Fantastiškas dalykas. Pamenu, kaip su dauge spūdinom pasipusčiusios padus per miestą, apsėstą Kaziuko šurmuliuotojų, laviruodamos tarp ūbaujančių moterų pakuliniais sijonais, medinių metro ilgio šaukštų, baisių molinių taupyklių, važnų vyrukų juodomis odinėmis striukėmis, su vadinamosiomis „piderastkėmis” (atsiprašau už žodį) per petį, šlaminančių per dieną uždirbtus eurukus (vėl atsiprašau už žodį, tiesiog kai kurie žmonės taip vadina eurus), – mes kaip kokie lygintuvai slydom per tą šurmul šurmul šurmuliuojančią minią, skuste skutom į Šiltadaržio gatvę, kur mūsų laukė pasakiškas Cezario Graužinio trupės spektaklis („Faustas”), ir aš, prasilenkdama su galingais tautodailininkais ir prekijais, atsargiai ištariau savo palydovei:
– Žinai, man atrodo, pasaulis jau yra perpildytas daiktų, tad atėjo metas perpildyti jį gerų emocijų.
Kaip neseniai rašiau, mano santykis su daiktais turbūt irgi nėra adekvatus – mane tiesiog neša į šoną, aš noriu evakuotis iš ten, kur daug daiktų. Kai matau šūsnis lininių prijuosčių ir kauges molinių birbynių, many tikrai negimsta noras juostis prijuostę ir birbti birbyne. Sorry! Ne. Man gimsta noras tepti slides ir bėgti iš ten kuo toliau. Daiktai man reiškia dulkes ir papildomą laiką namų tvarkymui.
Šaltinis: http://en.wikipedia.org/wiki/Flea_market
Ir dar visai neseniai keliems žmonėms pasakiau, kad patirtis laikau vertingiausiais savo pirkiniais.
Gal būtent todėl mane taip pasiutusiai pradžiugino šis straipsnis (na, be to, kad mane džiugina tokie tyrimai apskritai, nes, kaip suprantu, esu neišsipildžiusi mokslininkė – ką padarysi, būna, kad pavėluoji į traukinį) – tekstas apie trumpą daiktų teikiamos laimės galiojimo laiką.
Juoba, kad pastaruoju metu mintyse vis suburbuliuoju šitą žodį, kuris yra svetainės, kurioje publikuotas tekstas, adrese, – mes koegzistuojame.
Mes viso labo koegzistuojame.
Ir drauge tai yra didžiausias stebuklas šioje planetoje.
Kelios man labiausiai įstrigusios citatos:
„One of the enemies of happiness is adaptation,” says Dr. Thomas Gilovich, a psychology professor at Cornell University who has been studying the question of money and happiness for over two decades. „We buy things to make us happy, and we succeed. But only for a while. New things are exciting to us at first, but then we adapt to them.”
(…)
It’s counterintuitive that something like a physical object that you can keep for a long time doesn’t keep you as happy as long as a once-and-done experience does. Ironically, the fact that a material thing is ever present works against it, making it easier to adapt to. It fades into the background and becomes part of the new normal. But while the happiness from material purchases diminishes over time, experiences become an ingrained part of our identity.
(…)
„Our experiences are a bigger part of ourselves than our material goods,” says Gilovich. „You can really like your material stuff. You can even think that part of your identity is connected to those things, but nonetheless they remain separate from you. In contrast, your experiences really are part of you. We are the sum total of our experiences.”
(…)
Another reason is that shared experiences connect us more to other people than shared consumption. You’re much more likely to feel connected to someone you took a vacation with in Bogotá than someone who also happens to have bought a 4K TV.
„We consume experiences directly with other people,” says Gilovich. „And after they’re gone, they’re part of the stories that we tell to one another.”
****
Dėkui už nuorodą, miela Giedre Malinauskaite. : )
Smagios visiems dienos, turtingos patirtimis ir neperkrautos daiktais.
: )