuoginė sraigė yra vynuoginė. Žmogus juk nenorėtų būti vadinamas valgomuoju. Savo katės ar šuns valgomuoju juk irgi nesiverstų liežuvis vadinti. Valgomasis lai būna grybas, bastutis, kambarys galų gale, na bet ne gyvas valgomuoju neišreiškęs noro būti veikėjas.

PS. Kokio grožio ir kokio įdomumo gyvūnas vis tik. Nuo vaikystės man sraigė buvo mįslė su rageliais. Pagalvojau, kiek džiaugsmo ir kiek laisvės yra lėtume.
Ir taip mintijant vos nepavėlavom pusryčių šįryt.


Bookmark the permalink.

Comments are closed.