Pastebėjau: kai liaujuosi kažkuo dalintis, tai baigiasi. Pvz., jei parašau eilėraštį, ir nukišu jį į stalčių, „ai, nedėsiu į FB”, tada antrą nubruku, trečią – staiga eilėraščiai liaujasi pas mane tykinę. Manau, taip tiesiog sutrikdau energijos mainus. Ką gi, tai šįsyk beveik iš egoistinių paskatų pasidalinsiu vienu džiugiausių man pastaruoju metu nutikusių dalykų – kad ir jums taip nutiktų ir kad pati šito neprarasčiau, nes neseniai buvau praradusi ir vėl (manau, dėl to, kad tuo su jumis nesidalinau). Na, apie viską nuo pradžių.
– Intro –
Pernai rudenį mečiau rūkyti. Mečiau be galo lengvai, tik šast – ir viskas. Prieš tai rūkiau 14 metų (Jėzau Kristau rudabarzdi! buvau neblogai apsirūkiusi pana!). Labai džiaugiausi metusi.
– Tu labai gražiai pasidažiusi, – sykį man sako draugė sykį vakarieniaujant.
– Aš šiandien nesidažiusi, – sakau jai. – Tik akių tušas, ir viskas.
– Tu juokauji, – sako ji.
– Jei norėčiau pajuokaut, gal ką kietesnio suskelčiau, kaip manai? Gal tiesiog byločiau Borato balsu?
– Šakės, nu. Tai tu nesi iš prigimties perbalęs žmogus?! Tau taip būdavo… nuo rūkymo?! Negi žmogaus oda gali TAIP STIPRIAI pasikeisti?
– Na matyt, – tariau. Iš tiesų tai tuos 14 metų būdavau ganėtinai išbalusi, o žiemomis būdavau net ne balta, o pilkšvai žalsva, kai labai sušaldavau – dar ir violetinėmis lūpomis. KAI gražumo vargdienė, kai pagalvoji.
– Tavo oda fantastiškai atsigavo, Ilze, – pasakė ji.
Tada pagalvojau, kad iš tiesų labiausiai odos išgražėjimas matyti ne veide, ir išpyškinau:
– Lėlyte, veidas – tik gėlelės, metimas rūkyti naudingas viso kūno odai, nekantrauju tau parodyt kitas išgražėjusias vieteles!!!
– Ooo, – ėmė murkti ji, – ar nori man parodyti savo grožybes ir paliudyti Jehovą?
Pradėjom prunkšti virš savo keptų daržovių. Aišku, aš jai savo kūno kiniečių užeigoje nerodžiau, tačiau kuo tikrai metusi rūkyti nusistebėjau – kad per gana trumpą laiką, vos per kokį mėnesį, labai išgražėjo viso kūno oda: ji tapo švelnesnė, vaiskesnė, skaistesnė, tiesiog atrodo jauniau.
– Taigi, pirmiausia – oda. –
Jau kelerius metus prieš tai sielodavausi dėl jos susiglamžymo rytais. Matyt, didžiąją nakties dalį pramiegu susigūžusi gemalo poza, nes rytais rasdavau susigarankščiavusią odą tarp raktikaulių ir žemiau (aišku, čia prisidėdavo ir tai, kad geriu per mažai vandens – tą man karts nuo karto primena masažistės). Pamačiau, kad su metais “atsiglamžymo” laikas ilgėja. Nepadėjo geriausi kremai. O štai metus rūkyti tas rytinis susiglamžymas ėmė ir išnyko. Negalėjau tuo patikėti.
Neseniai kalbėjausi su kosmetologe, ir ji patvirtino, kad rūkymas yra bene mažiausiai su oda draugaujantis įprotis. Dūmų liekanos netgi nusėda ant paviršinio odos sluoksnio ir rūkančio žmogaus oda atrodo blanki, nes ji tikrąja to žodžio prasme yra nešvari, tegul ir mikroskopiniam lygy. O kur dar kraujotaka: juk kuo siauresnės kraujagyslės (odos atveju – kapiliarai), tuo graudžiau audiniai pajunta jų susiaurėjimą po sutraukto dūmo: audiniai maitinami prasčiau. Ir atrodo prasčiau.
– Tačiau oda – dar ne viskas. –
Žmonės pastebėjo, kad mano plaukai pagražėjo, ėmė daug labiau žvilgėti. Galbūt plaukus irgi nusėsdavo dūmų dalelės? O kad auga jie greičiau nerūkant, tikrai galiu paliudyti. Tai irgi elementaru: kraujas geriau teka, geriau pamaitina galvos odą, plaukų svogūnėliai gauna visų reikiamų medžiagų, na ir auga sau kasos, vargo nematydamos. Užvakar matavausi plaukų ilgį – 70 centimetrų, nors neseniai ėjau į kirpyklą ir pasikirpau šmotą.
Beje, geriau tekantis kraujas pamaitina ne tik galvos odą, bet ir pačią galvą bei jos turinį. Man atrodo, metusi rūkyti tapau kur kas atsparesnė stresui, greičiau ir konstruktyviau mąstau kritinėse situacijose, greičiau generuoju naujas idėjas, lengviau tvarkausi su darbais, kuriuose reikia struktūrų. Man atrodo, netgi greičiau mokausi.
– Bet galva – dar ne viskas. –
Su džiaugsmu pajutau, kad labai gerai veikti ėmė dar viena strategiškai svarbi kūno vieta. Nu ką jau čia pagalvojot? Nu nu?!
: D
Ta kūno vieta iš tiesų yra širdis. Visomis prasmėmis. Tačiau šįsyk kalbėsiu apie fizinę. Leipcigo knygų mugėje buvau su labai linksma kompanija ir kažkaip vieną vakarą, mums įėjus į traukinių stotį, vienai smaguolei apsireiškė bėgimo dvasia ir ji sušuko:
– Mes negalim tiesiog eiti, iki traukinio mums reikia BĖGTI!!!
Ir mes visi pasileidom kaip vaikai, iš visų jėgų – per visą didelę stotį, tada per eskalatorius – iki pat traukinio. Ir bėgant mane ištiko lengvas šokas: oho, geras, pasirodo, AŠ GALIU BĖGTI ir MANO ŠIRDIS JAUČIASI GERAI!
Neseniai teko bėgti per visą Žvėryną, kai mums su drauge buvo labai šalta ir norėjom greičiau nusigauti iki mašinos – širdis irgi jautėsi puikiai, turėjom stoti tik todėl, kad bėgdamos juokėmės iki uždusimo. Šiandien skuodžiau iki autobuso – turėjau perbėgti kelias gatves ir dar pabėgti šaligatviu – tiesa, autobusas nuvažiavo, kai jau buvau pasiekusi stotelę, ir vis tik – širdis buvo vietoj.
Paauglystėje turėjau silpną širdį, nes ją buvo stipriai nualinusi anoreksija, kuria sirgau kelerius metus. Nuo to laiko vengdavau bėgimo, nes širdis imdavo daužytis ir darydavosi bloga. Pasirodo, turbūt jau daug metų turėjau absoliučiai sveiką širdį, tik rūkydama to niekaip negalėjau pajusti.
– Kas dar? –
Per visą tą laiką man turbūt nė sykio neskaudėjo galvos. Per visą tą laiką man TIKRAI nesvaigo galva ir netemo akyse, kas anksčiau kartais nutikdavo.
Aišku, faktas, kad dabar mano drabužiai, šalikai, pirštinės, pirštai, plaukai ir lūpos nebeturėtų smirdėti, tačiau to privalumus labiau galėtų pakomentuoti mano draugai.
Trūksta tik Coelho citatos.
Tiesa. Vakar paklausiau vieną naują radijo laidą su savimi ir išgirdau, kad nerūkydama kalbu jau visiškai jauno berniuko nelūžusiu balsu! Net nežinau, kaip su manimi, kalbančia tokiu juokingu balsu, bendrauja žmonės! Kaip dar kai kurie jų yra mano draugai ir netgi mane myli! Ir kaip aš tokiu balsu vedu seminarus?! Tačiau kiek pamenu, radijo laidose visada panašiai sau skambėdavau. Galbūt būdavau vos vos labiau pakimusi ir kalbėdavau vos vos žemesniu balsu.
– O kas dar? –
Nuskambės labai keistai, tačiau turiu šiek tiek daugiau laiko ir patiriu šiek tiek mažiau streso, nei anksčiau. Tiesiog ruošiantis kur nors nebėra to „na, dar vieną cigaretę prieš išeinant iš namų”, kaip ir nebėra poreikio pešti dūmą prieš traukinį / lėktuvą / laivą / taksi / spektaklį / filmą / dar ką nors ar PO ko nors. Man visada yra gerai čia ir dabar – be to pešimo.
Daug lengviau užmiegu. DAUG lengviau prabundu. Miegu kaip kūdikis. Be to, visą dieną turiu nepalyginamai daugiau jėgų, nei anksčiau. Kaip koks nesveikas terminatorius. Tačiau čia, įtariu, bus prisidėję ir tai, kad dar žiemą atsisakiau mėsos ir alkoholio.
– Gal dar kas nors? –
Taip. Keisčiausia, kad metus rūkyti, dingo kažkoks pasąmoninis kaltės jausmas. Matyt, visą tą laiką giliai viduj žinojau, kad kiekvienas truktelėjimas į plaučius yra tai, ko nelinkėčiau savo mamai, savo draugei, savo vaikui. O sau tai kažkodėl dariau. Įtariu, protaujanti savasties dalis visą tą laiką išgyveno kažkokį konfliktą. O jūs turbūt žinot, kad kaltę jaučiančiu žmogumi kur kas lengviau manipuliuoti, ir apskritai gyvenimo skonis kiek apkartęs jaučiant kaltę. Be jos labai palengvėja ir reikalai atrodo kur kas paprastesni.
– Tik – noriu būti su jumis atvira iki galo. –
Šį pavasarį patyriau du atkritimus. Vieną Čikagoje. Buvo tiek stiprių įspūdžių, kad kažkaip ėmiau ir… Tačiau ten surūkiau tik pakelį.
Antras atkritimas nutiko Lietuvoje. Buvo vienos sudėtingos dirbtuvės su tam tikrais iššūkiais, ir aš po dirbtuvių vienos dalyvės paprašiau cigaretės. Po jos sekė antra, trečia. Rūkiau – tai simboliška – iki kitų dirbtuvių. Po naujų dirbtuvių naujo pakelio nebepirkau.
Apie laisvės skonį ir kvapą, regis, parašiau visa, kas svarbiausia. Liko dar vienas svarbus dalykas.
– Kas man tikrai padėjo mesti tiek rudenį, tiek dabar: –
– Įsitikinimas, kad baigiantis mėnulio ciklui lengviau kažko atsisakyti (na, negaliu to įrodyti jums moksliškai, tad pavadinkime tai įsitikinimu). Tradiciškai aš ir čia, savo FB sienoje, tuo metu kviečiu skaitytojus permąstyti, gal yra kažkas, ko jie nori atsisakyti. Dylant mėnuliui ir ypač paskutinėmis mėnulio ciklo dienomis tikrai (tai sakau iš praktikos) daug lengviau keisti įpročius ir atsisakyti tų, be kurių gyventi tiesiog smagiau.
– Aplinkos pakeitimas. Naujoje ar bent jau nekasdienėje aplinkoje lengviau kuriasi naujos neuroninės jungtys, ilgainiui reiškiančios naujus elgsenos modelius. Turbūt ir nyksta senos jungtys naujoj aplinkoj lengviau. Rudenį vos metusi rūkyti išvažiavau pusei savaitės į Klaipėdą, kur dirbau: turėjau porą dirbtuvių, tada lankiau vieną mokyklą. Naujoj aplinkoj man TIKRAI buvo lengviau save suvokti kaip naujai besielgiančią.
– Nerūkančių bičiulių patyčios. Pažįstu fantastišką porelę, jie negeria ir nerūko, be to, pasižymi juodesniu už juodą humoro jausmu. Neseniai, kai buvau pradėjusi rūkyti, pietavom kartu, ir jie mane malė į miltus dėl to, kad rūkau, ir malė taip linksmai, kad pagalvojau – oh come on, aš GALIU.
– Suvokimas, kas yra rūkymas ir kas esu aš. Po vieno pokalbio su dirbtuvių supervizore, psichoterapeute Lina Vėželiene svarsčiau apie dalykus, kurie mus kuria, ir dalykus, kurie mus griauna. Pagalvojau apie rūkymą ir paklausiau savęs, ar norėčiau, kad brangiausi mano gyvenimo žmonės rūkytų. Tiesą sakant, kai vaikystėj pradinėj mokykloj sužinojau apie rūkymo žalą, tą patį vakarą išmušiau tėčiui iš rankos cigaretę. Jis užpyko, žinoma, ir mesti rūkyti jam mano vaikiškas maištas, deja, nepadėjo.
Tačiau kas, jei patys į save bent trumpą akimirką gebėtume pažiūrėti kaip į mylimiausius savo gyvenimo žmones – mamą, tėtį, mylimąjį ar mylimąją, savo vaikus, geriausius draugus? Man regis, mes linkim, kad mūsų brangiausi būtų sveiki, saugūs ir gerai jaustųsi. Tačiau jiems mes juk tokie pat brangūs. Tai, po paraliais, ar taip jau sunku sau palinkėt to paties?
Kai atėjo tokia mintis, cigaretės daugiau nebeprisidegiau ilgus ilgus mėnesius. Vakar buvo labai graži proga – tarptautinė nerūkančių žmonių diena. Tai sėdau prieš miegą ir surašiau jums šitą ilgą tekstą. Tikiuosi, gyvenimas užskaitys šį pasidalinimą ir daugiau atkritimų man nebereiks.
: )
Mylėkit save ir rūpinkitės savimi ne mažiau, nei savo brangiausiais.
Linkiu gardžios vasaros ir kvapnių akimirkų. Ragaukit, juokitės, kramtykit smilgas, šypsokitės ir bučiuokitės.
