Apie klausimus, sutaupančius gyvenimo

Aš netikiu, kad yra vienas visiems tinkamas receptas. Jei taip būtų, jau šiandien visi pasaulyje būtų turtingi, liekni, laimingi, gražūs, laisvi nuo vaistų, tabako, alkoholio, kitų žmonių nuomonės, paskalų ir banko paskolų. Deja, taip nėra, ir kiekvienas ieško (arba neieško) savo kelio iš nelaisvės – į gyvenimą, apie kokį svajoja. Yra tokia teorija, kad kuo sąžiningiau dirbame su pačiais savimi, kuo uoliau mokomės, kuo greičiau tobulėjame – tuo lengviau pildosi ir mūsų norai. Nes Visata apdovanoja evoliucionuojančius ir padedančius evoliucionuoti kitiems. O kuo greičiau mokomės iš savų klaidų – tuo greičiau tobulėjame. Vis tik pastebiu, kad tiek aš pati, tiek mano aplinkos žmonės, tiek šimtai žmonių, ateinančių į mano seminarus, – daugelis mūsų kažkokiu būdu gebame užsisukti užburtuose ratuose ir diena po dienos, mėnuo po mėnesio, metai po metų kartoti tas pačias klaidas. Vasaros atostogų metu man į galvą atėjo labai netikėtas, tačiau iš tiesų daug parako turintis klausimas. Klausimas, galbūt galintis… Skaitykite toliau

Apie žmones ir idėjas – per LRT KLASIKĄ

Vieną saulėtą rytą žurnalistė Audra Čepkauskaitė lūkuriavo manęs autobusų stotyje. Ne, ji nėra paparacė ir ji nefotografavo manęs be makiažo, su treningais ir didele kuprine, išsiruošusios trumpų atostogų. Ji mane kalbino savo radijo laidai „Žmonės ir idėjos” – laidos tema buvo išties įdomi: ar kultūra gali išjudinti politiką? Laidoje buvau pristatyta kaip knygos „Atleisk savo šefą” autorė – tą savaitę Darbo ginčų komisijoje buvo svarstomas darbo ginčas tarp Karolio, kurį kviečiau palaikyti FB, ir liūdnai pagarsėjusios reklamos agentūros. Reklamos agentūra kišo! Didžioji mūsų su Audra pokalbio dalis prasideda apytiksliai nuo 18 minutės. 23-iąją laidos minutę perduodu linkėjimų buvusiems kolegoms ir pasakau, kad Karolis yra paskutinis žmogus, kurį iš tos agentūros palaikau ir konsultuoju. Žodžių į vatą laidoje nevynioju: „Kai užsienio investitoriai pamatys, kokie, atsiprašau už žodį, KOLCHOZNIKAI dirba kai kuriose tarptautinėse įmonėse… Ta agentūra, kurioje aš dirbau – tai yra tarptautinė tinklinė reklamos agentūra, kuri iš tikrųjų elgiasi kaip paskutiniai… Skaitykite toliau

Apie penkis kantrybės mokytojus

Vakar užsuku į Katedrą – noriu uždegti kelias žvakes. Prieš mane, lyg vaikai besigrūdą prie žvakių ir suvenyrų kiosko langelio – penki vos patį langelį siekiantys, ant pirštų galų besistiebiantys, linksmai klegantys japonai. Aukštas akiniuotas lietuvis languotais marškiniais laisvai šnekučiuoja su jais japoniškai, versdamas įvairių suvenyrų kainą į japonų. Vienas japonas šluoja šventus paveikslus su mergele Marija – turbūt visus, kuriuos tik mato. – Dvidešimt šeši eurai, – pagaliau sako kioskelio darbuotoja, tiesdama jam maišą abrozdėlių. O džiaugsmas, o visuotinis klegesys – toks pirkinys, KAI gerumo! Suprantu, kad čia bus ilga daina. Tačiau tikrai noriu uždegti kelias žvakes, tad laukiu toliau. Ir kai jau iš mano plaučių bekyląs veržtis gilus atodūsis, dar prieš užgimstant dejonei mintyse, įsijungia vidinis aliarmo signalas – dūsauk nedūsavus, ką tai keičia? Anot kai kurių autorių, tradiciškai susierzinimas reiškia, kad turime idealizaciją. Kitaip tariant, mes “žinome”, kokio dydžio eilė turi prieš mus būti (ar kad jos… Skaitykite toliau

Apie tai, kas man padėjo jaustis geriau po darbo netekties. II dalis

Įvairiuose šaltiniuose esu aptikusi nuomonę, kad gyvenimiškos griūtys ir netektys – tai svarbūs, nors ir nelengvi ruožai, kai pats likimas mums siūlo stabtelėti, apsižvalgyti ir perklausti savęs, kur link judame ir ar tikrai norime ten nukeliauti. Svarbiausia – įsiklausyti ir išgirsti, ką tuo metu tyliai ar vis garsiau mums sako aplinka, nes jei neišgirsime sykį, antrą kartą bus pasakyta garsiau. 2012 m. pavasarį, vasarą ir rudenį buvau bedarbė ir išgyvenau vienus sudėtingesnių savo metų. Tačiau, matyt, išgyvenau juos užtektinai sąmoningai, nes po praradimų prasidėjo atradimai. Noriu pasidalinti gerąja blogų metų patirtimi su tais, kurie šiandien yra netekę darbų, tad tęsiu sąrašą dalykų, kurie man asmeniškai padėjo po darbo netekties liūdnai pagarsėjusioje reklamos agentūroje (istorija aprašyta knygoje “Atleisk savo šefą”). Pirmą teksto dalį galite rasti čia. 6. Vizijos kūrimas. Noriu patinkančio darbo ar bet kokio? – po kiek laiko paklausiau savęs, kai gavau kelis labai “bet kokius” pasiūlymus už labai mažus “pinigėlius”.… Skaitykite toliau

Apie buvimo čia ir dabar malonumą

Pramerkiu akis, ir tiesiai prieš savo veidą, visai greta pagalvės, matau ją, lyg kokią gyvą statulą – be galo patenkintą, sklidiną ramybės, tysančią pusiau gulom, atsukusią man apvalų savo pilvą, nuo malonumo ir išminties primerktomis akimis. Galbūt ir ne storesnė už patį Budą, tačiau tokį rytą – laimingesnė už jį tikrai ne mažiau. – Mano dzeno mokytoja, – bandydama išlaikyti rimtą miną, pasisveikinu linktelėdama galvą, ir nusišypsau. Mano dzeno mokytoja tarsi irgi linkteli man, kiek sujudina vieną ant kitos užmestas letenas, ir ima murkti. Klausimas, ar Buda, iškėlęs gėlę virš savo galvos ir nusišypsojęs mokiniams, galėjo būti iškalbingesnis. Vis tik prisimenu vakar skaitytas mintis, kad pernelyg mėgautis dzadzenu nėra geras ženklas (akivaizdu, kad priešais mane esanti būtybė atvirai mėgaujasi savo praktika, ir dar bando tuo nepadoriu mėgavimusi užkrėsti mane). Kaip ir nėra labai gerai susitelkti į savo mokytoją, nes dzenas skirtas savęs pažinimui. O aš žiūriu į rainą būtybę ir… Skaitykite toliau

Apie kūrybos aktą kaip žaidimą ir meilės formą

Nuo šeštos ryto atsakinėjau vieno interviu klausimus apie kūrybinį rašymą (well well well, kol nepradėjau rašyti šio posto), ir prisiminiau kai ką ypatingo. Spėju, visi esat matę šį video, kas nematėt – tam pavydžiu, nes pirmą sykį įspūdis ryškiausias. Tai labai iškalbinga (ir, mano akimis, ilga, nors žmonijos laiku ji pasakojama telpa į keturias su puse minutės) istorija apie kūrybos proceso magiją. Oficialiai tai tėra kompozitoriaus Angelo Badalamenti komentaras apie tai, kaip gimė Davido Lyncho „Twin Peaks​” garso takelis (turbūt labiau derėtų sakyti – teminė daina; tiesiog mažai ką išmanau apie muziką, pataisykit mane tie, kurie išmano geriau). Na, atrodo, sėdi jis prie klepo ir kalba, ar ne? Che che che… tada žiūrėkit toliau! Man tai visų pirma istorija apie kūrybos aktą kaip žaidimą ir meilės formą. Apie kalbėjimąsi ir susikalbėjimą tarp dviejų kūrėjų. Apie verbalizacijos, įžodinimo svarbą. Iš praktikos žinau, kad ne visada pavyksta rasti raktinius žodžius ar tiesiog… Skaitykite toliau