Apie gausą ir saiką, kurių moko pati gamta


Savaitgalį prie ežero netikėtai radom naują, pačios gamtos pasėtą ir išpuoselėtą čiobrelių plantaciją.
– Įsivaizduoji, kokie ypatingi čia čiobreliai? Jie visą gyvenimą žiūrėjo į ežerą, – sakau.
– Ir į dangų, – sako mama.
Atėjom jų pasiskinti. Čia – vos vienos valandos skynimo derlius, dvi didžiulės braškių kraitės. Visa kita – marias byzgiančių čiobrelių, violetine dulksna tvyrančių žolėje – palikom pievai, kamanėms ir bitėms. Toliau skleistis ir žydėti, kvepėti ir sūpuoti bites, vešėti, sėtis ir derėti.

O nuskintume viską – gal kitąmet nieko neberastume. Pasiduotume „man, mano, tik man viskas, o po manęs nors ir tvanas“ – iš paties dangaus išaugintos vaistažolių plantacijos greičiausiai liktų nustekenta plynė. Gamta taip taikliai moko saiko ir gausos jausmo be godumo – tereikia pastebėti.

Man čiobreliai yra asmeninis gyvenimo dosnumo simbolis, leidęs (užuot tuščiai be jausmo kartojus, kad „viskas bus gerai, visko yra užtektinai“) fiziškai išgyventi žinojimą, kad gyvenimas rūpinasi visais mumis – mums tereikia atsimerkti ir tai priimti.

Nauja Nuostatų keitimo praktika prasideda jau visai netrukus – rugpjūčio 10 d.
http://www.ilzes-dirbtuves.lt/nuostatu-keitimo-praktika/

PS. Kažkas gal nustebtų, kad gyvenimo gausos simboliais gali būti ne tik auksiniai ratlankiai? : ) Ir kad gyvenimo dosnumas susijęs ne tik su sąskaita banke? Jis susijęs su kur kas didesniais ir svarbesniais dalykais, kur kas esmingesniais pokyčiais.
Pinigai tėra pasekmė. Viena iš pasekmių. Bet tikrai ne pati svarbiausia.


Bookmark the permalink.

Comments are closed