Apie žmones, kurie emocines žaizdas bando gydytis mėgėjiškai

Šis įrašas bus rūstus, tačiau su vilties užtaisu, ir jei bent vienas šiandien kenčiantis žmogus po šito ras tai, ko ieškojo – laikas, kai jį rašiau, bus atsipirkęs tūkstanteriopai. Taigi. Valgantiems ir silpnų nervų žmonėms neskaityti – bus labai proziškų palyginimų ir daug nešvaros. Bėdavojantiems dėl mano tekstų ilgio, neišgalintiems skaityti daugiau nei pastraipos – šio teksto neskaitykite jokiu būdu, jį perskaityti užtrunka net 6 minutes. O likusieji dabar įsivaizduokit tokį keistą trumpametražio scenarijų. Žmogėnas važiavo dviračiu, krito, lūžo ranka. Lūžis atviras. Tačiau jis pasižiūri į tą lūžį ir sako: – Ai, iki vestuvių sugis.   Tada dar kiek pamąstęs: – Ranka – ne galva, išgyvensiu.   Tuomet jo veidas nušvinta: – Mąstysiu pozityviai, ir užgis.   Atlikęs dvasingo kvėpavimo praktiką, prideda: – O, dar geriau sugalvojau. Pavedu Visatai pasirūpinti mano ranka.   Žmogėnas gyvena vieną savaitę, antrą. Kaulai styro, žaizda pūliuoja, aplink jį skraido musės. Galiausiai žaizda ima dvokti.  … Skaitykite toliau

Destruktyvūs moterų žodžiai apie save

Kirpykloje tvyro gera nuotaika, moterys čiauška, mano kirpėja naujos klientės klausia, dažysim kaštano ar, meždupročem, kakao spalva. – Nu, ką šiandien darysim? – klausia kita kirpėja, jos klientei sėdantis į kėdę priešais didžiulį veidrodį. – Pirmiausia uždengsim mane, kad nesimatytų mano storumo, – džiugiai sako graži apvaloka moteris. Visos kirpėjos ir klientės pratrūksta kvatoti. Juokiuosi ir aš, tačiau po sekundės mane perveria kažkoks kosminis liūdesys. Man pasidaro liūdna už visas moteris, šią akimirką tariančias panašius žodžius. Nusisukusi į langą, žiūriu į saulės nutviekstą Vilniaus senamiestį ir prisimenu begalę frazių – girdėtų, skaitytų, perpasakotų, cituotų per mano seminarus. Prisimenu begalę frazių, kuriomis moterys plaka save kitiems girdint ar verdant destruktyviam vidiniam dialogui. Į kurį jos lyg pipirus ir aitriąją papriką beria dar daugiau, dar aitresnių žodžių – lyg nuo šito vidinis negatyvo srėbalas kažkokiu būdu sumažėtų. Lyg neapykanta sau pačiai, ją taip dosniai maitinant žodžiais ir vaizdiniais, malštų.   NUOGIRDŲ KOLEKCIJA… Skaitykite toliau

Kodėl svarbu išsigryninti norą

Kai norime, bet nežinome ko, arba lyg ir žinome ko, bet norime tik drungnai, žinutė Visatai tėra labai miglota, drumsta. Įsivaizduokite tokį – neaiškų, blankų – norą lyg vangų virpesį, sklindantį erdve. Jis neaiškus, ūžiantis, trūkčiojantis. Jei kas jį ir pagauna – nesupranta, lyg atsisukęs radijo dažnį su trikdžiais. O taiklus, apgalvotas, pasvertas noro įžodinimas ir įkvepiantis vaizdinys (ne primestas, ne įteigtas, ne banalus “motyvuojantis” paveiksliukas iš interneto, bet savas, išjaustas, sąmoningai susikurtas vaizdinys) geba išjudinti užsistovėjusį vaizduotės vandenį ir keičia mūsų siunčiamą signalą. “Noriu keisti darbą, bet neturiu jėgų”, “noriu didesnio atlyginimo, bet (įrašykite savo versiją)”, “noriu augimo darbe, tačiau nemanau, kad man pasiseks” (ar “reikės daug aukoti”, o gal “tai ne mano jėgoms”)… Tačiau tai TIK įsitikinimai, gyvenantys mūsų galvose. Ir, jų neįsisąmoninus, diriguojantys mūsų (ne)pasirinkimams. Kai įsisąmoniname – galime keisti. Kai turime mums patrauklių instrumentų – galime tai daryti daug greičiau ir lengviau. Nelabai gerai darau pripažindama,… Skaitykite toliau

Kai siūlo padirbėti nemokamai

Tagi, vėl gavau pasiūlymą padirbėti už transporto išlaidas ir “reklamą” – atvykti į “didžiausią marketingo konferenciją” paskaityti pranešimo, nes organizatorių girdėtas kažkuris mano ankstesnių pranešimų paliko jiems didžiulį įspūdį. Perskaičiusi laišką nežinojau, juoktis ar verkti, tai sėdau ir parašiau atsakymą. Žinau, kad šimtai žmonių Lietuvoje kasdien sulaukia tokių “pasiūlymų” ir kartais tie pasiūlymai teikiami tokiu naglu veidu arba “pasiūlymų” gavėjai taip menkai tesuvokia savo laiko ir patirties vertę, kad ima ir sutinka. Atskirkime labdarą nuo komercinių projektų ir turėkime kiaušus pasakyti aiškų, griežtą NE kaulytojams. Galbūt mano laiškas kažkam iš jūsų bus pirmo tokio atsisakymo eskizas ar galbūt jame rasite naujų argumentų, dėl ko dirbti už dyką ten, kur kiti mūsų sąskaita uždirbinės pinigus ir / ar žinomumą, yra TIESIOG NENUSAKOMAI KVAILA. Ir jei sutinkate dirbti už benziną vien dėl savo skystumo – prisiminkite, kad kiekvienąsyk sutikdami leidžiate šiam nemokamų paslaugėlių grybeliui plėstis ir kerotis, ir jūsų sutikimas reiškia, kad… Skaitykite toliau

Ar moteris 80-ies turi tik apsimūturiuoti skarele ir bambėti?

Bruzdu, dūlinėju po namus aną savaitę, nerandu sau vietos kai vabalas, ne iki galo po žiemos atsikvošėjęs pavasarį: nesugalvoju, kaip čia gimtadienį švęst. Ir, kaip tyčia, skambina man kažkas. Žiūriu – Irutė. Kuri pati ką tik atšventė gimtadienį. – Tai kaip atšventei? – klausiu. – Ai gerai, – sako, – išsinuomojau salę kavinėj, susikviečiau septynias geriausias drauges. Žaidėm visokius žaidimus, daug juokėmės, daug kalbėjomės, skaniai vaišinomės. Tikrai labai gerai pabuvom. Bet čia taip simboliškai tik atšvenčiau, tik su draugėm. Gi bus dar ir kitas gimtadienis, kitiems draugams ir šeimos nariams. Tai ten bus tikras jau.   Tame “kitame gimtadienyje”, skirtame “kitiems draugams ir šeimos nariams”, ir aš dalyvausiu.   Nes Irutė yra mano močiutė.   Ir ji ką atšventė 80.   Ne, ji nėra turtuolė, kad nuomotųsi kavines kiekviena proga. Ji niekad neužėmė ypatingų pareigų kokiame CK ar panašiai, neužgyveno prabangių butų ir vasarnamių ar kitų turtų. Tačiau ji tikrai… Skaitykite toliau

“Atrodo, viskas vyksta savaime”

Gavau laišką. Skaičiau ir galvojau… ne, iš pradžių nieko negalvojau, iš pradžių mano galvoje buvo vakuumas. Iš netikėtumo. Jaunas vyras, tylutėliai sudalyvavęs abiejose mano nuotolinėse praktikose, parašė man vieną brangiausių visų laikų laiškų. “Pradžioje, pateiksiu keletą mano gyvenimo detalių: Dirbu samdomą darbą, tačiau turiu mėgstamą veiklą, kuri man jau neša pajamas. Augau alkoholiko tėvo šeimoje, paauglystėje netekau mamos. Nuo vaikystės domiuosi psichologija, saviugda ir pan. dalykais. Todėl tai, ką rašot, man nėra visai nauja, bet ir dvasinių klejonių esu patyręs. Dalyvavau abiejose Jūsų nuotoliniuose seminaruose – EŽD eksperimente ir Nuostatų keitimo praktikoje. Skaitydamas kitų dalyvių atsiliepimus matau daug “labiau, geriau, smagiau, įdomiau..iau, iau, iau” komentarų. Suprantama, kad po eksperimento tikrai daug kas einasi lengviau, smagiau, įdomiau, ir tai labai didelis pokytis ir malonumas. Tačiau tokį rezultatą sunku įvertinti ir pamatuoti. Todėl aš antrinu, kad viskas tikrai lengviau, smagiau ir taip toliau, tačiau dar pabandysiu pasidalinti ir konkretesniais rezultatų pavyzdžiais. Pirmiausia,… Skaitykite toliau

NAUJIENA: blogo šefo voodoo lėlytė, tik 9.99 €

Naujas dalykutis mūsų el. parduotuvėje. O iš tiesų tai esu lengvai pritrenkta to, kokias užklausas nurodo kai kurie besiregistruojantys į naujos praktikos grupę… Dar niekad nesu atsijojusi tiek žmonių. Manau, bus naudinga informuoti, ko čia tikrai nebus: – Užkeikimų nuėmimų. – Blogo šefo / blogo darbuotojo voodoo lėlytės badymo. – Krištolinio rutulio trynimo, spiritizmo seansų, vaikščiojimo per žarijas, čakrų atvėrinėjimo, kundalini energijos kėlimo ir panašių pramogų. – Visažinystės, aiškiaregystės ir pranašavimų. – Lengvo būdo uždirbti milijoną. Per devynias savaites. Nieko nedarant. – Asmeninių konsultacijų.- Bokso kriaušės prikauptam pykčiui.   Kas čia bus?   Darbas su savimi. Klausimai sau ir atsakymai sau. Kūrybiškas požiūris į kasdienybę ir buitį. Vaizduotės mankšta. Svajonių treniruotės.   Darsyk, ko tikrai nebus, ir dėl kokių priežasčių:   – Užkeikimų nuėmimų.   Ypatingais atvejais, dažniau mėnuliui pilnėjant, kai kurie žmonės ima reikalauti, kad nuimčiau užkeikimą, pašalinčiau susikaupusią blogą energiją, pažiūrėčiau, kas nužiūrėjo, ar padaryčiau stebuklą. Gerbiu žmonių… Skaitykite toliau

Apie kitokio požiūrio derlių

2012-ųjų vasarą buvau bedarbė, pavasarį netekusi darbo žeminančiomis aplinkybėmis – reklamos agentūroje, kurioje tarpo mobingas, vokeliai ir atviros patyčios iš žmonių. Kadangi mobingui pasipriešinau ir tapau vieninteliu žmogumi tos įmonės istorijoje, per devyniolika metų išsikovojusiu išeitinę kompensaciją, man buvo subtiliai užsiminta, kad “Vilnius mažas, kito darbo gali ir nerasti”. Išties kitą darbą susirasti pasirodė ne taip ir lengva. Po truputį lindau į neviltį, drauge – į skolas.  Tais metais buvo labai graži – šilta, saulėta – vasara. Atrodo, tik džiaukis, važiuok į sodybą ir tysok prie ežero su knyga. Tačiau viduje nuolat ruseno nerimas ir smilko augantis siaubas. Atrodė, kad neturiu teisės ilsėtis, reikia kažką daryti. Kartais nuvažiuodavau iki tėvų sodybos, tačiau tikrai buvau praradusi gebėjimą džiaugtis. Vieną sekmadienį, ruošdamasi namo į Vilnių, krausčiau sodybos virtuvės spinteles ir kroviausi į kuprinę grikius ir perlines kruopas (kurių ten visad yra “lyšnų”). Taip, man buvo taip blogai, kad net kruopas mieliau ėmiau iš sodybos atsargų, nei pirkau. Ir… Skaitykite toliau