Kaip kalbos magija leidžia pamatyti tai, ko nematėm


Skaitydami šį tekstą, rizikuojate nuo šiol į dangų žiūrėti kiek kitaip. Taip pat rizikuojate dar geriau perprasti, kaip veikia kalbos magija, ir kad kažką nauja mums pamatyti daug lengviau tuomet, kai tai įvardijame žodžiais. Galbūt tai galioja ne tik spalvoms? Bet dabar, prieš skaitydami, įsižiūrėkite į dangų (man ir jums pasisekė, jei galite jį matyti). Kokios spalvos dangų matėte ką tik? Ir visą savo gyvenimą lig šiol?

Kintų apylinkės. 2015 liepa.

Tai – labai labai laisvas “Business Insider” straipsnio vertimas su komentarais iš “Radiolab” laidos, pataisymais remiantis „Language Log”, bei mano papildymais iš kitų šaltinių (pavyzdžiui, lietuviško “Odisėjos” vertimo). Tekste taip pat bus pastebėjimų iš mano bei “Efektyvių žinučių dirbtuvių” dalyvių praktikos.

****

– Mėlyna ar ne mėlyna –

Šis tekstas – apie tai, kaip žmonės mato pasaulį. Ar kaip jo nemato. Ir kaip mes galime net nepastebėti kažko, kol negalime to kažko apibūdinti – net jei tas kažkas yra toks, atrodytų, savaime suprantamas dalykas kaip spalva.

Panašu, kad ankstyvaisiais žmonijos istorijos laikais “mėlyna” neegzistavo – bent jau taip, kaip apie ją galvojame šiandien. Kaip teigiama “Radiolab” laidoje “Colors”, senosios kalbos neturėjo žodžių mėlynai –  mėlynos nebuvo nei graikų, nei kinų, nei japonų, nei hebrajų kalboje. Maža to, egzistuoja prielaida, kad ne tik tokio žodžio nebuvo – žmonės galėjo mėlynos nematyti iš viso. Bent jau taip, kaip mes ją suprantame šiandien.

Kaip buvo pastebėta, kad mėlynos trūksta?

Anot “Radiolab”, Homeras garsiojoje savo “Odisėjoje” mini “vyno tamsumo jūrą”, bet ne tamsiai mėlyną ar žalsvą. Pamaniau, būtų įdomu peržvelgti lietuvišką “Odisėjos” vertimą. Internete radau suskaitmenintą versiją, kurią iš graikų kalbos vertė Antanas Dambrauskas (Homeras. Odisėja. Vilnius: Vaga, 1979).

– Keliasdešimt (ne)mėlynos atspalvių –

Ką gi aptikau lietuviškame Homero „Odisėjos” vertime? Pirmiausia pabandžiau atskirai pasižiūrėti į jūrą tekste. Čia ji – bekraštė, miglota, dieviška, beribė, plačioji, šniokščianti, žuvinga, banguojanti, šventoji, plyna. Gerai. O kokių ji spalvų? Jūra ar jūros čia – tamsiabangės, juodosios, tamsios. Susidaro įspūdis, kad vertime jūra dažniausiai… pilka.

Jūra – dar ne viskas. Dar yra vanduo, vandenynai ir vandenys – jie “Odisėjoje” platūs, žuvingi, šalti, sūrūs, neišmatuoti, kartūs, bekraščiai, baisūs, šniokščiantys, jų plotai beribiai. Dažniausiai, vėlgi, pilki ir juodi, sykį – net žilieji. Vilnys čia – juodos. Marios: plynosios, plačiosios, giliosios, didžiabangės, žuvingos, šniokščiančios, bekraštės, miglotos, audringos, tamsiosios, ir… dažniausiai pilkos arba juodos, kelissyk – purpurinės.

Šaltiniai „Odisėjoje” – tyri, gėli, neišsenką, skaidrūs, bet jei kalbam apie spalvas, jie „kaip sidabras” arba tamsiavandeniai. Srovės – gražiosios, didžvandenės, Egiptas gražiasrovis, Okeanas lėtasrovis, tačiau kokios spalvos tos srovės? Jokios. O bangos? Didžiulės, galingos, aukštos, pakiliosios, sūkūringos. Ir… purpurinės. Ne sykį ir ne du. Netikit? Paskaitykit patys! Kūrinį lietuviškai galima rasti čia: ebiblioteka.mkp.emokykla.lt/kuriniai/odiseja/,format.pdf

Tačiau teisybės dėlei turiu pasakyti, kad ir mėlynos lietuviškame vertime yra: Poseidonas kelissyk vadinamas mėlyngarbaniumi, čia yra ir mėlynasnapis laivas, šmėkšteli mėlynosios bangos ir mėlynosios akys. Mėlyna – kaip atskiras žodis ar sudurtinio žodžio šaknis – lietuviškame „Odisėjo” tekste atsikartoja dešimt sykių. Melsva taip pat egzistuoja: melsvas vanduo ir melsvakės būtybės. Melsva tekste pasirodo tris sykius.

Būtų be galo įdomu sužinoti, ar tai vertėjo išmonė. Ir ar buvo Lietuvoje kalbininkų, o gal filologijos studentų, kurie mėgino analizuoti “mėlynos” nebuvimą originaliuose Homero tekstuose?

 

Tamsios Nemuno vilnys Veliuonoje. 2015 liepa.

1858-aisiais studentas, tikras Homero fanatikas Williamas Gladstone’as (vėliau tapęs Didžiosios Britanijos premjeru – ir tapęs juo keturis kartus) pastebi, kad “vyno tamsumo jūra” yra ne vienintelis keistas spalvos apibūdinimas šiame kūrinyje. Homeras giesmė po giesmės, atrodytų, gana komplikuotai, aprašo aprangą, šarvus, ginkluotę, veidų bruožus, gyvūnus ir kitus dalykus. Jo būdai konkretizuoti spalvas atrodo keisti. Pavyzdžiui, plienas ir avys čia yra violetinės spalvos. Medus – žalias. Kaip ir iš baimės spalvą pakeitę veidai.

Tad Gladstone’as nutaria suskaičiuoti spalvų paminėjimus knygoje. Ir jei juoda čia, originale, minima beveik 200 kartų, o balta – apytiksliai 100, kitos spalvos čia retos. Raudona paminėta mažiau nei 15 sykių, o geltona ir žalia – mažiau nei po 10 kartų.

Gladstone’as pradėjo tyrinėti kitus senuosius graikų tekstus ir pastebėjo tą patį dalyką: ten niekada ir niekas nebuvo apibūdintas kaip “mėlynas”. Toks žodis netgi… neegzistavo. Atrodė, kad graikai gyveno miglotame ir murziname pasaulyje, stingančiame spalvų. Daugiausia ten buvo juodos, baltos ir metalo atspalvių, su retais raudonos ar geltonos žybsniais.

– Ne tau, Martynai, mėlynas dangus… Vedų giesmėse –

Gladstone’as manė, kad tokia tendencija būdinga tik senovės graikų kūriniuose. Tačiau filologas Lazarus Geigeris tęsė jo pradėtą darbą ir pastebėjo, kad tai kartojasi ir kitų kultūrų šaltiniuose. Jis tyrinėjo islandų sagas, Koraną, senovės kinų istorijas ir senąja hebrajų kalba parašytą Bibliją. Apie hindi kalba parašytas Vedų giesmes jis atsiliepė taip:

“Šios giesmės, daugiau nei dešimt tūkstančių jų eilučių, tiesiog raibsta nuo dangaus apibūdinimų. Vargu ar koks kitas dalykas čia minimas daugiau kartų. Saulė ir raustanti aušra, spalvų žaismė, diena ir naktis, debesys ir žaibai, oras ir eteris – visa tai skaitant atsiskleidžia prieš mus, vėl ir vėl. Tačiau yra vienas dalykas, kurio mes niekad negalėtume sužinoti iš šių senovinių giesmių. Tai – kad dangus yra mėlynas.”

Mėlynos ten nėra. Bent jau tokios, kaip ją suvokiame mes – ji nebuvo skiriama nuo žalios ar tamsesnių atspalvių.

– Spalvų gimimas skirtingose kalbose –

Geigeris pradėjo tyrimą, siekdamas nustatyti, kada gi “mėlyna” pradėjo atsirasti kalbose. Jis aptiko keistą atsikartojimą visame pasaulyje. Paaiškėjo, kad kiekviena kalba pirmiausia turėjo žodžius juodai ir baltai, arba – tamsiai ir šviesiai.

Trečias žodis, skirtas spalvai, kuris gimsta visose tyrinėtose kalbose po šių dviejų žodžių, yra raudona. Kraujo ir vyno spalva.

Po raudonos – taip klostosi istoriškai – atsiranda geltona, vėliau žalia (tiesa, keliose kalbose šios spalvos susikeičia vietomis). Vėliausiai iš pagrindinių spalvų visose kalbose pasirodo būtent mėlyna.

Vienintelė senovės kultūra, sukūrusi žodį mėlynai spalvai, buvo egiptiečiai. Taip nutikus, jie vieninteliai išvystė būdą išgauti mėlyniems dažams. Nors… gal buvo atvirkščiai? Kas buvo pirma – žodis ar dažai?

“Radiolab” sako: jei geriau pamąstytume, mėlyna nėra itin dažnai gamtoje aptinkama spalva. Pasaulyje beveik nėra mėlynų gyvūnų, mėlynos akys yra retos, mėlynos gėlės, laidos autorių teigimu, dažniausiai yra sukurtos žmogaus.

Žinoma, yra dangus, tačiau ar jis tikrai mėlynas? Kaip galima spręsti iš Geigerio darbų, net šventraščiuose, aprašančiuose dangų, jis nebūtinai regimas kaip “mėlynas”.

Dangus Raudonėje. 2015 liepa.

Vienas žmonių, kuriuos kalbino “Radiolab” – Guy Deutscheris, knygos “Through the Language Glass: Why the World Looks Different in Other Languages” autorius. Jis yra surengęs paprastą (o drauge – labai nepaprastą) eksperimentą, susijusį su dangaus spalva.

– Mergaitė, nežinanti, kad dangus turi būti mėlynas –

Teoriškai vienas pirmų klausimų, kuriuos užduoda vaikai – dėl ko dangus mėlynas. Taigi Guy Deutscheris augino savo dukrą sergėdamas, kad jai girdint dangaus spalva tiesiog nebūtų įvardijama, o mėlyna – nebūtų siejama su dangumi. Tuo pat metu, mokydamas ją kalbėti nuo pusantrų metų, išmokė pažinti visas spalvas. Įskaitant mėlyną. Tiesiog niekad jos netapatino su dangumi.

Ir štai vieną dieną išsivedęs į lauką jis parodė į dangų ir paklausė dukters, kokią spalvą ji mato, kai pakelia akis.

Alma, Deutscherio dukrelė, negalėjo pasakyti. Net pats tėčio klausimas, atrodė, jai skambėjo keistai. Dangus jai buvo… bespalvis.

Du mėnesius (du mėnesius!) jie eidavo kartu į lauką, tėtis vis klausdavo, kokios spalvos yra dangus, ir ji vis dar negalėjo pasakyti, kokia tai spalva.

Galiausiai Alma nutarė, kad tai – balta. O kiek vėliau – praėjus dar pusantro, o gal ir dviems mėnesiams – pasakė, kad mėlyna. Tačiau nebuvo tuo visai tikra. Kartais vis dar sakydavo “balta”. Vis tik galiausiai mėlyna “užsifiksavo”.

Taigi mėlyna nebuvo pirmoji jos įvardyta spalva ar ta spalva, kurią pasakiusi ji tvirtai jos įsikibo, nors savo svarstymus Alma ir baigė ja.

– Turi žodį – greičiau skiri spalvą –

Tad ar prieš tai, kai jau turėjo žodį mėlynai spalvai, žmonės net nematė mėlynos? Išsiaiškinti tai – sunkoka. Mes negalime įsivaizduoti, kas vyko Homero galvoje tuo metu, kai jis rašė apie vyno tamsumo jūrą ar violetines avis (laidoje tarsi praleidžiamas faktas, kad pats graikų dainius buvo aklas). Tačiau tikrai žinome, kad senovės graikai ir kiti žmonės, gyvenę senovėje, biologine prasme buvo tokie pat kaip mes, ir turėjo tokią pat galimybę matyti spalvas – taip pat, kaip mes.

Bet ar iš tiesų gali pamatyti kažką, jei neturi tam žodžio?

Tyrinėtojas Julesas Davidoffas nukeliavo į Namibiją, kad tai išsiaiškintų. Ten jis surengė eksperimentą su Himba gentimi. Šios genties kalboje nėra žodžio mėlynai, kaip ir skirtumo tarp mėlynos ir žalios.

Šaltinis: http://languagelog.ldc.upenn.edu

Himba genties nariams rodytas apskritimas iš 11 žalių ir vieno mėlyno kvadratėlio. Jie – priešingai, nei teigia populiarieji šaltiniai – galėjo parodyti kvadratėlį, kuris skirtųsi nuo kitų, bet užtrukdavo gerokai ilgiau ir padarydavo daugiau klaidų už tuos, kurie turi žodį „mėlyna”.

Tačiau Himba genties kalboje yra daugiau žodžių žalios atspalviams nei anglų kalboje. Ir žvelgdami į apskritimą iš 11 vienokio žalio atspalvio ir vieno kitokio žalio atspalvio kvadratėlio, jie išsyk galėjo nurodyti, kuris skiriasi. Angliškai kalbantiems tyrimo dalyviams tai buvo sunkiau. O kaip sektųsi mums, lietuviškai kalbantiems? (Pabandykite atpažinti kitą spalvą. Atsakymą rasite šio teksto pabaigoje.)

Šaltinis: http://languagelog.ldc.upenn.edu

Davidoffas reziumuoja, kad be žodžio, skirto konkrečiai spalvai, be būdo ją identifikuoti kaip kitokią, mums patiems daug sunkiau pastebėti tos spalvos išskirtinumą. Net jei mūsų akys fizine prasme mato tuos pačius kvadratėlius lygiai tokiu pat būdu, kaip ir Himba žmonių akys.

Tad prieš mėlynai tampant savaime suprantamu dalyku, žmonės galėjo ją matyti. Tačiau panašu, kad jie tiesiog nežinojo, jog ją mato.

– Apie pradėtus matyti malūnus Panevėžyje –

Kas, jei tokia pat schema galioja ir kitiems dalykams mūsų gyvenimuose?
Kas, jei pamatyti galimybę galime tik tuomet, kai ištariame šį žodį?
Kas nutinka su vaiku, kurio talento nemato ir niekaip neįžodina jo tėvai, nes juk „geri dalykai yra savaime suprantami”?
Kas vyksta su žmonėmis, kurie net patys sau negali įvardinti patiriamų jausmų, įgarsinti turimų norų?
Kokie scenarijai laukia šeimos, kurioje sutarta nekalbėti apie problemas ir neklausti nepatogių klausimų?

Kas, jei ir kitam padedame pamatyti kažką būtent tada, kai tai įžodiname? Ar tai visada tik naudingi dalykai? 75 žmones aną vasarą kvatoti privertė vienas „Efektyvių žinučių dirbtuvių” dalyvio pavyzdys. Taip jo vaikams sako močiutė:
– Tik neimk va to pagaliuko ir tik nedurk broliukui į akytę…

pamato vaikas, išgirdęs tokią frazę?
Koks scenarijus piešiasi jo galvoje po tokių žodžių?

Kitas pavyzdys iš tų pačių dirbtuvių. Pasibaigus joms, atsisveikinti prieina kelios dalyvės – paaiškėja, panevėžietės.
– Ačiū jums už tą gražų FB postą apie Panevėžį, – sako jos.
Iš tiesų birželį dirbau Panevėžyje, ir buvau sužavėta, kaip išgražėjęs, išdailėjęs šis miestas. Parašiau apie tai savo FB. O rašydama dar paklausiau panevėžiečių skaitytojų, ar jie mato tuos pasakiškai gražius malūnus, besiglaudžiančius miesto pašonėje tarp gyvenamųjų namų.
– Po jūsų posto mes pradėjom matyti tuos malūnus, – kvatodamos sakė jos.
Tokia tat kalbos magija. Malūnai stovi kaip stovėję, tačiau būtent žodžiai išplėšė juos iš kasdienio konteksto ir nušvietė naujomis spalvomis.

Taip pat gana didelis procentas devynių savaičių „Efektyvių žinučių dirbtuvių” eksperimente dalyvaujančių žmonių maloniai, o kai kurie – ir labai stipriai nustemba, kad gyvenimas, kuriame mažiau neiginių, natūraliai prisipildo sprendimais. Tačiau juk tai – tarsi savaime suprantama: kai liaujamės dėmesį telkti į tai, kas nesiseka, turime energijos ir laiko pamąstyti apie tai, kokio pokyčio norėtume.

Galbūt iš tiesų tam, kad kažką iš tiesų pamatytume, turime tai įsivardinti, o kad parodytume – įvardinti kitam?

– Pabaigai –

Darsyk primenu, kad dėmesys yra energija. Ką juo maitiname, tą auginame. Galimybės tai būtų ar trukdžiai, smagūs ar pavojingi vaikų žaidimai, dailūs gyvenimo mozaikos akmenys ar gyvenimiškas purvas  – renkamės mes. Rinkdamiesi savo žodžius.

Beje, kokios spalvos dangų matėte prieš skaitydami tekstą?
Ir kokį jį matote dabar?
: )

Kalbos magija prasideda dar prieš atsimerkiant.

Mėlyni (?) vandenys, melsvas (?) dangus. Molas Ventės Rage. 2015 liepa.

****

Šaltiniai:

http://www.radiolab.org/story/211119-colors/
http://languagelog.ldc.upenn.edu/nll/?p=18237

ebiblioteka.mkp.emokykla.lt/kuriniai/odiseja/,format.pdf
http://www.businessinsider.com/what-is-blue-and-how-do-we-see-color-2015-2
http://www.vidipedia.org/index.php?option=com_hwdmediashare&view=mediaitem&id=166413:himba-colour-experiment&Itemid=180&category_id=820
http://boingboing.net/2011/08/12/how-language-affects-color-perception.html

Atsakymas:

Spalvų RGB reikšmės, sužymėtos Marko Frauenfelderio. Kitokio atspalvio kvadratėlis – antras į kairę nuo viršaus. Šaltinis: http://media.boingboing.net/wp-content/uploads/2011/08/ring1-RGB.jpg


Bookmark the permalink.

Comments are closed.