Vyras, piktai surinkantis ant savo moters diskusijų metu. Moteris, telefonu pradedanti rėkti ant savo pagyvenusios mamos. Ar mama – ant dukros. Tėvas, sprogstantis įsiūčiu, kai paauglys sūnus paklausia kažko, ko nesupranta. Mama, imanti rėkti ant mažų vaikų ar net įtūžio akimirką kelianti ranką smūgiui. Ar šie žmonės „blogi”?
Ar jie tik labai pavargę, išsiderinę, prikaupę nebekontroliuojamo streso, nuolat stingantys kokybiško miego, nesiliaujančiu informaciniu triukšmu pervarginę savo centrinę nervų sistemą ir kitaip nualinę save? Mano ir mano klientų patirtis rodo, kad tai ne žmonės „blogi” – blogos yra būsenos, į kurias save įstumiame. Tačiau jei patys įstūmėm, patys galim iš ten ir išeiti. Svarbu norėti išeiti iš tų blogų būsenų.
Jau dešimtus metus, nuo pat 2015-ųjų, kai drauge su 1000 savanorių testuotojų ir keliais psichoterapeutais kūrėme gaires vidinės ramybės atstatymui, sulaukiu štai tokių liudijimų, kaip stipriai vidinę mūsų būseną keičia net trumputės atostogos nuo negatyvo:
„Visų pirma noriu padėkoti už tai, kad dalinatės savo žiniomis, patirtimi ir atradimais. Jaučiu, kad po šių 9 savaičių, viskas yra kitaip. Aš esu kitokia (ir sau labiau patinku :)). Galvojau parašyti, kai atsitiks kažkas WAU, bet supratau, kad jau atsitiko, tik tai įvyko, regis, taip natūraliai ir nepastebimai, kad nepajutau paties lūžio momento 🙂
Prieš pradedant vardinti pokyčius, noriu pridurti, kad dėl situacijos namie ne viską pavyko taikyti 100%, jutau didelį savo vyro priešinimąsi mano pokyčiams, tai aš dar ties 6-7 savaite koncentruojuosi. Nepaisant to, noriu pasidžiaugti:
1. Mano pagrindinis tikslas įvardintas pirmą savaitę buvo ramesnis, taikus bendravimas su artimaisiais, harmonija namie. Turiu pasakyti, kad nepamenu kada taip gerai sutariau su savo sūnumi! Jam beveik 12, prasideda ankstyvoji paauglystė (kurios taip bijojau), bet dabar esame artimesni nei kada anksčiau! Jis man pasipasakoja paslaptis, ateina pasitarti. Nustojau šaukti ant vaikų ir nesuprantu, kodėl anksčiau tą dariau.
2. Tiesą pasakius, nustojau šaukti. Tapau gerokai ramesnė. Blaiviai reaguoju į situacijas ir iškart pradedu ieškoti sprendimų. O buvau toks bėdavonių maišas… turbūt pagrindinė frazė kurią girdėdavau būdavo, kokia aš vargšė ir kaip manęs gaila. Nustojus dejuoti dingsta ir priežastys tą daryti.
3. Tabakas – beveik nustojau rūkyti. Jei anksčiau tai būdavo kasdienis ritualas, tai dabar dar sutraukiu cigaretę kartą per savaitę, bet be entuziazmo. Greit ir tas baigsis.
4. Alkoholis – čia pokyčiai išoriškai labiausiai juntami, ypač man. Aš visada buvau „vakarėlių siela”. Net ne vakarėlių, o išgertuvių. Ir ne tik, kad pati be saiko gerdama, bet ir kitus ragindama („Ei, kur čia stabdžiais smirda! Ne pavalgyt juk susirinkom”, ir pan.).
Dabar per paskutinius 3 mėnesius iš viso suvartojau tiek alkoholio, kiek anksčiau per vieną vakarą (o progų buvo daug – Naujieji metai, vyro gimtadienis, draugų susitikimai). Bet tas nenoras toks natūralus, kad kai vyras paklausia kodėl negeriu (jam dabar be kompanijos liūdna), aš negaliu paaiškinti. Tiesiog ne-be-no-riu! Ir dėl to jaučiuosi labai labai gerai! (…)
Žinau, kad čia tik pradžia, kad manęs dar laukia daug atradimų ir transformacijų, stengiuosi pasivyti EŽD eksperimento temas , bet nenoriu to daryti paviršutiniškai. Kai jausiuosi, kad suformavau teisingus įpročius pagal EŽD eksperimento temas, būtinai pradėsiu Nuostatų keitimo praktiką. Ir dar grįšiu su laišku ir pokyčiais WAU!
Ačiū dar kartą!!!
Gražios ir saulėtos dienos.”
Citatos pabaiga.
Taip vieną po kitos lydžiu mano kursus baigiančias grupes – skaitau dalyvių istorijas ir džiūgauju. Norintys dar gali spėti būtent į naujausią EŽD eksperimento grupę. O darbus tęsiantys, būkite įkvėpti šio dalyvės laiško. Tai puiki iliustracija, kiek teigiamų pokyčių gali išgyventi žmogus vos per du mėnesius, net jei jo aplinka tam priešinasi.
Linkiu visiems tėvams šiltesnio, taikesnio ir atidesnio ryšio su savo vaikais – – ir pačiais savimi.
