13 žoliavimo džiaugsmų, arba paežerės kvapai puodelyje


Kviečiu išgerti arbatos, prieš tai pabraidžius po laukines pievas. : )

Pastaraisiais metais labai pamėgau žoliauti – tai buvimui gamtoje pridėjo naujų spalvų. Tiesą sakant, kai prisimenu ankstesnę save, net nelabai galiu patikėti – atvažiavusi į sodybą kartais visą laiką praleisdavau besihipnotizuodama virtualybėje, kariaudama visiškai beprasmius FB karus, skaitinėdama naujienų portalus, kartais – vartydama blizgius gandų žurnalus, o jei būdavo „tinkama“ kompanija – dar ir aptarinėdama tai, ką matau. Koks skurdas turi tvyroti žmogaus viduje, kad jis būtent taip suprastų buvimą gamtoje ir laisvalaikį?

Matyt, nutiko šiokių tokių pokyčių, nes dabar tai įsivaizduoti sunku. Atrodo, kad visos mano anuometinio „laisvalaikio“ veiklos transformavosi, augo, ir nuo „poilsio“ vartojant prastos kokybės naujienas bei nuogirdas evoliucionavau iki daug laimingesnio, nuo telekomunikacijų kur kas mažiau priklausomo, kiekviena valanda gamtoje besidžiaugiančio žmogaus.

Augant taikai su savimi ir gamta, prisidėjau prie begalės teigiamų pokyčių sodyboje – pirmiausia atsirado sūpuoklės, hamakų giraitė, šezlongai specialiai tingėjimui (kurio čia būna, tiesa, nedaug), prisidėjau kuriant patogesnę, lengviau tvarkomą aplinką, ir jau antrus metus dalyvauju naujinant sodybos vidų. Be to, pradėjau aktyviau žoliauti, pramokau gaminti fitolius, skinu žiedus ir žoles arbatoms, grybauju, pamažėl daržininkauju, plaukioju ir kitus stengiuos pamokyti plaukioti irklente, fotografuoju augmeniją ir gyvūniją, porą savaitgalių iš eilės labai įsijautusi dažiau terasą, o šį savaitgalį šiek tiek talkinau dažant langus. Mažiau ekranų – daugiau gyvenimo.

Taip iš atšipusios, apdujusios socialinių tinklų ir prastų naujienų narkomanės pavirtau aktyvia sodybautoja ir žolininke mėgėja. Kadangi galiu palyginti „prieš“ ir „po“ (ką daryti labai mėgstu) ir žinau, kad atradimai verti pastangų, panorau ir jus pakviesti į gamtą. Šįsyk – į pievas: sąmoningiau pabūti gamtoje, geriau išjaučiant supančią aplinką ir atidžiau stebint tiek gamtą, tiek save. Tai, beje, nepaprastai aštrina ne tik fizines, bet ir kūrybines jusles (kurių tikrai prireiks dalyvausiantiems Kūrybinio rašymo dirbtuvėse ir nuotolinėje Kūrybinio rašymo praktikoje).

Todėl šiuo tekstu pradedu naują ciklą „Laukinių pievų arbata“ – supažindinu su žoliavimo malonumu ir privalumais bei kviečiu išbandyti tokį užsiėmimą savarankiškai.

Pradedu simboliškai, nuo alfos ir omegos, – nuo seniausio ir naujausio savo pievų atradimo.

Čiobreliai

 

Pirmiausia, labai seniai, – jau net nepamenu, kada, – mes su mama pradėjom skinti čiobrelius. Čiobreliai patys pasisėjo mūsų sodybos kieme, neaukštoje žolėje, o vėliau ėmė plisti – leidosi nuo kalvos, sėjosi į šonus, ėmė rastis sode, galop net už namo, o pastaraisiais metais visiškai nauja, didžiulė gražių čiobrelių plantacija susikūrė paežerėje.

Išsyk turiu įspėti, kad čiobreliai yra gana stiprus vaistinis augalas, gausus eterinių aliejų ir kitų medžiagų. Tad vartoti čiobrelius bet kokiais pavidalais būtina tik saikingai. Pagrįsiu asmenine patirtimi.

Pati esu alergiška didesniems kiekiams eterinio čiobrelių aliejaus, tačiau jei naudoju jį labai labai mažomis dozėmis (paprastai – aliejų kaukėse plaukams), organizmas toleruoja. Nuo didesnių kiekių beria.

Lygiai taip pat, tik kur kas stipriau, mane alergizavo ir čiobrelių antpilas. Štai kaip įkvepiančiai ir maloniai apie jį rašė viename portale: „Kūnui ir dvasiai atgaivą suteiks čiobrelių vonios. Antpilui pasidaryti reikia dvi stiklines džiovintų čiobrelių užpilti dviem litrais verdančio vandens, šiltai apklojus palaikyti 10-15 minučių, perkošti ir išpilti į vonią, ją pripildžius kūno temperatūros vandens.“

Išbandžiau šį receptą prieš porą metų, ir pamenu ligi šios dienos. Deja, ne gerąja prasme. Nes vos įlipusi į tokią vonią, pajutau stiprėjantį odos perštėjimą, o netrukus ant viso kūno ėmė rastis raudonos dėmės, lyg būčiau pašlakstyta ir nuplikyta verdančiu vandeniu. Supratau, kad tai alerginė reakcija, šokau iš vonios – tačiau buvo jau vėlu. Stiprus bėrimas laikėsi dar kone savaitę ir nyko lėtai. Nuo rimtesnių odos pažeidimų išgelbėjo tai, kad naudojau kur kas mažesnį čiobrelių kiekį, nei nurodyta šiame „recepte“.

Taigi, neapdairūs bandymai „palepinti kūną ir dvasią“ gali baigtis liūdnai – gaila, kad žurnalistai, panašu, tiesiog išvertę kažkieno jau parašytą tekstą, dėl šito neįspėja. Nors apskritai įspėjimų dėl vaistingųjų augalų perdozavimo internete apstu.

Piktnaudžiauti čiobrelių arbata – taip pat šiukštu. Tai gali sukelti net inkstų komplikacijas. Tačiau užsiplikyti šios arbatos peršalus, juoba prasidėjus kosuliui – man visada padeda. Tais laikais, kai dar tikėjau, kad kasmet privalau sirgti gripu (ir, žinoma, sirgdavau), čiobrelių arbata būdavo tas magiškas eliksyras, kuris nuimdavo kosulio skausmą ir padėdavo ramiai užmigti giliu, kone vaikišku miegu, padedančiu sveikti.

Sako, be teigiamo poveikio plaučiams, bronchams ir miegui, čiobreliai taip pat yra puikus prieskonis, podraug sveikatina skrandį ir net, tikima, gydo nuo melancholijos. Na, bent jau pats jų rinkimo procesas – tikrai gydo. Iš tiesų čiobrelių skynimas pastaraisiais metais yra vienas mėgstamiausių mano darbų sodyboje, kuomet tiesiog plūduriuoju savo vidinėje tyloje.

Po čiobrelių prie mūsų skinamų augalų prisidėjo liepžiedžiai ir raudonieji dobilai – juos taip pat skiname arbatoms.

Vėliau pradėjome rinkti žoles ne tik arbatai: mama atrado garšvas, dilgėles, kiaulpienes, pradėjome virti pienių medų, pernai mokėmės gaminti laukinių augalų aliejines ištraukas plaukų kaukėms, o šį pavasarį arbatai jau skyniau ir šalpusnių žiedus – vėliau išsiaiškinom, kad iš jų taip pat galima ruošti sirupą nuo kosulio, tai lieka jau kitam pavasariui.

Vis tik didžiausias šių metų atradimas pievose (bent jau lig šiol) buvo mano mamos aptiktas stebuklas.

Vandeninės mėtos

 

Ji visai prie ežero, jau melduose – pirmą sykį per visą sodybos istoriją čia – rado vandeninių mėtų. Man kvepia vien pažiūrėjus į nuotrauką:

Tai nepaprastai kvapnūs augalai, mūsuose augą beveik vandenyje. Nežinodamas nepastebėtum, ir mano mama juos rado visiškai „atsitiktinai“ – dairydamasi meldų, iš kurių ketino meistrauti pagrindus Advento vainikams, kuriuos ji pina jau trečius metus. Ir nors meldai pasirodė mažai tinkami kalėdinių puošmenų gamybai, mama aptiko mėtas (na o pagrindus Advento vainikams šį savaitgalį sumeistravome iš visiškai kitokios medžiagos).

Sako, kad mėtos ramina, taip pat esu skaičiusi, kad mėtų kvapas gelbsti labai didelių, staigių pokyčių metu – jis tarsi sušvelnina procesus, sumažindamas mūsų pačių jautrumą. Apie mėtų perdozavimo pavojus kol kas girdėti neteko, tačiau žinoma, kad saikas viskame yra būtina sveikatos sąlyga.

Pasidomėjus paaiškėjo, kad vandeninė mėta, apie kurią iki jos radybų nebuvau girdėjusi, yra gan plačiai paplitęs augalas. Man pasidžiaugus mūsų radiniu, ne vienas skaitytojas rašė, kad vandeninių mėtų prisiskina plaukiant baidarėmis ar stovyklaujant paežerėse.

Jei dar niekad nesusidūrėte su šiuo augalu, pasidairykite natūralių vandens telkinių pakrantėse – manau, jei jų ten yra, jums pirmiausia pasakys ne akys, o nosis.

Trylika žoliavimo džiaugsmų

 

Kodėl verta žoliauti ir kas būtent šiame pomėgyje taip patinka man pačiai?
Pabandžiau suskaičiuoti žolių arbatoms skynimo privalumus, ir, atrodė, nebus galo.
Manau, trylikos pirmai pradžiai užteks.

1. Tai malonus būdas pabūti gamtoje – drauge su kitu ar su savimi.

Žinoma, būti su kitu yra labai daug būdų. Kadaise buvimą su kitu sunkiai įsivaizdavau be butelio vyno – buvo ir taip. Sunku buvo įsivaizduoti buvimą su kitu žmogumi ir be pletkų, be pasibėdavojimo, be dalinimosi baimėmis. Dabar mokausi būti su kitais kitaip. Kokybiškiau, šviesiau, švariau. Mažiau svetimų gyvenimų – daugiau savų. Mažiau dejonių – daugiau džiaugsmo. Mažiau minties teršalų – daugiau aiškumo.

Ir pastebiu, kad gamtoje itin lengva naujai būti su kitu – ar kalbantis, ar tylint.

Žoliauti mane išmokė ir tebemoko mama, su ja daugiausia ir skiname augalus. Kartais tai darau ir viena. Pastebėjau, kad su savimi pačia gamtoje taip pat patiriu daugiau džiaugsmo, nei mieste.

2. Būti lauke ne tik gera, bet ir naudinga.

Gryname ore valosi mintys, basos pėdos gauna neįtikėtiną dozę informacijos (apie milžinišką basų kojų naudą smegenų veiklai jau rašiau), pakeitus aplinką, atgyja mūsų kūrybiškumas. O buvimas saulėje gali turėtį gydomąjį poveikį tikrąja šio žodžio prasme.

Kaip greičiausiai žinote, lietuviams kritiškai trūksta vitamino D. Kai kurie medikai tai vadina pandemija. Tačiau su maistu mes tegalime gauti vos 10 % reikiamo vitamino D, o likusį vitamino kiekį turėtų pasigaminti pats organizmas.

Žoliavimas – tai natūralios vitamino D dirbtuvės. Tiesa, svarbu, kad saulė pamatytų kuo didesnį atidengtos odos plotą. Primenu, kad naudojant apsauginius kremus nuo saulės, vitamino D sintezė lėtėja arba visiškai sustoja – kaip sakoma, „mokslininkai vis dar ginčijasi“, bet kol jie ginčijasi (o tai gali trukti ilgai), kviečiu išnaudoti kiekvieną saulėtesnę dieną.

3. Tai ugdo kantrybę.

Sakoma, kad žmogus, išblaškytas daugybės ekranų ir išdirgintas nesiliaujančių žinučių, laiškų, priminimų, atnaujinimų ir kitų pypsėjimų, vis sunkiau susikaupia. Kalbama apie vis dažnėjančius dėmesio sutrikimus, o toks dalykas kaip gebėjimas susitelkti tampa didele vertybe ir siekiamybe. Pažįstama amerikietė dar prieš gerus penkerius metus pasakojo, jog anapus Atlanto rengiami kantrybės būreliai suaugusiems žmonėms. Ten bandoma visą valandą daryti tik vieną dalyką – skaityti knygą, klausytis albumo. Po valandos aptaria rezultatus ir pojūčius. Matyt, yra ką aptarti. : )

Išgirdusi apie tai, peržvelgiau, o kaip man pačiai sekasi bent vieną valandą daryti kažką susikaupus. Anuomet sekėsi labai, labai sunkiai. Tačiau jau anuomet pastebėjau, kad čiobrelių skynimas yra būtent tas procesas, kuris ir malonus, ir prasmę turi, ir tęsti jį galėjau ilgiau nei kažką kita. Kadaise net dvidešimt minučių man atrodė kaip didelis laimėjimas, dabar ir pusantros valandos pralekia nepastebimai. Ilgainiui pastebėjau, kad lengviau atlieku ir kitus įsitraukimo, kruopštumo ir nuoseklumo reikalaujančius darbus, galiu ilgiau išbūti susitelkusi, nyksta infantilus „man nuobodu“ (lyg visas gyvenimas turėtų būti vien veiksmo filmas), o mažuose kantriuose darbuose lavėja ir rankos, ir mintys.

Žoliavimas tikrai ugdo kantrybę – liudiju iš asmeninės patirties.

4. Gamta padeda pajusti gyvenimo gausą.

Kuo labiau mėgaujuosi buvimu gamtoje, kuo atidžiau ją stebiu – tuo, atrodo, daugiau pamokų iš jos gaunu. Šią vasarą būtent renkant čiobrelius netikėtai atėjo mintis, kad pati gamta mus moko saiko jausmo (kai tuo tarpu civilizacija labai aršiai skatina vartojimą ir moko žmogų siekti dalykų, kurių jis pats dažnai nė nenori, pavyzdžiui – pirkti brangesnius daiktus nei jis iš tiesų gali sau leisti, tam imti paskolas, o kad jas išmokėtų – dirbti nekenčiamą, nemėgstamą, prasmės stokojantį ir pasitenkinimo neteikiantį darbą).

Čiobreliai ne atsitiktinai iliustruoja ir vieną skaitomiausių tekstų šiame puslapyje – būtent apie vidinį žmogaus konfliktą su gyvenimo gerove, kurios viso labo tik viena išraiškų yra pinigai. Kurių nuolat stinga arba visad užtenka, nelygu, koks vidinis įsitkinimas apie klestėjimą vyrauja ir kiek leidžiame jam pasireikšti tikrovėje. Buvimas gamtoje man visad primena tai, kad vienas didžiausių mano gyvenimo posūkių įvyko būtent tada, kai tą posūkį padariau savo viduje.

Čiobreliai man turbūt visą gyvenimą liks priminimu, kad visko visiems yra užtektinai. Šią nuostatą lyg prisiekę liudytojai patvirtina dar pernykščiai čiobreliai (matyt, tiesiog per mažai jų išdovanojau vos skintų):

5. Gera darbuotis rankomis ir matyti to vaisius.

Manau, XXI amžiuje mes labai mažai ką besukuriame rankomis, ir tai – tam tikra problema. Tiek „darbo“ vyksta kalbų, laiškų, žinučių, informacijos vartojimo ir perdavimo lygmenyje – tiek dėmesio, tiek laiko, tiek energijos suryja procesai, kurie dienai baigiantis niekaip neįsikūnija. Būna, kad ir pati pusę dienos plūkiuosi su kokiomis ataskaitomis, ir tos dienos vakare jaučiuosi labai pavargusi ir nieko nepadariusi – nors kažką tikrai dariau, sukandusi dantis, ne vieną valandą. Tai aš vos iškenčiu pusdienį, o kaip jaučiasi tie, kurie dirba tokį darbą kasdien?

Dažniau taip darbo dieną leidžiantys žmonės turbūt ir ilgiau nemato savo darbo rezultatų. O tai ilgainiui dalį jų greičiausiai varo į nepaaiškinamą neviltį. Bent jau mane darbai be vaisių – tikrai varo.

Manau, tai viena priežasčių, dėl ko tiek rankdarbiai, tiek žemdirbystė (tegul ir tik savo malonumui, tegul tik gamtinė) mūsų amžiuje išgyvena savotišką renesansą. Jaučiu, kad žmonės yra išsiilgę matyti rezultatus – matyti kažką, ką sukūrė, nuveikė, nudirbo, pakeitė.

Viena bičiulė man taip pat sakė, kad rankų darbas – kažkas, ką sukūrėme savo rankomis ir ką galime matyti, paliesti – padeda atgauti prarastą energiją. Gal būtent dėl to po darbo dienos kai kurios moterys mezga, neria?

Žoliavimas, matyt, man yra būtent toks procesas – padedantis atgauti prarastą energiją. Aš ne tik jaučiu, kad darau kažką realaus, bet dar ir to rezultatais mėgaujuosi visus metus – iki kitos vasaros.

6. Buvimas gamtoje moko mylėti ją ne žodžiais, o darbais.

„Reikia mylėti gamtą“, „negalima žudyti“, „negalima teršti“, „privaloma prižiūrėti“, „radai šiukšlę – pakelk“ – labai butaforinės frazės, jei jos nėra palydimos tokiu pat veiksmu.

Mane gamtą mylėti tikrai išmokė tėvai. Tačiau jie mane mylėti gamtą išmokė ne tuščiais pareiškimais, o veiksmais. Mano tėtis visada pakelia šiukšlę miške, jei randa grybaudamas, pagavęs lydeką – paleidžia (ir visada pasako man). Mano mama visad augino gėles, prižiūrėjo krūmus ir medžius, skynė, rinko, džiovino… O svarbiausia – ji leisdavo „įvaikinti“ kiemo kates, kenčiančias badą ir šaltį. Šiuo metu drauge su ja po truputį bandome gamtinę žemdirbystę – nuėmėm pirmąjį mano sėtų žirnių derlių ir laukiame išnokstant jos sodintų pomidorų.

Taigi, gerbti, tausoti gamtą ir draugauti su ja, užuot naikinus, išmokau tikrai ne iš tuščių pareiškimų. Žolininkystė – tegul ir labai mėgėjiška – dar labiau užtvirtino šiuos jausmus.

7. Tai puiki meditacija.

Ramus, monotoniškas darbas gryname ore, susikaupus ir vienu metu darant tik vieną dalyką, veikia tiesiog magiškai.
Žoliaudama visad labai gerai pailsiu, maža to, skaidrėja mintys ir kartais gimsta naujų, labai netikėtų idėjų.

8. Labai smagu dovanoti savo skintas arbatas.

Tai tikrai kas kita, nei nupirkti kad ir labai gražią arbatos dėželę iš prekybcentrio ir užklijuoti plastikinį kaspinėlį.
Tai tiesiog visiškai kas kita. Tai lyg padovanoti kitam savo vasaros, savo svajų ir savo išsipildymo.
Patyrę tokį pat dovanojimo džiaugsmą – tikrai supras.

9. Tai tikrai ekologiškas produktas.

Kai žoliauju pati, matau, ką renku: augalus, kurie ne vieną kilometrą nutolę nuo artimiausio asfalto, išpraustus liūčių, išsūpuotus vėjo, išmylėtus saulės. Niekada gyvenime niekuo nepurkštus ir netręštus, neištryptus, nenuspjaudytus.
Skinu augalus, grynus ir švarius kaip pati nesukultūrinta gamta.

10. Visas žoles skinu tik būdama geros nuotaikos.

Vedos teigia, kad per rankas perduodame labai daug energijos, būtent todėl labai svarbu, su kokia nuotaika, kokias mintis mintydami gaminame maistą. Manau, lygiai taip pat svarbu, su kokia nuotaika skiname žoles. : ) Tad žoliavimas yra puiki proga pasitikrinti savo nusiteikimą ir, jei reikia, jį keisti.

Tiesą sakant, negaliu prisiminti, kada gamtoje buvau blogos nuotaikos. Jei ir užslenka koks debesis, tai labai greit praeina. Apskritai į gamtą važiuoju lyg į šventę – nesvarbu, ar į kelių valandų pikniką su pačia savimi, ar į pasivaikščiojimą parke, ar į girią grybauti. Gamta kelia ūpą – išbandyta. Jei turėčiau štampą, čia jį padėčiau. Teiginio užtvirtinimui.

11. Laukinių pievų arbatos saugo vasaros prisiminimus visus metus.

Kiekvienas skynimas – ypatingas. Žiūrėdama į indą su džiovintomis žolėmis, visad prisimenu, kaip gimė ta arbata. Štai pirmasis vandeninių mėtų derlius laukia savo pirmosios žiemos mūsų namuose, o aš visada prisiminsiu, kaip skynėm jas su mama ir teta, po kojomis treškant pernykščiams meldams, šlamant nendrėms, nuo stiebo ant stiebo šokinėjant mažam vandens paukščiukui:

Neįtikėtina, tačiau tiesa – net sudžiovinti vandeninių mėtų lapai turi tą fantastišką pūką:

12. Gerti savo skintą arbatą yra ritualas.

Man užsiplikyti laukinių pievų arbatos visada yra mažas, tačiau svarbus ritualas. Visad pagalvoju apie tai, kaip buvo gera tas žoles skinti, kokia buvo vasaros diena, kokia, galop, buvo vasara. Ir kad vėl ateis kita.

Tai tikrai ne tas pats, kaip užsiplikyti pirktinės arbatos. Jei bandėte – žinote, jei nebandėte – pabandykite. Tik įsivaizduokite, koks jausmas bus gerti savo skintą arbatą su visa savo šeima, už lango siaučiant pūgai. Ar pliaupiant dar vienai „dešimtmečio liūčiai“. : )

Štai blykštantis, arbatai savo galias jau atidavęs čiobrelis:

O štai vandeninės mėtos:

Mėtų arbatą mėgstu gerti rašydama:

Čiobrelius geriu rečiau. Tačiau aną savaitę, sulaukusi berods jau ketvirtosios „dešimtmečio liūties“ šią vasarą Vilniuje, patvinus gatvėms, kažkur apačioje po balkonu beveik džiugiai klykiant lietaus čaižomiems žmonėms, ir artimiausioje jau visiškai užlietoje sankryžoje šuliniui saliutuojant tikrai ne tyro vandens fontanais, pagalvojau: ech, kokia graži ta stichiška liūtis, užsiplikysiu čiobrelių arbatos.

Kol pritraukė, lietus liovėsi ir net ėmė giedrytis, o aš rašiau ir mėgavausi arbata. Taigi, paskutinis, tryliktas, žoliavimo džiaugsmas –

13. Žoliaudama iš naujo atradau arbatas kaip gėrimą.

Trečius metus gyvenu visiškai blaiviai. Kaip ir daugelis abstinentų, kartais pasigendu alternatyvos gurkšnojimui – ne svaiginimosi tikslais, o tiesiog skonių įvairovės dėlei. Pradėjusi skinti pievų žoles arbatoms, tikrai iš naujo atradau arbatas ir jų teikiamą malonumą. Ypač vėsią vasarą. O ką jau kalbėti apie rudenį ir žiemą.

****

Galbūt perskaitę šį tekstą užsimanysite pirmąsyk pažoliauti, o gal – nutarsite prisiminti šį pamirštą malonumą.

Jei vaistingąsias ir vertingąsias žoles renkate jau ne pirmą vasarą, galbūt komentaruose mano FB pasidalinsite, ką skinate ir kodėl, o svarbiausia – kada.

Ką gi, baigiu savo mažylį arbatinuką.

Kviečiu ir jus užsiplikyti mėgstamos, galbūt – taip pat savo rinktos, – arbatos. O teksto pabaigai – darsyk grįžti ten, kur pradėjome. Į paežerę.

Štai pačios gamtos lengva ranka plačiai išsėti čiobreliai, visą gyvenimą žiūrėję į ežerą bei dangų:

Ir kuklios, veik nepastebimos, tačiau nepaprastai kvapnios – tarp meldų, vėjyje ir tykiame ežero teliūskavime išaugusios vandeninės mėtos, prisigėrusios paryčių vėsos ir ūkanų ramybės:

Linkiu džiaugsmo būnant gamtoje ir išradingumo – mėgaujantis tegul ir ne pačia šilčiausia, tegul ir ne pačia saulėčiausia, tačiau begale kitų dalykų tikrai dosnia vasara.

Prisiminkite, kad savo vasarą, kaip ir savo gyvenimą, kuriame patys. Nusiteikę bėdavoti tikrai visada ras dėl ko. Nusteikę džiaugtis – lygiai taip pat. Tikrai ras dėl ko džiaugtis. Visada ir visur.


Bookmark the permalink.

Comments are closed