Apie vargšą kaimyną ir namus aplenkiantį klestėjimą


Įsivaizduokite, kad atvirai nekenčiate savo kaimyno, gyvenančio aukštu aukščiau. Jūs nepažįstat jo, tiesiog iš principo nemėgstat, turit išankstinę nuomonę, kad jis – suktas, bjaurus žmogus. Turėti nuomonę jums – negana. Jūs kaskart, kai pro langą pamatote jį grįžtantį namo, puolate, atplėšiate langą, persisveriate per palangę, ir šaukiate:
– Ėėė, sveikas, šūdeli! Cha cha cha cha! Na, suski, kaip tavo diena? Ką gero nuveikei, ubage?

Ir, kad kaimynas iš tiesų suprastų, ką jūs apie jį manote, po tokio žvalaus pasisveikinimo jūs dar šast – ir, žvitriai pasukę viedriuką pagal laikrodžio rodyklę bei riebiai nusispjovę vidun, kliustelit pro langą kibirą skiesto mėšlo ant jo galvos.

Ir įsivaizduokit, kad taip tą kaimyną pasitinkate kiekvieną sykį, diena po dienos, ir net jei atsitiktinai susitinkate su juo kur nors mieste, tai dar iš kitos gatvės pusės rėkiat, „ėėė, varguoli! pageltus džiūsna, tau sakau!” bei paleidžiat jo pusėn tai, kas po ranka – sulamdytą skardinę, nudaužtą butelį, saują šiukšlių ar šuns kaką.

O tada – čia geriausia dalis – įsivaizduokite, kad tas kaimynas, visas apipiltas gražiais jūsų žodžiais ir varvėdamas kitom ką tik patirtom dovanom, lipa laiptais iki savo buto, o jūs laputaitiškai iškišate nosį į laiptinę, luktelite, kol jis žliugsėdamas atlips iki jūsų, ir tada maloniausiu balsu angeliška veido išraiška klausiate:

– Gal užeisit arbatos į svečius? Turiu gervuogių pyrago, pasėdėsim, pažiūrėsim kačiukų vaizdelių Youtube, pažvengsim. Senokai jau buvot pas mane, užeikit!

Klausimas: kaip manote, kokia tikimybė, kad jūsų taip atvirai vienareikšmiu dėmesiu lepinamas kaimynas iš tiesų užeis į svečius, ir ne į dūdą jums duoti, o tikrai – tiesiog maloniai praleisti laiko su jumis?

Kokia tikimybė?

Taip, aš žinau, kad klausimas skamba idiotiškai.

Dabar prisiminkite savo pažįstamą, kuris atvirai niekina pinigus ir nuolat jų stinga. Ir dėl šito stebisi.

Kaip manote, kodėl pinigai – kaip tas apmėšluotas kaimynas – turėtų ateiti pas tą, kuris juos keikia ir ūdija?

Man labai patinka teorija, kad mūsų pasąmonė mus (mums to net nekontroliuojant) saugo nuo visko, ką laikome blogais dalykais. Kaip nuolat kartojama frazė “Visi vyrai kiaulės” jokiai moteriai nėra padėjusi kurti sveikų, prasmingų santykių, taip ir pinigų niekinimas, jų neigimas vargu ar gali būti raktas į klestintį gyvenimą.

10425473_10204446006939968_611787854675682569_n

Pati esu patyrusi ir labai skurdžių metų. Tuomet labai uoliai mokiausi dirbti su mintimis, trukdančiomis uždirbti, ir – kai pamačiau, kaip greitai pakeista mintis keičia ir realybę, kaip pakeistas veiksmas sukuria ir kitokį atoveiksmį – per pusmetį išlipau iš didžiausių per gyvenimą turėtų skolų, susitaupiau užtektinai pinigų, kad galėčiau nedirbti kelerius metus, išėjau iš reklamos ir pradėjau dirbti, kaip juokais sakau, sau ir Lietuvai. O turėdama kur kas daugiau laisvo laiko, nei anksčiau, pradėjau stebėti ir kitus, jų santykį su pinigais. Arba to santykio nebuvimą.

Aptikau, kad gana didelis procentas žmonių, stingančių pinigų, atvirai niekina ar kitaip atstumia klestėjimą ir kitus su tuo susijusius dalykus:

 

– kiekviena pasitaikiusia proga purkštauja ant turinčių daugiau,
– dažnai pačius pinigus – kurie iš esmės yra popierėliai ar viso labo skaičiai el. bankininkysės lange – laiko nešvariais, gėdingais,
– mielai leidžiasi į kalbas, kaip jiems visko trūksta,
– įsijautę pasakoja apie kitų skolas, finansines nesėkmes, bankrotus,
– kitiems ar bent jau sau patiems prisipažįsta, kad bijo turėti daug pinigų (bijo jų nesuvaldyti, bijo išlepti, išpindėti, bijo pamatyti dar nesutiktą save – tokį save, kuris niekam netarnauja, niekam nesisiūlo, niekam savęs „neparduoda”, nesižemina, nemažina savo kainos, neparduoda savo laisvalaikio, savo sveikatos, savo įsitikinimų).

 

Ir visam tam pateisinti tokie žmonės gana dažnai ir gana reikšmingu balsu sako:
– Na jau man apie pinigus kalbėti tai žema…
Arba:
– Fu, tikrai nesitepsiu rankų pinigais, geriau jau skursiu ORIAI.

Wooohooo! Prisiekiu, esu tai girdėjusi GYVAI. Ir nusisukęs tas žmogus, ką tik pareiškęs, kad geriau jau skurs ORIAI, po penkių minučių vėl rypuoja, “dieve dieve, jei nors kelis tūkstantėlius litukų* algos gaučiau, jėzusėli, man nieko netrūktų, aš tiek galėčiau sau leisti…”

Bet, kaip supratau, dėl tos algelės (atsiprašau už šį koktų sacharininį žodį, kuris tarsi pats už algelės gavėją atsiprašo, kad na reikia tų pinigėlių gyvenime, reikia) padirbėti turėtų kažkas kitas, kažkas, kas dirbdamas nerizikuotų prarasti to menamo “orumo”, kaip koks oro pripūstas balionas.

Kas įdomiausia, juk ir tai, kad žmogus turi užtektinai, leidžia jam nesitepti rankų ten, kur jis niekada nenorėtų dayvauti. Juk ir tai, kad žmogus turi užtektinai, leidžia jam tvirtai stovėti ant žemės ir nesileisti stumdomam dėl X eurų.

10506635_10204454414630155_3009526337505147064_o

Visai neseniai turėjau labai įdomų dialogą su potencialiu užsakovu. Pasakiau jiems savo dienos įkainį (kuris Lietuvos kontekste yra tikrai didelis; tą sakau be puikybės – tiesiog linkėdama, kad ir kiti intelektines, menines ir kitas neapčiuopiamas paslaugas kuriantys žmonės drąsiai įsikainotų savo patirtį ir laiką, domėtųsi, kokios kainos vyrauja jų rinkoje, o ne pigintųsi ir ne dempinguotų kainas).

Paaiškėjo, kad mano kaina jiems pasirodė… per maža. Potencialaus kliento buvau globėjiškai paraginta “nesivaržyti” ir pasakyti “kiek iš tiesų noriu”, nes jų “biudžetai neriboti”.

Pasakiau, kad blogai jausiuosi, jei pasakysiu per didelę kainą ir paskui nejausiu, kad ją “atidirbu”. Nors bendradarbiavimo datą svarstėme vasaros viduryje, o dialogas užsimezgė dar žiemą, jau visai netrukus buvau pradėta atakuoti laiškas su visokiais “man reikia to ir ano”. Aš gražiai parašiau, kad šią savaitę jau esu susiplanavusi, jų pasiūlymas yra naujas, ir tikrai negaliu dabar skirti laiko jokiems papildomiems darbams. Tada mane pasiekė laiškai su mintimi “šiaip tai jau reikėjo vakar”.

Ir tada aš viduj pajutau labai aiškų STOP.

Jei leidžiamės vaikomi ir stumdomi, kam mes dirbame: idėjai ar pinigams?

Mano gyvenimas pernelyg trumpas ir pernelyg vertingas, kad dirbčiau tik pinigams, – pasakiau sau tąsyk. Noriu dirbti prasmingai sau pačiai.

Ir aš jiems mandagiai parašiau, kad jau metus nebesiimu projektų dėl pinigų, kad dirbu dėl kaifo, o kai kaifo nėra – negali būti ir darbo. Ir kad jie išbrauktų mane iš savo dienotvarkės.

Visiškai lengva ranka ir visiškai ramia širdimi nusibraukiau potencialius pinigus, tuomet – mažiausiai tris vidutinius mėnesinius atlyginimus. Greičiausiai potencialus užsakovas pamanė, kad bendrauja su ateive ar PMS’o nukamuota nestabilia menininke, tačiau, jei atvirai, man neįdomu, ką apie mane galvoja žmonės, manantys, kad mano darbo tikslas yra honoraras. Ir kad dėl honoraro aš taikstysiuosi su viskuo.

Ar aš nuskursiu, nepadirbusi su tegul ir labai mokiu, bet bjauriu klientu? Priešingai. Aš labai nuskursiu, su tokiu padirbusi. Nes meilė savo darbui yra neįkainojamas dalykas, o nenusisekę užsakovai ją labai sėkmingai naikina. Ir gebėjimą tą suvokti laikau vienu didžiausių savo gyvenimo laimėjimų: mes visada turime prabangą rinktis, su kuo dirbti ir dėl ko dirbti.

Vis tik mano asmeninė patirtis yra tokia: kol neišmoksti įsikainoti ir užsidirbti, tol negali liautis dirbti pinigams.

O kaip gali įsikainoti, jei bijai? Bijai prarasti klientą, bijai pasirodyti kažkoks ne toks, bijai, kas ir ką pagalvos?

Kaip gali uždirbti, jei visais įmanomais būdais baidai nuo savęs pinigus?

Kaip gali prisikviesti į svečius kaimyną, kurį nuolat pilstai mėšlu pro langą?
: )

Iš noro pasidalinti svarbiausia šia tema sukaupta informacija su kitais, sukūriau Nuostatų keitimo dirbtuves.

Čia mes drauge susipažįstame su technikomis, leidžiančiomis identifikuoti ir keisti žalingas vidines programas, kurias kažkas prisėjo į mūsų galvas arba kurių prisisėjome ten patys.

 

– Aš nevertas didesnės algos.
– Pinigai uždirbami tik per sukąstus dantis.
– Turi save nuolat siūlyti ir parduoti.
– Reikia labai daug reklamuotis, kad apie tave sužinotų.
– Aukoti labdarai ir investuoti gali tik labai turtingi žmonės.
– Turiu vaikų ir dėl to negaliu gauti darbo.
– Jei noriu daugiau uždirbti, turiu daugiau dirbti.
– Jei noriu daugiau uždirbti, turiu aukoti laisvalaikį, santykius, sveikatą.
– Pasisekti gali visiems, išskyrus mane.
– Pailsėsiu, kai uždirbsiu dar daugiau.

 

Briedas. Nuoširdžiai sakau – visiškas briedas, kurio kažkas tyčia ar netyčia pristūmė mums į galvas.

Tačiau žmogus – ne vėdaras, kuris tik nevalingai guli lyg nuo informacijos išsipūtusi žarna ir laukia, kol dar kažkas ateis ir dar tampriau iškimš jį bevertėmis, destruktyviomis programomis.

Žmogus yra sąmoninga būtybė, kuri pati sprendžia, kuo jai verta tikėti, kurie jos tikėjimai varo ją pirmyn, o kurie – stabdo ir žlugdo.

Tiems, kuriems tiesiog patinka skaityti, tai galbūt buvo smagi pasakėčia apie vargšą kaimyną ir namus aplenkiantį klestėjimą. O norinčius išbandyti teorijas praktikoje, atgauti negatyviems scenarijams švaistomą energiją, dirbti džiugiau ir uždirbti drąsiau kviečiu į asmenine ir dalyvių patirtimi grįstą Nuostatų keitimo praktiką.

Tai autentiška, autorinė, žemiškais pavyzdžiais ir asmenine praktika paremta programa, į kurią sudėjau svarbiausius dešimties metų atradimus dirbant kitiems, o paskui ir „sau” (nors man ši formuluotė atrodo netinkama).
Ši praktika išaugo iš Nuostatų keitimo dirbtuvių (visą dieną trunkančio seminaro) praktinės dalies, kuria seminaro dalyviai naudodavosi ištisas devynias savaites, savarankiškai identifikuodami savo ribojančias nuostatas ir jas keisdami. Tačiau informacijos ir pratimų per laiką susikaupė tiek daug, kad nuo 2016-ųjų nuotolinė Nuostatų keitimo praktika gyvena kaip savarankiška programa.

Iš daugelio dalyvių sulaukiu laiškų, kad ši praktika buvo prasmingiausiai per gyvenimą išleisti pinigai, o dalis rašo, kad ji jau per pirmas savaites atsiperka dešimteriopai (tai iš tiesų gana dažnas atsiliepimas). Galbūt todėl, kad čia dalinuosi tik išbandytais dalykais ir tik tuo, kas iš tiesų veikia?

Tad kviečiu drauge su kitais pažvelgti savo baimėms į akis, atpažinti ydingas įsisenėjusias mintis, ir keisti jas naujomis. Tokiomis, kurios leidžia įdarbinti savo talentą, dirbti su meile, įsikainoti drąsiai ir niekada daugiau nesileisti stumdomam užsakovų, kurie dėl jiems vieniems žinomų priežasčių mano, jog dėl pinigų mes esame pasirengę bet kam. Lai tokie tiesiog papučia mums į dūdą.


Bookmark the permalink.

Comments are closed.