Trumpa apklausa: apie akmenį su skylute

Rengiu tekstą apie tai, kaip susiję šie procesai: panorėti / patikėti / pastebėti. Pasirinkau patyrinėjimui tokį nekasdienį ir nedažną objektą kaip jūros ar ežero pakrantėje rastą akmenį su skylute. Užpildykite šį trumputį klausimyną (NET jei nesate radę nė vieno akmens su skylute per visą gyvenimą – iki šiol), ir prisidėkite prie informacijos rinkimo. Jei nepamenate tikslaus rastų akmenų su skylutėmis skaičiaus, nurodykite, Jūsų manymu, artimiausią galimą skaičių (galima rinktis ir nulį): http://goo.gl/forms/XKHyberOHCKIKsHG2 Atsakymus ir jų sąsajas ketinu apžvelgti gausiai iliustruotame tekste šiame puslapyje, www.ilzes-dirbtuves.lt. : ) AČIŪ! Skaitykite toliau

Tu esi daugiau

Per pastaruosius ketverius metus Lietuvos mokyklose sutikau labai daug paauglių, iki skausmo susitapatinusių su savo pažymiais, būsimais egzaminais, mokytojų ir tėvų viltimis ar atviru spaudimu „būti geriausiu“. Buvo merginų, kurios man prisipažindavo miegančios tik po 4 valandas, kad „turėtų geriausius rezultatus“, merginų, kurioms su begaline įtampa dėl pamokų prasidėdavo valgymo sutrikimai, imdavo trikti menstruacijų ciklas, krikti nervai. Aš manau, kad „būti geriausiu“ ir „geriausi rezultatai“ yra mūsų dienų prakeiksmas. Esu sutikusi žmonių, kurie gal ir turėjo tuos „geriausius rezultatus“, tačiau, deja, daugiau neturėjo nieko – jie gebėjo kalbėti ištisomis citatomis, vardinti datas, pyškinti iškaltas teoremas, tačiau paklausti, ką PATYS galvoja apie vieną ar kitą dalyką, jie pritrūkdavo žodžių. Tiesiog užsikirsdavo. Jie priminė mašinas, atrajojančias daug sykių nurytą ir pervirškintą informaciją – mašinas, taip ir neišmokusias mąstyti savarankiškai, suvokti ir įvardinti savo jausmus, kalbėti apie savo vertybes, ginti savo poziciją. Mašinas, kurios sutrikdavo, gavusios tokią užduotį pirmą sykį per dvylika iš… Skaitykite toliau

Apie dalinimąsi viltimi

Šiandien kaip dar niekad suprantu, kokį didelį svorį turi mus pasiekianti informacija ir kaip stipriai ji keičia nusiteikimą, ketinimus, valią ir veiksmą. Pasidalinusi mūsų šeimos apsisprendimu gydyti katę Juozapą, o ne „migdyti“ ją, sulaukiau daug atsiliepimų. Dalis žmonių apgailestavo, kad patys pasidavė veterinarų spaudimui „migdyti“ gyvūną, dalis rašė apie jau iškeliavusius keturkojus draugus. Dalis protino ir siūlė neturėti vilčių. O dalis žmonių man ir kitiems skaitytojams dovanojo tai, kas nenuperkama, nenugvelbiama, nepavagiama, neparsisiunčiama iš interneto, ko negalima užsisakyti jokioje pasaulio parduotuvėje, netgi turint neribotas finansines galimybes. Viltį. Juk yra didžiulis skirtumas, ką gauname dovanų – viltį ar baimę. Yra didžiulis skirtumas, ką teikiame kitiems. Kartais nepagalvoję, kartais sąmoningai. Kartais iš įpročio. Geras įprotis būtų – dovanoti viltį, ar ne? Būtent tai ir norėčiau paversti savaime suprantama tradicija – dalijimąsi viltimi, o ne baimėmis ir panika. Todėl dalinuosi keliais savo skaitytojų komentarais su kitais žmonėmis, kuriems galbūt vieną dieną pritrūks vilties slaugant… Skaitykite toliau

Apie gyvūno gyvenimą vietoje gyvūno „migdymo“

Prasidėjo antras mėnuo*, kai vienai savo kačių statome lašelinę namuose. Kadangi pasakiusi tai bičiuliams sulaukiu didelės nuostabos, ir kadangi veterinarai sakė, jog daugelis žmonių, sužinoję, kad gyvūnui reikės lašelinės ilgą laiką, jį “migdo”, norėčiau išsklaidyti gyvūnų gyvybes kainuojantį mitą, kad lašelinė namų sąlygomis yra labai sudėtinga procedūra. Tai gali būti ilgesnio ir laimingesnio gyvenimo viltis, kai katei nustatytas inkstų nepakankamumas. Pradžia Daug metų advokatauju beglobiams gyvūnams. Kačių istorijomis socialiniame tinkle skleidžiu žinią, kad ir dvi priglaustos katės namuose reikalauja tik truputį daugiau priežiūros, nei viena, o džiaugsmo teikia dešimtis sykių daugiau. Ne sykį drąsinau skaitytojus atverti savo namų ir širdies duris beglobiams, ir esu sulaukusi laiškų, kad taip padarę tik džiaugiasi. Taip pat ne sykį rašiau apie kokybiško maisto svarbą kačių sveikatai. Dabar tampu paties gyvūno gyvenimo advokate. Svarsčiau, dalintis šiuo tekstu, ar ne. Tačiau pagalvojau: kiekviena delsimo diena gali kainuoti kažkieno katės gyvenimą. Ir ne vieną iš devynių, o… Skaitykite toliau

Apie šiukšles mūsų galvose

Jei įsivaizduotume savo galvą kaip rankinuką, kai kurias mintis galėtume palyginti su senais popiergaliais – suglamžytais čekiais, nuolaidų, kuriomis neketiname naudotis, skrajutėmis ar vizitinėmis, kurių mums niekada neprireiks. Šiuos popiergalius kažkada per neapdairumą įsimetėme vidun, paskui pamiršome. Jie ten, rankinuko dugne. Užima vietą ir, atrodytų, net kažkaip mįslingai toliau dauginasi, mums lyg ir sąmoningai ten nieko naujo nebebrukant. Tai tiesiog šiukšlės rankinėje, kurios trukdo mums rasti lūpų blizgesį ar parkerį, kai jų prireikia. Lygiai taip pat senos, ydingos mintys mums kartais trukdo rasti sprendimus, keltis tikslus ir strateguoti žingsnius jų link. Yra ir gera žinia. Tiek rankinuko, tiek galvos šiukšles galima sėkmingai perrinkti, išrūšiuoti ir – jaučiant begalinį palengvėjimą ir švaros jausmą – su tomis šiukšlėmis atsisveikinti. Kadangi nuo ankstyvos paauglystės domiuosi žodžių ir minčių įtaka žmogaus gyvenimui ir kadangi nuo jaunumės tyrinėju minties ir jos išsipildymo kelią, sakau tai iš asmeninės patirties: mintis iš tiesų galima perrinkti, išrūšiuoti ir išvalyti lyg rankinuko… Skaitykite toliau

Apie kasdienę Nepriklausomybę

Nepriklausomybė – erdvus žodis. Man jis atrodo savy talpinantis ir laisvę, ir atsakomybę už tą laisvę, ir praeitį, ir ateitį, ir savarankiškumą, ir žinojimą, kokia buvo viso to kaina. Nepriklausomybė man nėra spuoguoto nebrendylos svaičiojimai, koks jis nepriklausomas nuo visų, kai pats gyvena pas mamą, už jo mokslus moka tętė, ir dar gauna pinigų iš babos „smulkioms išlaidoms“, tad jis turi labai daug laiko ir energijos kalbėti apie „supuvusią sistemą“, ir apie „pasaulio pertvarkymą“, nors paties kambariui net mažiausia tvarka negresia ir tarp keturis mėnesius užraugtų kojinių nėra kur praeiti.   Aš manau, kad dideli dalykai prasideda nuo mažų. Kad nepriklausomais tampame, kai išmokstame mokėti už save ir už visas savo patirtis, ir darome tai garbingai, niekieno neverčiami. Tokią dieną linkiu mums visiems gyventi taip, kad Nepriklausomybės akto signatarams nereiktų pešioti barzdų iš nevilties.     Gyvenantiems iš mamos, tętės ir babos kišenių nuoširdžiai linkiu pradėti dėti pamatus visokeriopai savarankiškam… Skaitykite toliau

Apie nepaleidžiamas augti idėjas

Įsivaizduokim moterį, kuri būdama devintą mėnesį nėščia staiga sako: – Ai, nesu tikra, ar būsiu gera mama, ar sugebėsiu išauginti savo vaiką doru žmogumi, neįsivaizduoju, kaip jį reikės auklėti. Tai tiesiog negimdysiu. Toliau vaikščiosiu nėščia, – ir ji užsispyrusi negimdo, ir vaikšto toliau nėščia. Jos vaikas vis auga, jai vis sunkiau su tuo pilvu, tačiau ji toliau metų metus nešioja savo kūdikį. Jam šešeri, bet ji vis dar negimdo. Nes vis dar nėra tikra, ar būtų gera mama. Skamba visiškai absurdiškai, ar ne? Tačiau būtent tai kai kurie žmonės daro su savo idėjomis. „Turiu vieną mintį, ji jau ūgtelėjusi iki visai rimtos, bet ai, negimdysiu. Nežinau, ar mokėsiu ją išauginti teisingai.“ Kas yra „teisingai“? Koks gyvenimas to vaiko, kuris visam laikui lieka mamos pilve ir nemato dienos šviesos? Aišku, įsčiose saugu, tačiau jis taip niekad ir neišsitiesia visu ūgiu, neįkvepia oro savais plaučiais, nevaikšto savom kojom. Mano palinkėjimas – išdrįskim… Skaitykite toliau

Kviečiu į savo gimtadienio šventę

Na, bičiuliai, draugai ir idėjiniai ramsčiai, tikiuosi, nepyksit, kad šiemet mano gimtadienio šventė bus be pirtelės, banketinės salės ir furšeto. Furšetas su banketine sale ir pirtele ant viršaus šiemet išvažiavo viena kryptimi, ir aš kviečiu jus prisijungti prie šio keisto karavano. Taigi, draugus, bičiulius, skaitytojus ir seminarų dalyvius kviečiu į savo gimtadienio šventę – šiemet švenčiu jį netradiciškai, tačiau prasmingai. Žmonės dažnai man rašo, kad skaito mano tekstus prie rytinės kavos ir kad mintyse kartais diskutuoja su manimi, o darydami pratimus, atranda naujų erdvių ir vidinės stipybės pokyčiams. Išties vieną įrašą puslapyje http://www.ilzes-dirbtuves.lt perskaito tūkstančiai žmonių. Dalis tų žmonių, vėliau ateidami į mano seminarus, neša man vienokių ar kitokių dovanų, sakydami, „čia už tekstus“ – gėlių, uogienių, saldainių, šokoladų, sausainių, arbatų, suvenyrų…   Suprantu, kad žmonės tai daro iš dėkingumo. Tačiau aš sugalvojau geriau. Vasario 14 d. yra mano gimtadienis ir aš kviečiu savo skaitytojas ir skaitytojus, kuriems norėjosi ar… Skaitykite toliau

Apie žodžius sudėtingos diagnozės akivaizdoje

Jau aštuntus metus stebiu, kaip keičiasi žmonių, kurie atsisako save ir kitus teršti destruktyviais žodžiais, gyvenimai. Per tiek metų mačiau mažesnių ir didesnių virsmų, subtilių ir drastiškų permainų. Tačiau vienu svarbiausių man asmeniškai išlieka leitmotyvas, kaip žmonės patys save sargdina – arba patys save sveikatina – savo žodžiais. Manau, tai labai aktualu ir šiuo metu. Per pirmus keleris mano „karjeros“ (kad ir kaip nemėgčiau šio žodžio) metus mano maža legenda tapusį seminarą „Efektyvių žinučių dirbtuvės“ aplankė tūkstančiai žmonių, iš daugelio turėjau galimybę gauti labai gyvą, labai atvirą, tiesioginį grįžtamąjį ryšį. Po to nuotoliniai mano kursai sulaukė keliolikos tūkstančių lankytojų. Daugelis taip pat noriai man rašo ir dalinasi potyriais, atradimais ir laimėjimais… Kartais informacijos srautas toks, kad nebežinau, kuo dalintis, ką skelbti. Tačiau manau, šiuo metu pasauliui reikia kuo daugiau priminimų, kaip stipriai mus veikia mūsų pačių žodžiai, ir… kokie galingi yra mamos žodžiai vaikui. Todėl papildau šią anksčiau skelbtą istoriją naujais… Skaitykite toliau

Apie Laisvės laužus

Mačiau daug virtualių pjautynių dėl Sausio 13-osios simbolių. Koks „teisingiausias“, koks visai netinkamas, kada jį segtis, kur jį dėtis, o kur jis nederamas. Aš siūlau nenusismulkinti ir neužstrigti detalėse, o susimąstyti apie apie Laisvės laužus visų pirma savo viduje. Galima visus metus keikti savo šalį, veltėdžiauti arba slėpti mokesčius, šiukšlinti gamtą arba artimųjų galvas pagiežingomis idėjomis, kurstyti neapykantą anoniminiuose komentaruose, o tada vieną dieną štai papuošti savo FB profilį pasirinktu Sausio 13-osios simboliu ir jaustis labai visaverčiu, labai pilietišku savo šalies žmogumi. Rimtai? Man tokiu atveju tai bus melas, toks pats, kaip nueiti sekmadienį į bažnyčią „dėl akių“, o pirmadienį užkasinėti „nereikalingus“ gyvus kačiukus (true story, deja). Tačiau mes patys visada galim būti gyvais šios Laisvės simboliais, galim šiais simboliais paversti savo pačių gyvenimus – kiekvieną dieną, ne tik Sausio 13-ąją. Ir galim tokiais simboliais auginti savo vaikus. Mes galim būti iš tiesų laisvi – ne tik formaliai, ne tik geopolitiškai ir teisiškai… Skaitykite toliau