Išsikrovusį telefoną visada skubame pakrauti, o save?
Vasaroje slypi milžiniška magiška galia. Galime ta galia naudotis, o galime ją iššvaistyti tuščiai. Tada sakysim, “oi, net nepastebėjau, kaip prabėgo vasara, visai nepailsėjau”. Tačiau užtenka stabtelėti akimirkai, jei neišeina kitaip – išjungti telefono garsą, atjungti mobiliuosius duomenis, pabūti čia ir dabar – su Žeme, su saule, su vandeniu, su žiogų svirpimu ir šiltu vėju – ir staiga pajusi, kaip į tave iš kaži kur ima plūsti gyvastis, džiaugsmas, fizinė ir nefizinė jėga, o dar kiek – ir pagauni save, lyg iš oro gaudant naujas idėjas, sumanymus, naujus norus, tikslus.
Tai Žemė dirba savo amžiną darbą – sūpuoja ir stiprina savo vaikus.
Jei tik jie leidžias.
Ši vasara ilga ir turtinga: saule, šiluma, debesų pavidalais, giedromis naktimis. Vasara pasirodė gailestinga – nors birželį šėlo sausra, po vėsesnės liepos rugpjūtis regis kaip reta žalias ir vaiskus.
Ir vasaros dar liko: tikiu, ji tęsis ilgiau nei rugpjūčio kalendorius.
Todėl darsyk kviečiu nusiauti basomis ir tiesiog pabūti lauke, leidžiant Žemei dirbti savo darbą: gaivinti, stiprinti, įkvėpti, o jei reikia, ir gydyti.
Jau esu rašiusi apie vaikščiojimo basomis kaip nervų galūnėlių stimuliacijos naudą smegenims, o neseniai rašiau apie įsižeminimo – vaikščiojimo basomis leidžiant „nutekėti” pertekliniam krūviui – naudą.
Nors kiek save pamenu, vasaromis sodyboje visad vaikštau basa ir visada intuityviai jusdavau to naudą, tik šiemet sužinojau, kad tai turi ir mokslinį paaiškinimą.
Būdami basi, leidžiame neutralizuotis elektrostatiniam krūviui.
Žemės krūvis neigiamas, o žmogus XXI amžiaus aplinkoj prikaupia pernelyg daug teigiamo krūvio – kuris vaikštant su batais kaupiasi toliau ir sargdina, o vaikštant basomis – “nuteka” į Žemę. (Drąsiai koreguokite, jei kažkurioj vietoj netiksliai vartoju terminus.)
Įsižeminimą tyrinėjantys autoriai teigia, kad vaikščiojimas basomis sprendžia begalę problemų – pradedant kraujotakos ligomis, baigiant sunkumais pastojant. (Mano žinias šioj temoj labai praplėtė knyga „Įsižeminimas”, dėkui skaitytojai už rekomendaciją.)
Skystesnis kraujas, sklandesnis žaizdų gijimas, darnesnė endokrininė veikla, geresnis miegas ir net greitesnis atsistatymas po treniruočių – ir tai tik sąrašo pradžia, ką žada praktikuojamas įsižeminimas (kitaip tariant, paprasčiausias vaikščiojimas basomis lauke).
Kai apie tai parašiau FB, atsiliepė ne vienas žmogus, pajutęs basų pėdų magiją. Buvo žmonių, kurie rašė tiesiog apie labai sustiprėjusį imunitetą, išnykusius peršalimus, įveiktas chroniškas ligas. Buvo rašiusių apie basus vaikus, išaugintus be ligų. Buvo žmonių, kurie rašė apie raminančią, terapinę įsižeminimo galią. Buvo rašiusių apie vaikštant basomis įveiktą didelį emocinį skausmą. Ir buvo rašiusių apie tiesiog didžiulį malonumą vaikščiot basomis.
Tačiau buvo ir bijančių tai daryti.
– Kas blogiausio gali nutikti, vaikštant basomis? –
Blogiausia – galite susižeisti, jei vaikščiosite basi viešoje vietoje, kur bus stiklų, šukių, aštrių šiukšlių.
Tačiau taip nutiks tikrai nebūtinai.
Aš visada basa paplūdimiuose – niekad nieko nėra nutikę, nei Lietuvoj, nei kitur. Tiesa, porąsyk įsipjoviau pėdą, bet ežere, į suskilusią geldelę. O štai neseniai vaikščiojau basa po Labanorą – atrodo, juk ir spyglių, ir šakų, ir kankorėžių yra. Nieko. Lyg pėdos turėtų akis.
Kas dar? Drama estetams: pėdos gali pajuoduoti.
Man buvo pajuodavusios per pienių žydėjimą. Viena pedikiūro meistrė šį pavasarį kraupo ir vaitojo, pamačiusi mano pėdas pirmadienio rytą po baso savaitgalio. (Na kiek galėjau, tiek nusišveičiau pati.)
– Ką Jūs darėt, kur Jūs vaikščiojot? Siaubas!
– Vaikščiojau po žolę, dabar pienės žydi, – atsakiau.
Iš jos reakcijos supratau, kad turbūt daugiau ponių iš to prašmatnaus SPA į lauką basos neišeina. Ką gi, daug praranda!
(Pėdas man atšveitė iki baltumo, nors ir bambėjo.)
Dar yra žmonių, kurie skundžiasi pėdų skilinėjimu pavaikščioję basi. Tokiu atveju ieškočiau priežasčių – ko trūksta organizmui. Viliuosi, kad skilinėjimą galima įveikti.
Na o pėdų užjuodimas tikrai išsprendžiamas. Rašiau šį tekstą vakar vėlai vakare, – rašau po ilgos basos dienos, įmerkusi kojas į kibirą (nes sodyboj neturiu kitos taros) su šiltu vandeniu ir kažkokiu prabangiu skystu pėdų muilu, įsigytu tame pat SPA salone, kur bara pievų vaikštinėtojas, – po to nusišveičiau pėdas kremu-šveitikliu su pemzos grūdeliais, ir pasidariau pėdų masažą su ten pat įsiūlytu pėdų aliejumi. (Teko pripažinti, kad visos trys priemonės puikios.)
O tada užmigau kūdikio miegu.
Kaip praktiškai visada, kai dieną praleidžiu basa.
Ką per tiek metų basų vasarų pastebiu aš pati?
Tai vos keli įsižeminimą tyrinėjančių autorių teiginiai, užfiksuoti ir išjausti mano pačios, su asmeniniais įspūdžiais.
– Vaikštant basomis, greičiau gyja žaizdos. –
Mane nuolat nagais apibraižo katės – sodyboje aš nespėju pastebėti, kaip užsitraukia ir išnyksta visi įbrėžimai. Čia taip pat dirbdama visokius ūkio darbus, būna, apsibraižau pati – tai šakas pjaudama, tai malkas nešiodama. Irgi viskas gyja žaibiškai, lyg gamta kokiu Photoshop’u pereitų per visus mano apsibraižymus.
– Vaikštant basomis, greičiau auga plaukai. –
Pamenu vasaros atostogas vaikystėje ir paauglystėje, kai atrodydavo, kad sodyboje, tiek būnant lauke, kasos kaip kriokliai srūva per pečius ir auga ne centimetrais, bet sprindžiais. (Žinoma, tai subjektyvus įspūdis.) Ir šią vasarą nespėju lakstyti pas kirpėją, kirptis bei dažytis ataugusių plaukų.
– Vaikštant basomis, nyksta alergijos. –
Buvau labai alergiška nuo vaikystės, maža daug kankindavausi su kvėpavimo takų ligomis, o paskui ir daug metų su bėrimais. Tačiau vasarą sodyboje man išnykdavo visos alergijos – paprastai bėrimai praeidavo per pirmas tris dienas sodyboj.
Anksčiau siejau tai su tiesiog labai švaria, ekologiška aplinka, galbūt – su mediniu namu, kažkokiu ypatingai geru jo mikroklimatu. Ir tik dabar suprantu, kad vis tik “kalčiausias” čia turbūt buvo vaikščiojimas basomis.
Beje, įsižeminimo temą nagrinėjantys autoriai teigia, kad vaikščiojimas basomis slopina ir alergijos glitimui simptomus. Aš turiu gana didelę netoleranciją glitimui (apie 18 mėnesių be glitimo irgi rašiau). Dabar eksperimentuoju, ir sodyboj leidžiu sau tai, ko būnu labai pasiilgusi: juodos duonos ar sausainį su džemu. Bajeris – neberia.
– Vaikštant basomis, lengviau prisilaikyti dienos ritmo. –
Esu siaubinga pelėda: neprižiūrėdama dienos režimo, labai užsinaktinėju, o tada sunku keltis ryte. Buvimas gamtoje tegul ir neištaiso šios mano ydos, ir vis tik stipriai “paslenka” mane į normalių žmonių laiko juostą. Nėra taip, kad natūraliai pabundu šeštą ryto ir dainuoju (nepabundu taip anksti niekada, o jei prabusčiau, iki dainų būtų toloka).
Ir vis tik, sodyboj natūraliai keliuosi anksčiau nei mieste.
– Vaikštant basomis, stiprėja imunitetas. –
Mano vaikystėj buvo gajus mitas, kad jei šeima bent savaitei nuvažiuoja prie jūros – vaikai žiemą neserga. Na, nenoriu pasakyti, kad tai apskritai mitas – noriu pasakyti, kad šeimos, kurios negali sau leisti nuvykti savaitei prie jūros ar tiesiog nemėgsta būti prie jūros, gali pabandyti daugiau laiko leisti gamtoje basomis kur nors kitur – miške, pievose, paežerėse, paupiuose. Gal paaiškės, kad visai ne jūroj šuo pakastas? (Kad ir kaip tai skamba.)
Tikrai yra koreliacija: kuo daugiau vaikštau basa vasarą (tikrai nebūtinai prie jūros) – tuo sveikesnė esu žiemą.
– Vaikštant basomis, įsijungia natūralūs organizmo savigydos mechanizmai. –
2017 m. pavasarį sutikau klaikiai nualintu organizmu, seko vitaminų ir mineralų atsargos, triko endokrininė veikla. Gydytojai siuntinėjo mane vieni kitiems, ir galop endokrinologė skyrė rimtų vaistų.
Pasiėmiau receptą, palinksėjau, tačiau pasakiau sau: aš duodu sau visą vasarą pailsėti ir palaukti.
Visą vasarą kiek galėdama daugiau buvau gamtoj, kiek galėdama daugiau ilsėjausi, ir, žinoma, vaikščiojau basomis. Jaučiausi geriau su kiekviena diena. Vėlyvą rudenį pakartojusi tyrimus išgirdau, kad jokių vaistų man nebereikia. Cha!
– Vaikščiojimas basomis neįtikėtinai ramina. –
Vaikštant visą dieną basomis, vakarais mane apima neįtikėtina ramybė, kurią jaučiu net fiziškai. Man sunku tokią ramybę aprašyti, ir turbūt ją gali pajusti tik žmonės, kurie turi jautresnę centrinę nervų sistemą, kaip aš, tačiau ta ramybė kūne yra tikrai savaip fizinis pojūtis. Tai ramybė, kuri teka visu kūnu; tai kažkoks lengvumo, tikrumo, taikos ir stabilumo derinys, kuris užpildo visą vidų. Ir yra gero miego pažadas.
Turbūt tai ir yra įsižeminimas: įsikūnijantis džiaugsmas būti Žemėje.
****
Tuos, kurie jaučia, kad galėtų būti sveikesni, jaustis geriau, miegoti kiečiau ir turėti daugiau jėgų, kviečiu šiltomis dienomis nusiauti batus ir pabūti basomis ant rasotos žolės, drėgnų samanų, pakrantės smėlio ar parko pievos. Drėgna žolė yra geresnis laidininkas nei sausa, braidymas sūriame vandenyje veikia geriau nei gėlame, ir vis tik, – visada net mažiau yra geriau nei nieko, visada net trumputis pabuvimas basomis yra geriau nei patingėjimas nusiauti.
Mylėkim Žemę taip, kaip ji myli mus.
Prisiglauskime prie jos dažniau.
