Apie žmogų-žiemkentį ir žiemos grožį

Nuo pat paauglystės, su begaliniu liūdesiu ar net kartėliu balse, uolios kankinystės perkreiptu veidu kartodavau vieną ar visas iš eilės šias frazes: – Kaip aš nekenčiu žiemos, nuoširdžiai… – Bliamba, temti pradeda vos prašvitus. – Šalta kaip subinėj… – Nesuprantu, kiek reikia apsirengti, kad būtų šilta? – O dieve, kaip dar toli vasara. – Na, kaip nors prakentėsiu tuos keturis penkis žiemos mėnesius… – Šaltuoju metų laiku kur nors eiti savo noru? Ne, mane iš namų iškrapštytų tik specialiosios pajėgos…   Kaip manote (ar kaip esate patyrę iš praktikos), kiek tokie pareiškimai palengvina žiemą ir priartina pavasarį? Aha. Turbūt lygiai tiek pat, kiek rudenį kai kurių mano FB bičiulių plūdimaisi dėl šalčio priartina šildymo sezono pradžią. Tai yra – nė kiek. Sukau tokias plokšteles ilgai. Kol sykį seniai seniai, išties labai nelaimingą savo gyvenimo žiemą, vieną vakarą skaičiau Bulgakovo „Baltąją gvardiją“, fone grojo Rachmaninovo „Nakties vigilija“ (įrašyta Kijevo Katedroje), už lango tingiai temo ir dar tingiau… Skaitykite toliau

Apie nemokamų paslaugėlių kaulytojus

Kaulytojai, prašinėtojai ir sąmoningumo stokojantys laiko vagys, paprašaikinantys dirbti už dyką, turbūt yra neišsemiama tema. Vakar dalyvau LRT radijo laidoje “Paraštės” pas Beatą Tiškevič, ir mes tiek prieš laidą, tiek jos metu taip įsikalbėjom apie nemokamas paslaugėles ir nuolaidėles, kad, atrodė, būtume tęsusios dar gerą valandą, jei ne iki paryčių (laidos įrašas yra čia). Iš mane pasiekiančių atsiliepimų suprantu, kad tema vis dar labai opi. Atrodo, kad daugeliui žmonių vis dar reikia padrąsinimo ar net patvirtinimo, kad TAIP, mes turime teisę ginti savo laiką, ir TAIP, mes visi turime teisę imti kažką mainais, kitiems duodami tai, ko jiems reikia. Ko kaulija kaulytojai? Ar kada įsiklausėte, kaip skamba žodis “kaulyti”? Spėčiau, kad jis kilęs iš kaulų ir šuniško kaulijimo to, kas lieka nuo stalo. Kaulijama išėdų, liekanų. Kaulijama iš bado. Tačiau jei atkreipsite dėmesį į tuos, kurie jūsų dažniausiai prašo padirbėti už dyką, greičiausiai atrasite įdomią tendenciją. Panašu, kad dažniausiai tie žmonės galėtų mokėti. Esu pastebėjusi, kad tie, kurie tikrai negali mokėti už… Skaitykite toliau

Apie viltį neviltyje

Šiandien po pirmos pusės dienos paskaitų išbildam lauk pietų, ir vienas kursiokas sako: – Fu, kaip bjauru, šalta, lyja, nekenčiu tokio oro… – Užtat šitoj šaly nėra terorizmo, – sakau jam tolstančiai pavymui. – Tik kartais pamirštam įvertinti tai, ką turim. Su dviem grupiokais skusdami Senamiesčio gatvėmis kalbėjomės apie visus gerus dalykus, kurie yra Lietuvoje – ką mes pamirštam ir prisimenam tik keliaudami ar pabendravę su užsienyje gyvenančiais lietuviais: – čia grynas oras, – čia viskas arti, – čia skanus maistas, – čia pasiutusiai greitas internetas. Daugiau nespėjom, nes labai skubėjom atgal į paskaitas. Tačiau šį sąrašą galima pratęsti iš įvairiausių mano sutiktų žmonių komentarų: – mes gana gerai kalbam angliškai su gana gražiu akcentu, – geriamo vandens kokybė čia gera, – čia graži gamta, – gamtoje saugu (tikimybė sutikti plėšrių žvėrių ir nuodingų gyvačių tikrai maža, skorpionų, piranijų ir maliarinių uodų nėra), – čia nėra žemės drebėjimų, – čia… Skaitykite toliau

Kai atsisakyti reiškia atrasti. II dalis

Parašiusi pirmą šio teksto dalį, pamačiau tokį juo besidalinančios moters komentarą: „Šitas straipsnis turėtų tapti mano biblija. Tol, kol namuose atsiras kuo kvėpuoti. Ir paskui būtų gerai neužsimiršti.“ Džiugu, jei tekstas įkvepia gyventi švariau ir su mažiau. Šįsyk iš namų išeinam ir į lauką. Bet pradedam dar nuo namų: Mažiau smulkmės – daugiau tvarkos. Smulkmenos kaupia dulkes, jų priežiūra siurbia laiką ir energiją. Tai viena priežasčių, dėl ko kaip katė nuo lupamos citrinos bėgu nuo visokių mugių ir turgelių, kur kupstai ir kupsteliai daiktų žvaliai dairosi naujų aukų – oi, atsiprašau, šeimininkų. Bilda medinės piestos, braška kubilų šonai, plasnoja drožti ereliai, skleidžias verbos, staiposi medinės mentelės, klastingai dirželiais moja lininės prijuostės. Neturiu nė vienos prijuostės. Turiu tik vienui vieną pjaustymo lentelę ir tik dvi menteles. Mėgstu švarą, tačiau dar labiau mėgstu turėti laisvo laiko. Tad man geriau išvengti mažmožių, nei prikaupti jų ir paskui trinti kiekvieną šluoste. Tikrai turiu ką veikti ir… Skaitykite toliau

Kai atsisakyti reiškia atrasti

Kažkuriame mano tekste šmėkštelėjo frazė “mažiau daiktų, daugiau erdvės”, kitąsyk užsiminiau, kad “renkuosi patirti, ne turėti” – man pačiai netikėtai, šios dvi, atrodytų, tokios paprastos užuominos sulaukė audringų reakcijų laiškuose. Skaitytojos rašė, kad net daug metų “praktikuojančios sąmoningumą spintoje”, rado ką padovanoti turinčioms mažiau, taip pat sulaukiau žinučių, kad esu “neįtikėtinai laisva” ir “ši laisvė užkrečia”. Norėčiau sugriauti mitą, kad esu kažkuo ypatinga: man kartais taip pat nutinka įsigyti mažai reikalingą daiktą, kartais būna sunku išsiskirti su drabužiu, kurio ilgai nebedėviu. Taip, aš esu laisva nuo kai kurių dalykų – esu laisva nuo paskolų, kreditų, lizingo įmokų, esu laisva nuo tabako, alkoholio ir vaistų, esu laisva nuo nepažįstamų žmonių nuomonės ar lūkesčių, esu laisva nuo politinių partijų. Tačiau tokią laisvę gali pasiekti kiekviena ir kiekvienas. Skolas galima išsimokėti ir atsisakyti jas imti ateityje, galima atsisakyti alkoholio ir kitų kvaišalų, daugeliu atvejų (išskyrus sunkias ligas) galima ir turbūt sveika gyventi taip,… Skaitykite toliau

Interviu L’OFFICIEL

Rugsėjo mėnesio L’OFFICIEL pasirodė mano interviu, kurį tikrai labai gyrė skaitytojos. Sulaukiau šiltų atsiliepimų, tad su nespėjusiais įsigyti žurnalo dalinuosi pačiu tekstu – galbūt kažkam bus aktualu. Už puikius klausimus nuoširdžiai dėkoju L’OFFICIEL žurnalistei Monikai Repčytei, o už idėją ir dėmesį žodžio temai – Giedrei. Interviu L’OFFICIEL laikau vienu labiausiai pasisekusių šių metų pašnekesių. Graži moteris Jūsų akimis. Frazėje “graži moteris” man svarbus antrasis žodis. Kelerius metus pavasario atostogas leisdavom Danijoje. Ten pastebėjau, kad kai kurios vakarietės stulbinančiu greičiu panašėja į vyrus. Šiemet dalyvavau Leicigo knygų mugėje ir pamaniau, kad vokietės nurungė danes. Buvo ne viena situacija, kai galvodavau, “o, kokiu moterišku paltu tas žilas ūsuotas vyrukas apsirėdęs… oi, čia moteris!” Prisipažinsiu, man ta tendencija liūdna. Atrodo, tokia laimė gimti moterimi ir būti moterimi, o ne belyte būtybe beformiame treningų maiše. Man moteris graži savo moteriškumu – ir fiziniu taip pat. Man gražus moters kūnas, jo linkiai, man gražu suknelės ir… Skaitykite toliau

Interviu Lietuvos kultūros institutui

Prisipažinsiu: labai mėgstu duoti interviu, kai klausimai geri. Tiesa, nuo „Atleisk savo šefą“ pasirodymo esu davusi dešimtis interviu, ir patirčių turėjau labai visokių, o kelissyk spaudoje išvydusi iškraipytus savo žodžius sakiau sau, kad daugiau tai jau niekada. Tačiau kartais rezultatu labai džiaugdavausi. Vieną interviu, kuriuo tikrai likau patenkinta, galima buvo rasti 2015 m. rugsėjo mėnesio „L’OFFICIEL“, o šįsyk pasidalinsiu mėgstamiausiu 2015 m. pavasario pasikalbėjimu. Viktorija Ivanova, Lietuvos kultūros instituto komunikacijos koordinatorė, po Leipcigo knygų mugės uždavė klausimus, kuriems tiesiog negalėjau atsispirti. Interviu buvo pasirodęs kultūrinėje spaudoje ir viename didžiųjų naujienų portalų. **** – Skrendant iš Leipcigo minėjai, kad dar neseniai pagalvojai norinti apsilankyti Vokietijoje – štai, ir kelionė į knygų mugę, į festivalį „Leipzig liest“, kur pristatei savo poeziją – lietuvių, o Markus Roduneris – vokiečių kalba. Netrukus keliausi į Jungtines Amerikos Valstijas – to, rodos, irgi norėjai? Ko dar ketini artimoje ateityje norėti išsipildant – turint omenyje geografines platumas? Daugybė mano gyvenimo svajonių… Skaitykite toliau

Apie tvirtėjančius nuostatų raumenis

„Ilzės dirbtuvės“ sulaukia užtektinai nuostabos kupinų laiškų. Juose stebimasi tuo, kad veikia tai, kuo dalinuosi. Dėl ko taip natūraliai priimame faktą, kad pradėjus aktyviau gyventi ir sveikiau maitintis, neišvengiamai gražėja kūnas? Nes tai savaime suprantama: mes veikiame to kūno labui, nuo judesio kūnas tvirtėja ir gražėja, tegul tik mikroskopiškai iš pat pradžių, tačiau netrukus tai tampa matoma plika akimi. Mes galime fiziškai pajusti, kad esame stipresni. Dažnai ir aplinkiniai pastebi: – tu išgražėjai, – labai sulieknėjai, – kažkaip net į ūgį, atrodo, paaugai – tokia nugara tiesi… Regis, niekam nuostabos nekelia, kad darbas su savo kūnu anksčiau ar vėliau duoda vaisius. Būtų daug keisčiau, jei pradėjus mankštintis ir renkantis vertingesnį maistą, kūnas liktų toks kaip seniau. O štai nuostatų keitimo dirbtuvių dalyviai vis dar stebisi, kad pradėjus „mankštinti“ savo mintis, grįžta jėgos, stiprėja pasitikėjimas savimi ir gyvenimo vyksmu, dingsta geibumas ir įprotis lenktis prieš nepagarbų užsakovą ar patį pinigą. Jei pažvelgtume į darbą… Skaitykite toliau