Natūralių aliejų stebuklas: fitolių gamyba


Aną vasarą mums su mama nutiko stebuklas. Atrodė, kad staiga prasivėrė durys į slaptą realybę, sklidiną gamtos gausos ir neregėto, dar nepatirto atradimų ir kūrybos malonumo.

Mama, kiek ją prisimenu, nuo mano vaikystės mėgo rinkti vertingus augalus. Pamenu, kaip vasarą skindavom erškėtrožių vaisius, o rudenį – šermukšnius. Būtent ji savo pavyzdžiu įkvėpė mane pačią skinti čiobrelius ir liepžiedžius – pamėgau skynimo patį procesą, o itin švarioje, ekologiškoje vietoje surinktas, ten pat sudžiovintas vaistažoles, sudėtas į dailius, senovinio stiliaus stiklinius indus, dabar laikau puikia kalėdine dovana arbatas mėgstantiems bičiuliams.

Tačiau kad sykį per pačias Žolines mus apsės galinga, neatremiama žolininkių dvasia, neįsivaizdavau.

Priešistorė

 

Prieš kiek laiko mama pradėjo skinti ir raudonuosius dobilus arbatai, “atrado” garšvas (iš kurių daro fantastišką, vitaminų kupiną pesto), ėmė skinti jaunutes dilgėles (šaldo jas sriuboms bei džiovina arbatai), ir vos išdygusias kiaulpienes salotoms, o iš pienių žiedų – virti pienių medų.

Aš taip pat jau kelerius metus pavasariais jį verdu.

Tikrai nesu uogienių virėja (per savo gyvenimą nesu išvirusi nė vienos uogienės), nesu marinuotoja ir vakuotoja, tačiau virti pienių medų man yra magiškas, kone alcheminis ritualas, dvelkiantis Rėjaus Bredberio apsakymais ir vaikišku džiaugsmu, nes pienės man visad reikšdavo, kad prasideda vasaros atostogos.

Panašu, kad mano mamos meilė augalams nėra meilė be atsako – atrodo, kad su kiekvienais metais pati gamta jai parodo vis daugiau savo turtų. Pernai mama pradėjo rinkti ir jonažoles, ir kraujažoles, taip pat susipažino su mįslinguoju gauromečiu ir bitkrėsle.

Ir kaip tik pernai vasarą, Žolinių išvakarėse, gamta, atrodė, atskleidė mums naujus savo turtų klodus. Staiga gimė idėja išsaugoti dalį tos žalumos, ir ta mintis mus taip užvaldė, kad ją vėliau pavadinome tiesiog Žolinių apsėdimu.

Tąsyk mama jau buvo priskynusi augalų, pridžiovinusi ir prišaldžiusi jų šaldiklyje, priruošusi pesto – kol staiga aš lyg tarp kitko pasakiau:
– Žinai, iš augalų dar galima daryti ir tokias aliejines ištraukas…

Mama labai susidomėjo, aš pradėjau googlinti, paaiškėjo, kad reikia visai nedaug, kad kone visko aliejų gamybai turime čia pat. Ta idėja mums suteikė tiek džiaugsmo, kad pamanėme: jei naujas planas teikia tiek laimės, jei šitaip veža, reikia… važiuoti. Į Molėtus. Stiklainių!

Ruošdamos aliejines ištraukas daugiausia naudojomės šiomis internete rastomis instrukcijomis.

Beje, pastebėjau, kad toks pomėgis – rinkti vertingus augalus – ne tik lengvai užkrečiamas (manau, akivaizdu, kad aš jau užsikrėtusi). Panašu, kad šis pomėgis pats lengvai auga, vystosi, leidžia šaknis ir mezga vaisius be jokio dirbtinio spaudimo. Ir šis vyksmas man labai primena Efektyvių žinučių dirbtuves, kurios kadaise gimė kaip trumputis pranešimas mokytojų konferencijoje ir vos per pusmetį išaugo į didžiulį vienos dienos seminarą, o po kelerių metų naujai besikaupianti teorinė ir praktinė medžiaga sugulė į nuotolinę praktiką – EŽD eksperimentą, kuris toliau pats auga, vystosi, įtraukia ne tik dalyvius, bet ir jų šeimos narius – būtent taip jame (atrodytų, man nieko nedarant) vos per kelerius metus sudalyvavo virš 3000 žmonių. Tarsi idėja pati turėtų planą, pati matytų kryptį ir pati tiestų reikiamus kelius.

Man labai artima mintis, kad tai ne mes pasirenkame idėjas ir temas, o temos pasirenka mus savo gimimui. Ir kaip kalbos magija pasirinko mane tapti viena iš idėjos skleidėjų, taip vertingų augalų rinkimas, akivaizdu, pasirinko mano mamą.

Ištrauka, fitolis ar maceratas?

Aliejinės ištraukos dar vadinamos ir fitoliais, ir maceratais. Visi šie žodžiai man savaip patrauklūs ir gardūs.

Aliejinė ištrauka puikiai nupiešia patį procesą.
Fitolis skamba kažkaip labai magiškai, alchemiškai.
Na o maceratas, maceruotis man esti kitaip skanūs žodžiai – jie man šiek tiek dvelkia tarpukariu, kurio kalbėsenos, šnektos didelė gerbėja esu nuo vaikystės.

Tad šiame tekste vartoju visus tris žodžius, žinodama, kad nė už vieną manęs neprikirps VLKK. : )

Kaip gaminome fitolius

 

Taip atrodė mūsų tykus, tačiau milžinišką džiaugsmą padovanojęs apsėdimas pernai vasarą, rugpjūčio viduryje, sekmadienio popietę.

Nuotraukose – dilgėlių skynimas sodyboje, atokiame briedžių ir stirnų take, kurį iš tiesų visai būtų galima vadinti žvėrių alėja:

2016-08-14_22-10-45

Paskutinėse nuotraukose – jau parengti fitoliai. Apačioje kairėje – dilgėlės, apačioje dešinėje, didesniajame inde, – ir kiaulpienės, jau sudėtos maceruotis.

O taip paprastai atrodė raudonųjų dobilų aliejinės ištraukos gamyba:

2016-08-14_21-52-58

Kadangi aliejines ištraukas gaminome pirmą sykį, eksperimentavome: dilgėles plėšėme ir dėjome į indus paspausdamos, kiaulpienes – laisviau, o dobilus – jau visai puriai, palikdamos daugiau vietos aliejui. Kiekviena užsitaisėme po tris stiklainėlius macerato.

Po trijų savaičių

 

Fitolis, kiek skaitėme, tradiciškai gaminamas tris savaites – kas 7 dienas nusunkiant vertingųjų medžiagų prisisotinusį aliejų, papildant jį naujomis medžiagomis (vėl šviežiai skintais augalais, arba jau sudžiovintais), ir vėl užpilant naujo aliejaus. Idealiu atveju indai stovi saulėje, tuomet šiluma pagreitina procesus.

Visas tris savaites mūsų fitolius prižiūrėjo ir medžiagas juose keitė mama, iš sodybos parsivežusi juos namo. Mama, pasibaigus šiam magiškam trijų savaičių laikui, tiesiog atvežė man mano sloinikėlius su baigtais fitoliais:

2016-09-09_14-56-13

Skyrėsi jų spalvos, tirštumas, priemaišų kiekis ir, žinoma, kvapas:

2016-09-09_15-03-58

Raudonųjų dobilų fitolyje susidarė daugiausia nuosėdų – nežinau, gerai tai ar blogai, bet man labai gražu:

2016-09-09_15-06-54

Kaip naudoju fitolius

 

Neilgai tvėrusi, radusi laisvesnį pusdienį, iš naujųjų fitolių užmaišiau naują aliejų kaukę plaukams pagal fantastišką Nijolės Degutienės knygą „Gražūs, sveiki ir stiprūs plaukai. Plaukų priežiūra aliejais“ – būtent nuo šios knygos, anokia paslaptis, ir prasidėjo mano alchemijos valandėlės, maišant natūralias, vis naujų ir naujų sudėčių plaukų puoselėjimo priemones.

Kadangi fitoliai – mūsų pačių rankų darbo, ir man jie dėl to atrodo labai brangūs, pirmąsyk ruošdama naują mišinį plaukams su didesniu švirkštu pamatavau kiekius. Kiekvienos aliejinės ištraukos naudojau po 30 ml, likusią dalį pyliau jau turėto vadinamojo bazinio aliejų mišinio.

(Bazinis aliejų mišinys – tai daugybės natūralių, nerafinuotų, plaukams tinkamų aliejų kompozicija. Ją kiekvienąsyk ruošiu skirtingą, kartais – iš keliolikos ar net kelių dešimčių aliejų. Tačiau tokio mišinio kūrimas – tai ilgas, kruopštus procesas, ypač, jei prieš maišant sudėtines dalis tenka lydyti – pavyzdžiui, sviestmedžio sviestą ar kokosų aliejų.

Todėl tradiciškai užmaišau didesnį bazinio aliejų mišinio kiekį ir dalį palieku tokiems atvejams, kai greitai noriu pasiruošti kaukę. Tada papildau tokį mišinį eteriniais aliejais, ir turiu paruoštą tikrai antgamtiškai gerai veikiančią kaukę plaukams.)

2016-09-09_17-42-53

Taip pat pagalvojau, kad kas tinka plaukams – tiks ir odai. Tad įsipyliau pienių lapų fitolio drauge su arganų aliejumi į vonią su juodąja Himalajų druska, įlašinau dar kelis lašus eterinio aliejaus – poveikis buvo fantastiškas.

Kitą rytą atrodė, kad esu po prabangios SPA procedūros, kūno šveitimo ir įvyniojimo – tokia švelni buvo kūno oda.

Kaip laikau fitolius

 

Fitolius, kiek supratau iš rastos informacijos, dera laikyti tamsaus stiklo induose. Kadangi tąsyk sodyboje tokių neturėjome ir fitolius gaminome skaidraus stiklo stiklainiuose, dabar aliejines ištraukas laikau dėžėje, sieninėje spintoje, drauge su sviestmedžiu ir kitais aliejais, kuriuos naudoju kaukių maišymui.

2016-09-09_17-42-08

Pabaigai

 

Pirmas fitolių gamybos įspūdis neišblėso iki šiol. Skinti augalus, kruopščiai atrenkant dailiausius, sveikiausius, šviežiausius – ypatingas malonumas ir gaivi meditacija gryname ore, kai esu čia ir dabar kiekviena savo mintimi. Sėsti prie seno prosenelio stalo, plėšyti lapus, kalbėtis su mama, juokais “užkalbėti” gaminamas ištraukas – labai smagios valandos, kurias iš anos vasaros prisimenu kaip vienas ryškiausių ir smagiausių.

Net praėjus tiek laiko, išliko tas su niekuo nesulyginamas džiaugsmas, kad dalį gamtos jėgos, augalų gyvybės ir švarios vietos stebuklo galima išsaugoti aliejaus laše.

Aš jau nekantrauju imtis naujų aliejinių ištraukų gamybos. Atrodo, didžiausią džiaugsmą fitolių gaminimas turėtų teikti pavasarį ir vasaros pradžioje, kai žydi daugiausia vertingųjų augalų. Tačiau kadangi fitolius galima gaminti ir iš sausų medžiagų – net nusipirkus džiovintų vaistažolių vaistinėje, – iš tiesų atrodo, prieš mane veriasi dar neatrasti lobynai.

Jūs tiesiog paklausykit, kaip skamba:

bijūnų šaknų aliejus,
šeivamedžių vaisių fitolis,
beržo pumpurų aliejus,
verbenų aliejinė ištrauka,
gluosnių žievės fitolis,
riešutmedžių lapų ištrauka,
rugiagėlių žiedų aliejus,
pasiflorų fitolis,
kaštonų žiedų aliejus…

 

Čia gi visiška poezija.
Parašyta pačios gamtos.


Bookmark the permalink.

Comments are closed.