Nuo „jaučiausi dugne“ iki „grįžo pasitikėjimas savimi“: kai mūsų žingsniai tinkami


Kartais vieno žmogaus istorija sveikai sukrečia, supurto (galbūt kažkam tai būna tas sveikas spyris į subinę, tik be didelių traumų). Nes gyvas įrodymas, kad tai įmanoma, pranoksta visus sausus didaktiškus pamokymus, „kaip reikia“. Juk daugelis mūsų žinome, „kaip reikia“ rūpintis savo kūnu. Kaip reikia mankštintis, kaip maitintis, kiek miegoti, kada keltis, ir taip toliau. Informacijos – nors vežimu vežk. O kiek to „kaip reikia“ pritaikome praktikoje, dažniausiai rodo rezultatai ir savijauta. Panašiai yra ir su mūsų žinojimu, kaip reikia rūpintis savo sąmone, savo emocine sveikata. Ką kalbėti, ko nekalbėti, kokius pokalbius plėtoti ir kokius stabdyti, kokias laidas žiūrėti ir kokių privengti, kokias knygas skaityti ir kokias verčiau užversti. Žinoti žinome daugelis. Tačiau žinoti ir daryti – du skirtingi dalykai, kaip kad skiriasi būsena tik teoriškai žinančio, kad mankštintis sveika, ir sąžiningai darančio tą mankštą kasdien. Pasitikėjimas savimi, kurio dažnai itin trūksta į gyvenimiškas duobes įpuolusiems žmonėms, taip pat yra lyg raumuo, kuris gali nusilpti, gali sutvirtėti – nelygu, ką darome, kaip elgiamės ir kuo „maitinamės“, tik šiuo atveju jau ne fiziniame, o sąmonės lygmenyje. Tačiau tas raumuo stiprėja ne nuo to, ką žinome, o nuo to, ką darome. Jau penktus metus dirbu su didelėmis žmonių grupėmis ir labai aiškiai matau, kokius didelius, teigiamus, visa apimančius pokyčius gali išjudinti, atrodytų, mažytis kasdienio informacijos meniu pakeitimas.

(Nors tiesa, pati asmeniškai jau ne vienerius metus vengiu frazės „pasitikėjimas savimi“. Yra kai kas, kuo pasitikiu labiau nei savimi, ir būtent tai mane įkvepia vystyti naujus sumanymus. Ir kai žmonės klausia, „kaip jūs, Ilze, taip savimi pasitikite, tiek daug darote, važinėjate, atsistojate gyvai kalbėti prieš šimtus žmonių, iš kur tiek drąsos?“, aš mįslingai atsakau: „Aš nepasitikiu savimi. Tiksliau, aš nesuku sau dėl to galvos. Aš pasitikiu pačiu gyvenimu, ir jei jis atsiuntė man kažkokią užduotį – aš nesispyriodama ir nesidairydama per petį jos imuosi. „Pasitikėjimo savimi“ toje mano lygtyje nelabai ir yra. Tačiau tai, kuo pasitikime – savimi, gyvenimu ar kaip tai bevadintume – yra jau truputį kita tema. Laiškuose, kuriuos publikuoju žemiau, pasitikėjimas savimi ir pasitikėjimas pačiu gyvenimu man yra vienoje lentynoje.)

Pokyčių pradžia

Dar vienas gyvas, gražus įrodymas, kad pasaulis tėra mūsų atspindys – vienos moters, vienų jos gyvenimo metų, istorija. Manančioms, kad destruktyvūs santykiai niekada nesibaigia, kad jei šiandien nėra darbo – jo ir nebus, tikintiems, kad jei nesukaupei santaupų iki 25-erių, jau ir nebesukaupsi (taip girdėjau sakant ekonomistus), ar įsitikinusiems, kad taupoma tik per sukąstus dantis, mobinamiems darbe ir neįsivaizduojantiems, kaip ir kokiomis aplinkybėmis tai galėtų liautis – laiškas, pasiekęs mane per vieną Jaunatį, 2017 kovą.

„Miela Ilze, pagauta dėkingumo pamaniau, parašysiu ir aš atsiliepimą. Į Jūsų organizuojamą praktiką užsirašiau praeitų metų vasario mėnesį. Tuo metu jaučiausi sužlugdyta ir stipriai žinojau, kad tvirtai noriu pakeisti savo gyvenimą. Buvau įklimpusi į ydingus santykius, kurių užbaigti kažkodėl neišeidavo. Santykiuose jaučiausi sužlugdyta ir kaip moteris, ir kaip profesionalus darbuotojas, ir kaip asmenybė. Be viso to dar ir finansiškai jaučiausi dugne, pinigų suma, kurią pasirinkau mokėti (75 eur) – tuomet man atrodė tokia didelė suma! 🙂

Per santykių laikotarpį, buvau išleidusi visas savo santaupas. Darbo paieškos strigo. Vietoj padrąsinančio palaikymo, labiau girdėdavau iš savo antros pusės menkinimą, kaip kad „na, kaip Lietuvoje geras ir toks atlyginimas / užteks tau važinėti po komandiruotes, kas tau svarbiau, šeima ar darbas“ ir t.t. Kaip moteris dažniau girdėdavau „ir vėl ta pačia suknele“ nei kad „tu nuostabiai atrodai“. Gyvenau įtampoje. Suradus darbą – pajamos buvo mažos, o dar kolegės darbe visais įmanomais būdais bandė mane paniekinti, užgauti, ignoravo. Vasario mėnesio, praktikos pradžios, laukiau kaip išganymo:) Žinojau, kad trūksta visai mažai iki pokyčių. Ir ohohohohoho kokie jie prasidėjo!!!!!

Per du mėnesius nuo praktikos pradžios, labai natūraliai pasibaigė mano santykiai. Darbe, nuo įsidarbinimo pradžios praėjus tik 3 mėnesiams, abi mobinusios mane kolegės paliko įmonę. Mano pajamos išaugo ir pradėjo, labai natūraliai, kauptis santaupos. Rudenį išvaziavau atostogauti į šalį, kuri visuomet buvo mano TOP3 lankytinų vietų. Natūraliai atkrito kažkokios „draugystės“. Santykiai su kolegomis darbe tapo itin šilti. Grįžo pasitikėjimas savimi.

Namai pildosi (iki šiol) gražiais daiktais, kurie man reikalingi. Ir visa tai vyksta mano gyvenime be jokių ypatingų pastangų. Išties – veikia tai, ką veikiame mes.

Ilze, didelis Jums ačiū už tai, kad esate ir už tai, ką darote!

Su nuoširdžiausiais linkėjimais,
X.“

Kodėl svarbi vidinio darbo kokybė

Visad sakau – ačiū dirbantiems! Tokie laiškai yra didžiausi mano pačios dividendai ir didžiausias darbinis džiaugsmas. Beje, šią savaitę darbą ir vėl pradeda nauja laiške minimos praktikos – eksperimento – grupė:
http://www.ilzes-dirbtuves.lt/ezd-eksperimentas/

O jau išgyvenę savo informacinę dietą ir pajutę teigiamus pokyčius, gali registruotis į naują Jaunaties praktikos grupę. Tai papildoma grupė, nes į pirmąją Jaunaties praktikos grupę užsirašė virš 1000 žmonių. Didžioji dalis jų buvo sėkmingai baigę EŽD eksperimentą – tai tik darsyk įrodo jo efektyvumą.

Ko norėčiau palinkėti dalyviams, kurią praktiką jie bepasirinktų, – suprasti, kad jūsų įdirbis duos grąžą tikrai ilgiau nei tuos kelis mėnesius, kiek trunka praktika. Tie keli mėnesiai tėra pradžia. Ši moteris man laišką atsiuntė praėjus daugiau nei metams po to, kai pradėjo dalyvauti EŽD eksperimente, ir tokių atvejų – daugybė, kai kuriuos tų laiškų taip pat publikuoju. Pastebiu, kad kuo sąžiningiau žmogus sudalyvauja, kuo kruopščiau laikosi užduočių – tuo didesnius pokyčius išjudina.

Tad jei tik pradedate šią kelionę, per tuos kelis mėnesius padarykite viską, ką galite, kiek galite, kaip galite kokybiškiau. Tai tikrai labai svarbu. Juk darote tai dėl savęs pačių. Juk tai jūs imsite viso to derlių. Tikrai ilgiau nei devynias eksperimento savaites ar šimtą Jaunaties praktikos dienų.

Gerasis šalutinis poveikis

Tačiau, pasirodo, ir pirmieji metai po eksperimento šiai moteriai tebuvo pradžia. Po kiek laiko, 2017 spalį, gavau dar vieną jos laišką (ji antrąsyk registravosi į EŽD eksperimentą, ir aš vietoje kurso kartojimo pasiūliau jai geriau sudalyvauti Nuostatų keitimo praktikoje):

„Miela, Ilze, ačiū už nuoširdų rūpestį ir mano pinigų ‘saugojimą’ 🙂 Jei sakot, kad geriau būtų nuostatų keitimo praktikos – tikiu ir pasitikiu. Gal net labiau jų ir noriu 🙂 Po seminaro jas dariau savarankiškai, bet jaučiu, kad norėčiau ir galėčiau tam skirti tikrai daugiau laiko. Ar artmiausiu metu jos nusimato?

O iš gerų pokyčių, po EŽD, noriu pridėti dar ir tai, jog per šiuos, vos 1.5 metų, aš sulieknėjau 12 kg.:) Aš pasitikiu savimi ir jaučiu, jog galiu užkariauti pasaulį ‘no matter what’ 🙂 Aš drąsi, ryžtinga ir žinau, kad viskas mano galvoje :))) Dar kartą didelis didelis ačiū, Ilze!!! Jūs esate fantastiška!!!“

(Beje, lieknėjimas yra netyčinis šalutinis EŽD eksperimento poveikis daliai dalyvių: kai dariau apklausas pasibaigus eksperimentui, beveik 16 % žmonių teigė išnykus destruktyvų elgesį su savo kūnu (persivalgymus ar badavimo epizodus), ir beveik 11 % nurodė natūraliai tirsptant kilogramus (t.y. daugiau nieko papildomai nedarant). Taip pat beveik 14 % atsisakė alkoholio, ir dar 33 % gerokai sumažino jo vartojimą.

Lieknėjimą EŽD eksperimento metu aiškinu visų pirma tuo, kad valantis nuo negatyvios informacijos, atsisakant nuolatinio trikdymosi, normalizuojasi kortizolio kiekis kraujyje – o būtent kortizolio svyravimai atsakingi už naktinius valgymus, potraukį saldumynams, prastą miegą (kuris taip pat augina svorį) ir riebalų kaupimąsi aplink juosmenį. Laikantis informacinės dietos – tą galima spėti iš dalyvių atsiliepimų apie gerėjantį miegą, mąžtantį poreikį valgyti naktimis, slopstantį saldumynų alkį – kortizolio svyravimai mažesni. Žinoma, ne paskutiniu smuiku lieknėjant griežia ir blaivesnis (tegul ir nebūtinai visiškai blaivus) gyvenimas. Juk alkoholis yra cukrus ir, sakoma, kūnas neskaido riebalų tol, kol nesuskaido alkoholio.

Tai – mano pastebėjimai ir spėjimai. Būtų labai šaunu kada padaryti tikrą mokslinį tyrimą apie tai, kas vyksta žmonių kūnuose, jiems laikantis EŽD eksperimento.)

Pabaigai ir… pradžiai

Nuostatų keitimo praktiką šiai dalyvei su dideliu džiaugsmu padovanojau. Tikrai visada labai gera skaityti atvirą žmonių džiaugsmą ir gyvus įrodymus, kad veikia tai, ką veikiame mes. Gera dirbti su žmonėmis, kurie dirba patys.

Veikime tai, kas ne griauna, o kuria – mus, mūsų gyvenimus, mūsų šeimas, mūsų bendruomenes ir mūsų šalį. Tačiau pradėkime nuo pirmojo nario šioje grandinėje – nuo savęs.

Artėja dar viena Jaunatis – išnaudokite šį laiką atsigręžti į save. Taip norisi palinkėti (ne tik jums, bet ir sau pačiai): nepamirškim savęs.

Gerai jau gerai, suformuluosiu efektyviau (nors „nepamiršti savęs“ skamba labai gerai prie neužmirštuolių nuotraukos):

Prisiminkim save.

Skirkim laiko tam, kas svarbu. Puoselėkim tai, ką norime matyti klestint ir tarpstant.
Net jei šiandien tai vis dar labai trapu, kaip tas kažkieno pasitikėjimas savimi ar pačiu gyvenimu.
Juk tai – ne pabaiga. Tai tik pradžia.


Bookmark the permalink.

Comments are closed.