Mano kelionių penketukas – žurnale „KELIAUK!“

Neseniai žurnalas „KELIAUK!“ (beje, maloniai nustebinęs kokybišku turiniu ir kelionių krypčių gausa) pakvietė mane sudaryti savo kelionių įspūdžių penketuką. Buvo labai gera paruošti visiškai netradicinį, nekasdienį komentarą leidiniui ir paliesti tokias temas, kokių lig šiol paliesti nebuvo progų. Dar labiau pradžiugino tai, kad žurnalas atsižvelgia į pašnekovų pageidavimus. Esu labai jautri savo žodžiui – ne sykį yra buvę labai gėda, kai leidiniuose pamatau iškraipytus, persūdytus savo žodžius, ar – to būna gėda dar labiau – kai po laiko pastebiu pompastiškus, neadekvačius mano pristatymus – liaupses, ditirambus. Suprantu, kad negaliu atsakyti už kitus, tačiau po tokių publikacijų ilgai velkasi šleikštulys ir svetima gėda už… savo pačios vardą. Yra buvę tokių nemalonių nusivylimų „pabendravimais“ su žurnalistais ir taip klaikiai išdarkytų mano interviu, kad jiems pasirodžius prisiekinėdavau daugiau niekada neatiduoti savo žodžių viešumai. Tačiau būna štai tokių gerų temų, lyg tyčia… Ir žurnalas „KELIAUK!“ – priešingai, nei kelios naujos apmaudžios mano patirtys –… Skaitykite toliau

Laidoje pas Beatą Tiškevič (LRT „Paraštės“)

Turbūt vienas maloniausių ir įdomiausių man pačiai pašnekesių radijuje – su Beata Tiškevič LRT laidoje „Paraštės“ (beje, turbūt ir įrašas perklausytas daugiausia kartų iš visų mano radijo interviu – šiandien per abu įrašus rodo beveik 27 000 perklausų). Šnekėjomės apie kasdienius mūsų žodžius, apie negatyvą ir pozityvą, apie nemokamų paslaugėlių kaulytojus, apie dirbtinį „pasitikėjimą savimi“ ir kodėl aš nuo jo bėgu, apie tai, kodėl verta liautis dirbti pinigams ir pradėti dirbti idėjoms, apie baimes ir drąsą – – buvo labai gera kalbėtis, ir, jei atvirai, įdomiausia pašnekesio dalis vyko prieš ir po laidos. : ))) PS. Tiesa, net eteryje poroj vietų savęs nenucenzūruoju, išsprūsta keli rupesni žodžiai. Labai jau įsijaučiau. Įrašas čia: http://www.lrt.lt/mediateka/irasas/1012320824 Ir čia: http://lrvab.lrt.lt/lt/archive/25642/ Skaitykite toliau

Interviu žurnalui „Laima“

Man šis interviu – jau lyg su kitu žmogumi: su Ilze, kuri davė šį interviu, iš tiesų beturiu labai mažai ką bendra. Esu tikra, mane gerai supras žmonės, kurie išgyveno didelius vidinius virsmus, stiprias vidines pertvarkas. Šiandien kai kurie čia buvę atsakymai man pačiai sukėlė tokį svetimos (lyg būčiau pati sau svetima) gėdos jausmą, kad cenzūravau pati save. Tai nestebina – šį interviu žurnalui „Laima“ daviau didelio savo gyvenimo virsmo metu. Ir nors tas virsmas buvo teigiamas, mažos gyvenimiškos pergalės yra savotiški testai. Ne visus tuos testus man pavyko sėkmingai išlaikyti iš pirmo karto. Manau, kad mano atsakymuose galima justi tą chaosą, pretenzijas pasauliui, gerą dozę puikybės. Tačiau tai yra mano istorijos dalis, ir galbūt kažkas iš skaitytojų šiuose atsakymuose ras sau kažką naudingo ar įdomaus. Kokį poetės (poeto) įvaizdį turėjai susiformavusi vaikystėje, paauglystėje (kas buvo tavo to meto literatūros autoritetai?) ir kaip tas įvaizdis keitėsi, bėgant metams? Mano literatūriniai autoritetai paauglystėje buvo… Skaitykite toliau

Apie blaivų gyvenimą – asmeniškai

2016 m. pradžioje skelbiau netradicinės apklausos apžvalgą. Tyrinėjau, dėl kokių priežasčių žmonės atsisako alkoholio, kaip jaučiasi be jo, kas jų gyvenime keičiasi ir į kurią pusę. Apžvelgiau daugiau nei 1100 žmonių atsakymus. Tąsyk baigdama tekstą žadėjau pasidalinti asmeniškais įspūdžiais keliaujant blaiviu keliu. Asmenine blaivaus gyvenimo patirtimi kaip tik neseniai domėjosi žurnalas „Raktas“ – visas numeris buvo dedikuotas blaivybei. Dalinuosi pokalbiu su žurnaliste Viktorija Petkevičiūte. **** Ilze, kiek žinau, esi visiškai atsisakiusi alkoholio. Kokia buvo Tavo patirtis? Kas paskatino priimti tokį sprendimą?  Taip, prasidės jau treti blaivūs mano gyvenimo metai. Iš tiesų, alkoholio atsisakiau natūraliai. Pirmasis impulsas buvo mano apsilankymas kaimo mokykloje – tai buvo sveikas, nors ir liūdnas supurtymas. Įsivaizduokit: išlepusi vilnietė, ramiai kurianti reklaminius tekstus ir TV klipų scenarijus alkoholio gamintojams, atsiduria provincijos mokykloje. Ir ji turi pažiūrėti į akis vaikams, kurių tėvai nepaleidžia iš rankos bambalio… Tačiau tuo metu mano pačios aplinkoje buvo tiek alkoholio, kad tiesiog negalėjau įsivaizduoti savo… Skaitykite toliau

Apie naudingiausią savybę – be vidinės cenzūros

„Kokia žmogaus savybė XXI amžiuje praverčia labiausiai?“   – tiesiog fantastišką klausimą man uždavė žurnalistė Ieva Rekštytė iš IQ LIFE. Seniai buvo taip įdomu ir… taip sunku atsakyti į vienui vieną gerą klausimą. Dėl ko? Nes, pirma, aš pati nuolat cenzūruoju save (dėl šito mane peikia kai kurie žurnalistai). Ir antra, šįsyk mano atsakymą ribojo ženklų skaičius. Tačiau nepaisant vidinio cenzoriaus ir ženklų limito netikėtai viena po kitos man ėmė rašytis atsakymo įžangos. Tai buvo turbūt ilgiausiai mano rašytas tekstas, kurio finalas yra trumpiausias žodžių skaičiumi. Sedėjau Frankfurto oro uoste, rašiau ir tryniau, rašiau ir tryniau, rašiau ir tryniau, karpiau, karpiau, karpiau, ir dar trumpinau… Turbūt dar niekad nebuvo taip sunku tilpti į žodžių limitą, nes turbūt dar niekad, atsakydama vos į vieną klausimą, nenorėjau pasakyti tiek daug. IQ LIFE tąsyk pasirodė mano pačios cenzūruota versija. Čia pateikiu visą tekstą – neiškarpytą savo pačios, kiek nepatogų, nesaldų ir nepozityvų.   Taigi,… Skaitykite toliau

Apie šventinių palinkėjimų žodžius

Turbūt daugelis esame girdėję tokių „šventinių“ palinkėjimų, po kurių apima jei ne svetimos gėdos jausmas, tai bent jau apmaudas dėl to, kad žmogus visiškai negirdi to, ką pats kalba (ar neskaito to, ką rašo). Lygiai taip pat turbūt daugelis esam susidūrę su tokia „geranoriška“ kritika, po kurios ne tik kad nebesinorėdavo tobulėti – po kurios nebesinorėdavo iš viso nieko. Apie tai ir kitus žodžių labirintus daviau kalėdinį interviu vienam leidiniui, skirtam sveikatingumui. Ir švenčių proga dalinuosi originalia pašnekesio versija. Klausimus uždavė Evelina Žičkienė. Ko nesakyti savo porai žiemą? Mano seminaro apie baltąją kalbos magiją dalyvė pasakojo, kad jos darbe ant sienos kabo sąrašas frazių, kurių, anot darbdavių, negalima sakyti. Ji prisipažino apie nieką kitą ir negalvojanti, kaip tik apie tas frazes. Taip jau su tais neiginiais ir draudimais yra. Tad vengčiau siūlymų, “ko nesakyti”, o pasidalinsiu asmenine ir kitų žmonių patirtimi, ką sakyti savo antrai pusei labai verta. Vienas dzenbudizmo mokytojas sako: santykius reikia laistyti,… Skaitykite toliau

Interviu žurnalui „Raktas“

Šį interviu daviau atostogų metu. Špygos dydžio Graikijos miesteliūkšty ieškojau interneto kavinės. Radau. Atsipūtusiems graikams greta stebint futbolą (nes tai buvo ir sporto baras), bandžiau susikaupti. Panašu, kad pavyko, o ištrūkti atostogų ir atsitraukti – labai vertėjo: šįsyk iš paukščio skrydžio apžvelgiau tikrai nelengvą, tačiau labai įdomų jau beveik dvejų metų dirbtuvių gyvavimo kelią ir kelių tūkstančių žmonių patirtis. Interviu žurnalui „Raktas“ – originali pašnekesio su žurnaliste Viktorija Petkevičiūte versija. Ilze, kada susidomėjai žodžiu ir jo galia? Kas yra didieji Tavo mokytojai, svarbiausi mokslo šaltiniai, iš kurių semiesi žinių bei išminties iki šiol? Minties ir žodžio galia susidomėjau dar paauglystėje, apie tryliktus keturioliktus savo gyvenimo metus. Tuo metu Lietuvoje jau buvo pasirodžiusios pirmosios knygos šia tema, o aš nuo mažens skaičiau su dideliu malonumu, buvau smasi ir mėgau eksperimentuoti. Susidomėjusi pasąmonės galia, afirmacijomis, nusiteikimo svarba, netikėtai sąmoningą žodį atradau kaip savo raktą iš itin niūrios, vienišos, kompleksuotos paaugystės. [Paauglystėje man didžiulį… Skaitykite toliau

Interviu L’OFFICIEL

Rugsėjo mėnesio L’OFFICIEL pasirodė mano interviu, kurį tikrai labai gyrė skaitytojos. Sulaukiau šiltų atsiliepimų, tad su nespėjusiais įsigyti žurnalo dalinuosi pačiu tekstu – galbūt kažkam bus aktualu. Už puikius klausimus nuoširdžiai dėkoju L’OFFICIEL žurnalistei Monikai Repčytei, o už idėją ir dėmesį žodžio temai – Giedrei. Interviu L’OFFICIEL laikau vienu labiausiai pasisekusių šių metų pašnekesių. Graži moteris Jūsų akimis. Frazėje “graži moteris” man svarbus antrasis žodis. Kelerius metus pavasario atostogas leisdavom Danijoje. Ten pastebėjau, kad kai kurios vakarietės stulbinančiu greičiu panašėja į vyrus. Šiemet dalyvavau Leicigo knygų mugėje ir pamaniau, kad vokietės nurungė danes. Buvo ne viena situacija, kai galvodavau, “o, kokiu moterišku paltu tas žilas ūsuotas vyrukas apsirėdęs… oi, čia moteris!” Prisipažinsiu, man ta tendencija liūdna. Atrodo, tokia laimė gimti moterimi ir būti moterimi, o ne belyte būtybe beformiame treningų maiše. Man moteris graži savo moteriškumu – ir fiziniu taip pat. Man gražus moters kūnas, jo linkiai, man gražu suknelės ir… Skaitykite toliau

Interviu Lietuvos kultūros institutui

Prisipažinsiu: labai mėgstu duoti interviu, kai klausimai geri. Tiesa, nuo „Atleisk savo šefą“ pasirodymo esu davusi dešimtis interviu, ir patirčių turėjau labai visokių, o kelissyk spaudoje išvydusi iškraipytus savo žodžius sakiau sau, kad daugiau tai jau niekada. Tačiau kartais rezultatu labai džiaugdavausi. Vieną interviu, kuriuo tikrai likau patenkinta, galima buvo rasti 2015 m. rugsėjo mėnesio „L’OFFICIEL“, o šįsyk pasidalinsiu mėgstamiausiu 2015 m. pavasario pasikalbėjimu. Viktorija Ivanova, Lietuvos kultūros instituto komunikacijos koordinatorė, po Leipcigo knygų mugės uždavė klausimus, kuriems tiesiog negalėjau atsispirti. Interviu buvo pasirodęs kultūrinėje spaudoje ir viename didžiųjų naujienų portalų. **** – Skrendant iš Leipcigo minėjai, kad dar neseniai pagalvojai norinti apsilankyti Vokietijoje – štai, ir kelionė į knygų mugę, į festivalį „Leipzig liest“, kur pristatei savo poeziją – lietuvių, o Markus Roduneris – vokiečių kalba. Netrukus keliausi į Jungtines Amerikos Valstijas – to, rodos, irgi norėjai? Ko dar ketini artimoje ateityje norėti išsipildant – turint omenyje geografines platumas? Daugybė mano gyvenimo svajonių… Skaitykite toliau