Atrodo, kad nemokamų paslaugėlių medžiotojai vis dar yra labai opi tema – nors ši tema mano puslapyje buvo skaitomiausia dar 2015-aisiais. Turiu prielaidą, kad jei išrautume su šaknimis šį veltėdišką požiūrį, „jūs man duokit viską, aš jums duosiu špygą”, ir jei žmonės imtų sąžiningai, dosniai atsiskaitinėti vieni su kitais – be kaulijimų, verkšlenimų, manipuliacijų, melo ir šykštumo, Lietuva suklestėtų per vienerius metus. Žemė apvali ir viskas grįžta, ir dangus mano liudininkas – mažai ką norėčiau pamatyti labiau, nei atlėgstančias užkietėjusių šykštūnų ir goduolių širdis matant, kaip jų pačių išjudinta gyvenimo gausos banga atsirita atgal. Tada ir jie rašytų, „Veikia, Ilze, VEIKIA!!! OMG, tikrai netikėjau, bet tikrai VEIKIA!!!” Deja, kol kasdien atsiranda dirbančių kaulytojams nemokamai ar darančių nesveikas nuolaidėles, jie net neturi progos patyrinėti, kaip mūsų pačių mintys ir veiksmai konstruoja tą gausą. Ar stygių. Tikrąja šių žodžių prasme: kaulytojus augina ir daugina tie, kurie nuolat sutinka tenkinti jų užgaidas.
Per trejus metus, kai rengiu nuostatų keitimo dirbtuves, atsiskleidė tai, ką visada įtariau: labiausiai nuo kaulijimų kenčia ramaus, minkšto būdo, lengvai manipuliuojami, tykūs, mandagūs, subtilūs žmonės.
Tačiau sutikti ar nesutikti su kaulytojų kaulijamomis sąlygomis – juk mūsų atsakomybė. Deja, pastebiu, kad žmonės į kaulytojų pretenzijas neretai žvelgia labai nekritiškai:
„Na, negi man sunku padėti?”
„Gi nedidelio dalyko čia prašo, daug laiko neužims… gal bus nedaug taisymų…”
„Ai, nenoriu pyktis, paskui apie mane blogai galvos, blogai kalbės…”
Žmonės retai sau užduoda kitokius klausimus – klausimus, leidžiančius pažvelgti į situaciją iš šalies:
– O kodėl turiu „padėti” kitam uždirbti 3000, 30 000 ar 300 000 eurų dykai? Gal tada geriau padėsiu labdaros organizacijai? Padėti verta tam, kuris yra vertas, kuriam tikrai reikalinga pagalba – tikra pagalba, o ne durnelis, dirbantis dykai.
– O kodėl dažniausiai, kai prašo „nedidelio dalyko” nemokamai, taisymai ir korekcijos išsitempia į kelias savaites? Kodėl begalė žmonių gali paliudyti, kad nemokamą paslaugą „užsisakę” kur kas mažiau paiso laiko, atsakomybių ir asmeninių ribų? Gal todėl, kad sykį tas ribas jau leidome peržengti?
– O kodėl apskritai turi būti svarbu, ką galvos ir kalbės tas, su kuriuo – jei sau nemeluočiau, pripažinčiau – niekada nenorėčiau dirbti ne tik dykai, bet ir už pinigus?
Neuždavus sau tokių klausimų laiku, po kiek laiko pasigirsta jau kitokios frazės:
„Labai pykstu ant savęs, vėl nesuplanavau laiko… darbe dirbu šefui, po darbo dirbu nemokamų paslaugėlių iniciatyvai… asmeninis gyvenimas vėl atidėtas „kada nors”, kai bus mažiau darbo…”
„Nesuprantu, kur dingsta jėgos. Grįžtu namo, kuičiuosi – bet nieko nebesinori. Ir įkvėpimas kažkodėl visiškai apleido.”
„Atrodo, tiek dirbu, nu jomajo kiek dirbu, kaip arklys, – o nieko neuždirbu…”
O kaip uždirbsi, kai pažeisti energijos mainai?
Kodėl įkvėpimas turėtų lankyti save niekams eikvojantį žmogų?
Kaip gali „suplanuoti” laiką, kai jo nė nebrangini? Kai pats nesi savo gyvenimo prioritetas?
Čia – daugiau argumentų, leidžiančių atsitraukti ir pažvelgti į kaulytojus, jų kaulijamus dalykus ir tai, kiek jie iš tiesų kainuoja: skaitomiausias 2015-ųjų tekstas, koks sutapimas – apie nemokamų paslaugėlių kaulytojus.
