Bandau iš naujo prisijaukinti paauglystę. Keliauju po mokyklas ir diskutuoju su paaugliais – apie kasdienės kalbos magiją, apie patyčias, apie ateities pasirinkimus ir talento įdarbinimą. Dėl šito vis sulaukiu pylos socialiniuose tinkluose – kone kiekvienąsyk, kai pasidalinu savo įspūdžiais iš naujos mokyklos, ima kelektuoti senos tingios didaktės. Ir kol tos apkerpėjusios, susidvasinusios, subinių nuo sofų nepakeliančios bobos dejuoja, kad „kalbom nieko nepakeisi, Lietuvėlė pasmerkta” ir „vargšė naivuolė Ilzė, ką ji čia įsivaizduoja”, aš šitoms boboms rodau ilgą ilgą didįjį pirštą ir toliau susitikinėju su moksleiviais (ketvirtus mokslo metus, jūs, dejonių kerpės!).
Šįsyk Antakalnio progimnazijoje kalbėjomės apie paauglystės iššūkius – baimes ir kaip mes su jomis elgiamės, dėl ko mus paauglystėj erzina tėvai ir dėl ko mes erzinam juos, apie narkotikus, rūkymą, alkoholį ir jų keliamas rizikas – ne didaktiškai, ne iš vadovėlių, o su realiais pavyzdžiais iš gyvenimo. Šnekėjomės ir apie egzistencines krizes, paauglystės depresiją, suicidines mintis ir tai, kaip gyvenimas mums gali atlyginti už kantrybę, vystomą talentą ir drąsą. Beje, mintis apie konferenciją paaugliams, kurioje skirtingi pranešėjai dalintųsi svarbiomis įžvalgomis (pradedant saugumu internete), buvo sutikta labai palankiai.
Visiems sąmoningiems žmonėms labai nuoširdžiai linkiu šnektelėti su savo vaikų mokytojais ir paklausti, o gal galite ateiti į kažkurią klasės valandėlę ir viso labo keturiasdešimt penkioms minutėms tapti gyva knyga – vienos ar kitos srities žinynu, įkvėpimo šaltiniu, gyvu pavyzdžiu, kad, priešingai, nei loja bukos laidos, Lietuvoje įmanoma mokytis, dirbti, uždirbti, kurti, tobulėti ir augti. Nes begalė dalykų, kuriuos tiesiog „reikia” daryti (mokėti mokesčius, sportuoti, skaityti knygas, valytis dantis) atgyja visiškai naujai, kai juos įgarsina gyvas žmogus per paprastus kasdienius pavyzdžius.
Galiu pasakyt, kad net po mažiausiai pavykusių susitikimų – kai būdavo nevaldomų paauglių, kai negalėdavau perrėkti triukšmo (yra buvę, ką padarysi), VISADA po to sulaukdavau bent kelių paauglių asmeninių padėkų ar prisipažinimų apie patiriamas patyčias, sunkumus namuose, per didelius krūvius, kartais – laiško su padėka už labai svarbius dalykus, apie kuriuos niekas lig tol nebuvo kalbėjęs.
Kai ką mums reikia išgirsti iš visiškai svetimo žmogaus, taip jau yra. Viena yra šabloniniame lankstinuke perskaityti „oi, nenaudėliai vaikai, heroinas – negerai”, ir truputį kas kita yra sutikti Ilzę, kuri papasakoja, kad kadaise buvo šiek tiek įsimylėjusi vaikiną, kuris pradėjo nuo žolės, o baigė, kaip sužinojau po daugelio metų, heroinu. Ir pasikorė. Tikri dalykai paliečia truputį labiau, nei sausi lozungai.
Ar lengva būti tuo „svetimu” mokykloje? Ne. Bet kas jums sakė, kad verta daryti tik tai, kas lengva?
Mano kuklia nuomone, laikas, dėmesys ir žinios, kuriais galite pasidalinti su augančia karta, yra vertingiausia galima investicija į mūsų visų ateitį. Ir tik neliaupsinkit manęs už tai, ką darau, nes būna koktu skaityti. Pažinojau penkių vaikų mamą, kuri rasdavo laiko mokykloms. Jo tikrai galite rasti kiekvienas, nors sykį per visus mokslo metus, – jei jums irgi svarbu, kas išaugs iš šiandieninių paauglių.
Ir jei tikrai visi to laiko rastumėt, mes turėtume 18 000 (tiek skaitytojų FB turiu) nekasdieniškų klasės valandėlių Lietuvos mokyklose.
Tai, patikėkit, jau šis bei tas.
Prisijaukinti paauglystę nėra paprasta, tačiau esu tikra – tie, kurie prisijaukino saviškę, gali padėti tai padaryti ir kitiems.