Apie niūrius teisuoliškus abstinentus


Aną penktadienį siaubingai prisigėrėm su vaikystės drauge. Kai po vakarėlio kirtom paskutinę gatvę, kurios kitoj pusėj buvom pasistačiusios automobilį, ji, rodydama į vaikiną su dviračiu ir merginą su šunimi, pasakė:
– Gal jie galėtų pervesti mus per perėją? Nes jau labai sunkiai paeinam. Bet bliamba, tokiu atveju jie iškart praneš policijai, kad mes girtos sėdam į mašiną!

Tada ir vėl užsikniaubėm iš juoko, ir kurį laiką stovėjom įsirėmusios į kelius, negalėdamos suturėti laukinio kvatojimo.
– Ilze, šitaip mane nugirdei… vienu buteliu… – vos atgaudama kvapą, išstenėjo ji.

Iš tiesų įkalėm po butelį, ir ne bet kur, o prie Seimo fontano. Man buvo kažkokia chuliganiška nuotaika, tad nuėjusios į piceriją pasiėmėm po butelį bealkoholinio alaus išsinešimui, atsisėdom ant suklypusio suolo prie fontano palaikų, žiūrėjom į pamišėlių sodininkų suartą ir kiaulpienėm užsodintą fontaną, prie kurio tiek sėdėta prieš dešimt metų, kai gyvenau Gedimino prospekte, ir gurkšnojom kaip piemenys, ir krizenom kaip vaikai.
– O jei ateis policija?
– Taigi čia bealkoholinis alus, – sakau.
– Bet jiems teks ilgai aiškinti, dėl ko mes tokios linksmos.
– Tada galėsim papūst! – džiūgauju.
– Žiūrėk, šito beprotiško sodo sodininkas pasirodė! – rodo ji į storą pūkuotą katiną, nervingai traukiantį per tą absurdišką dirvoną.
– Sodininkas-ūkininkas tuoj čia kai ką užkas! – pranašingai tariu.
– Ir tada ten iš tiesų pagaliau kažkas išdygs! – su džiugesiu prognozuoja ji.

Ir kai galiausiai, po kelių valandų lėtos vakarienės nepelnytai pamėgtoj skylėj netolies, išlindom į žvarbų Gedimino prospektą po žvaigždėtu dangumi, buvo taip šalta, kad norėjosi bėgti. Automobilį buvome palikusios Žvėryne, kitame jo gale, tad išsyk pasakiau:
– Rekomenduoju kaip mat išsitraukti nematomas šiaurietiškas lazdas. Pameni, kaip jos anąsyk mums padėjo?

Sykį labai sušalusios po vieno fantastiško spektaklio (“cezario trupės” “Dr. Fausto”) turėjom pareiti kelis kilometrus iki mano namų, buvo pasiutusiai žvarbu, ir tąsyk nematomos šiaurietiškos lazdos mums labai padėjo sušilti. Mes jomis švaistytis pradėjom dar Katedros aikštėj ir iki pat namų vargo nematėm ir šalčio neregėjom.

Dabar, skutant per senąjį Žvėryno tiltą, aš jau drąsiai mosavau nematomom lazdom, o mano draugė šįsyk laikėsi skeptiškai.
– Kodėl neimi lazdų? – klausiu, matydama iš priekio atvažiuojant dviratininkus. – Tau gėda?
– Einam čia… kaip gydytoja ir pacientė, – mįslingai, pakiliai taria ji.
– Kas pacientė? – guviai klausiu.
– Pacientei nereikia žinoti, – užtikrintai taria ji, ir maloniai šypsosi dviratininkams.

Galiausiai pasiekus kitą upės pusę jautriausias vietas jau taip žnybia šaltis, kad aš bejėgiškai tariu:
– Klausyk, gal bėgam? – ir nelaukusi atsakymo pradedu bėgt.
Ji užsikvatoja ir puola bėgti su manimi.
Vos užkilusios iki cerkvės kampo, mes jau tiek juokiamės, kad turim stoti ir rypuodamos atgaudinėjam kvapą trilinkos. Pro šalį centro link traukia hipsteriškas jaunimas.
– Tokių girtų mergų jie turbūt seniai nematė, – trykštant ašaroms, sako ji man.
Aš bandau atgauti kvapą ir vaitoju. Tačiau vos jį atgavusi, sakau:
– Bėgam bėgam, nes sušalsim!

Ir mes pasileidžiam Žvėrynu, kaip vaikai per pievas prasidėjus vasaros atostogoms, skuodžiam ir kvatojam, kartais, kai visai nebegalim iš juoko, stabtelim atsigauti, ir tada vėl bėgam.
– Ilze, sakai, vėl nori gyventi Žvėryne? Pažiūrėk, ką čia daro žmonės, teišgėrę vos po vieną butelį bealkoholinio alaus – bėga ir rėkia. Kas, jei čia būtų tikrai girta chebra?
– Girta chebra niekad tiek nesijuoktų, – bėgdama sakau. – Iš tiesų prisigėrus juk niekad nebūdavo taip linksma.

Iš tiesų jau ketvirtą mėnesį gyvenu be alkoholio (be laipsnių, kaip neseniai gražiai pasakė mano pažįstama, taip pat apsisprendusi gyventi be alkoholio – prie jos apsisprendimo prisijungė ir jos vyras).

Yra tokia teorija, – su ja susidūriau Vedų psichologijos praktikumo grupėje, – kad alkoholis – net mažiausias jo lašas – visiškai uždaro širdies čakrą trims paroms. Kai mūsų ar kito žmogaus širdies čakra uždara, mes iš tiesų negalime susitikti iki galo. Esu praktikė ir mėgstu eksperimentuoti, tad vos gavusi šią informaciją, kaip mat kitaip pradėjau žiūrėti į neva nekaltą vyno taurę, kurią lig to laiko kartais išlenkdavau prie vakarienės su viena ar kita drauge. Nes širdies čakra, veikianti maksimaliu įmanomu pajėgumu, man reikalinga darbe.
: )

Alkoholis pastaraisiais metais nyko iš mano gyvenimo natūraliai, ir vis tik Vedų grupė buvo pirmas rimtas impulsas atsisakyti jo visiškai, o vasario savaitė Birštone su seniausia ir artimiausia drauge – antras ir, atrodo, galutinis impulsas, padėjęs man praregėti. Kadangi mano draugė jau daug metų abstinentė, tą savaitę atostogaudamos mes svaiginomės tik bealkoholiniu alumi (na, dar baseinais, masažais, purvo procedūromis, pirtimis, kūno šveitimu, šiaurietiškomis lazdomis, treniruoklių sale, ilgais pasivaikščiojimais, aromaterapija, begale pokalbių ir kūdikišku miegu). Ir tada aš supratau, kad vos per pirmas dvi dienas Birštone pamačiau daugiau šio miesto ir jo apylinkių, nei per visus ankstesnius apsilankymus Birštone drauge sudėjus. Nes vakarais neplempdavom vyno, nes mano akys buvo atmerktos ir mano nuotykių alkis buvo didesnis nei bet kada.

Tradiciškai pastarąjį dešimtmetį mane supdavo gana daug alkoholio vartojančios kompanijos, tad net nekvasinant alaus ar vyno kiekvieną dieną, savaitgalinės išvykos, kelionės, vakariniai susitikimai su draugais, literatūrinės išvykos – visa tai buvo skiedžiama vynu ar kuo stipresniu. Ir Birštone pajutau stiprėjantį smalsumą – o kaip visa tai vyktų be laipsnių?

Jaučiau tam tikrą baimę, kad atsisakiusi alkoholio, neteksiu socialinio gyvenimo ir ypač – galimybės linksmintis su įdomiais žmonėmis. Kad tapsiu surūgusio veido žaliavalge skaistuole pakuliniu sijonu, gnida, aiškinančia kitiems, kaip gyventi, ir kiaurą dieną nuobodžiai plakančia šlykščios išvaizdos neva sveikus kokteilius, ir brukančia juos visiems savo draugams, kol galiausiai nebeturėčiau draugų.

Šiandien galiu pasakyti, kad niekam nieko neaiškinau, šlykščių kokteilių neplakiau ir pakuliniais sijonais dabintis nepradėjau. Dėl socialinio gyvenimo – visą šį laiką leidau pasiutusiai gerai ir netgi pasiutusiai gerai tūsinau. Mačiau fantastiškų vakarėlių, ėjau per žavingus barus, kartais ūliavodavau iki paryčių. Be jokio alkoholio. Ir man tikrai būdavo lygiai taip pat linksma ir gera, kaip kitiems (kitą rytą daugeliu atvejų man būdavo kur kas linksmiau, nei jiems).

Tačiau vakarėliai ir panašios pramogos tėra dekoracijos. Man daug svarbiau, kad per šį laiką aš iš naujo atradau, ką reiškia kalbėtis su žmonėmis. Ne. Iš tiesų iš naujo atradau, ką reiškia susitikti su žmonėmis. Iš tiesų susitikti. Iš tiesų būti su kitu žmogumi – drauge, bičiuliu, net nepažįstamu pašnekovu. Būti su juo visa savo esybe.

Per šį laiką nutiko geriausios mano gyvenimo kelionės. Per šį laiką įvyko prasmingiausi mano gyvenimo pašnekesiai. Per šį laiką parašiau geriausius lig šiol savo tekstus. Per šį laiką gimė drąsiausios lig šiol naujos užmačios. Per šį laiką atradau savy naujų aistrų, mane patraukė nauji, labai netikėti pomėgiai. Iš naujo atradau senus draugus ir bičiulius. Sutikau naujų fantastiškų, stogą nešančių žmonių.

Dabar manau, kad mano gyvenimas ir mano gyvenimo žmonės man pernelyg brangūs, kad gyvenčiau su uždaryta širdies čakra. Kaip ir manau, kad sąmonė yra viena nuostabiausių dovanų, kurias galėjome gauti, įsikūnydami šioje Žemėje, ir atsisakyti šios dovanos savo noru – tegul ir vienai girtai nakčiai, tegul net ne girtai nakčiai, o kelioms valandoms apkvaitimo po kelių vyno taurių – man dabar būtų labai keista.
Va ir viskas.
: )

Ai, ne, dar ne viskas. Fiziškai jaučiuosi taip gerai, kaip niekad nesijaučiau. Kaip žvėris, daug metų laikytas mažam tamsiam kambary, ir pagaliau ištrūkęs į savo beribes girias. Nežinojau, kad žmogus gali turėti tiek jėgų ir jaustis TAIP gerai (aišku, man sunku pasakyti, kas čia daugiau “groja” – gyvenimas be laispnių ar gyvenimas be mėsos, nes atsisakiau abiejų vienu metu). Nežinojau, kad, atrodo, be jokių pastangų nuotaika gali būti tokia gera, o emocijos – tokios skaidrios ir stabilios.

Man atrodo, kad šiemet pavasaris atėjo ne tik į mano kiemą, bet ir į mano mintis, į mano kūną ir į mano sielą. Dešimt nereikalingų kilogramų, išgaravusių per tą laiką be absoliučiai jokių papildomų pastangų, iš tiesų LABAI menkai tenusako fizinį, emocinį ir dvasinį palengvėjimo jausmą, vis dar stiprėjantį su kiekviena diena. Tai yra labai keista, nes tiek alkoholio, tiek mėsos mano gyvenime pastaraisiais metais jau buvo tikrai labai mažai. Ir vis tik. Aš tai vadinu ketinimo galia. Čia turbūt svarbūs ne alkoholio vienetai ir ne gramai mėsos, o pats apsisprendimas.

Iš tiesų, jei kažkas man sakytų, “ką daryt, neturiu jėgų, gyvenimas nemielas, nieko nesinori, keltis rytais sunku, į darbą nenoriu, draugų vengiu, mylėtis nesinori, nieko nenoriu veikti, tik kiūtoti”, tai aš tokiam žmogui sakyčiau:
– Brolau! Padaryk eksperimentą! Mesk laipsnius ir mėsą, ir po trijų savaičių tu atbėgsi pas mane rėkdamas laukais, ir klausi, kur dėti antgamtiškas jėgas!

Tačiau iš tiesų kiekvienas turime savo kelią ir gal ne visiems žmonėms gyvenimas be alkoholio ir mėsos suteiktų tiek pasiutusio džiaugsmo, kiek man. Netgi lioviausi kovoti su mitu, kad visi vegetarai yra susireikšminę arogantiški dėmesio elgetos, kiekviename vakarėlyje statantys ant ragų šeimininkus istorijomis “aš nevalgau to, aš nevalgau ano, ar čia be GMO, o dabar norėčiau labai greitai, per kokias dvi valandas trisdešimt minučių, jums nuobodžiai papasakoti, kaip daiginu grūdus ir spaudžiu žolių sunką…”

Kaip ir lioviausi kovoti su mitu, kad visi abstinentai yra nesveiki sveikuoliai, kurie atėję į draugų vakarėlį akmeniniais veidais mosuoja visiems prieš nosis Valančiaus vėliavomis, o geriančius peria rykštėmis ir klupdo ant žirnių. Come on. Per šį laiką dalyvavau ir vakarėliuose, kuriuose buvo rūkoma žolė. Niekas nemirė ir niekas nieko vėliavų kotais neužbadė.

Šio teksto pavadinimas byloja, kad rašyti turėjau apie niūrius teisuoliškus abstinentus ir kitus gnidas. Tik, tiesą sakant, jau kurį laiką nesutinku nei tokių karikatūriškų vegetarų, nei tokių teisuoliškų abstinentų. Sutinku tik pačius puikiausius žmones – labai linksmus, labai gražius, stiprius, laisvus ir drąsius, talentingus ir išsipildžiusius. Ir kažkaip taip sutampa, kad jie arba negeria, arba nevalgo mėsos, arba yra atsisakę ir vieno, ir kito. Na ką aš galiu padaryt, kad taip sutampa, na.
: )

Tai va ir švenčiu visuomenės sąmonėjimą, kaip išmanau: lakstau po Žvėryną kvatodama, prisigėrusi nuo vieno butelio bealkoholinio alaus…


Bookmark the permalink.

Comments are closed.