Kai norisi greitų rezultatų, arba kaip auga išsipildymai


Vasarą vieną savaitgalį dažiau terasą sodyboje. Stebėjau, kaip godžiai saulėje įkaitęs medis geria dažus, kaip pamažu, tačiau užtikrintai užsidengia išminti, nutrinti pernykščių ar užpernykščių dažų likučiai. Kitą savaitgalį dažiau antrą sykį, ir su dar didesniu malonumu gėrėjausi, kaip sluoksniui klojantis ant sluoksnio ryškėja spalva. Braukiau teptuku ir tiesiog negalėjau atsižiūrėti. Procesas toks paprastas – lėtas, tačiau garantuotas.

Dažiau ir galvojau – bet juk lygiai taip pat yra su mūsų gyvenimais. Gi nėra taip, kad nutarę atnaujinti, atšviežinti kažkurią gyvenimo sritį ar visą savo būtį, per vieną dieną tik pykšt pokšt, tra ta ta, – asmenybė it nauja. Per sekundę išgaruoja blogi įpročiai, per kitą sekundę išnyksta (savaime, žinoma) visos destruktyvios veiklos, staiga iš dangaus nukrenta mėgstamas darbas, du tris sykius didesnis atlyginimas, naujas vyras (ar senas persimaino neatpažįstamai). Dar, be viso kito, namuose turėtų pačios persikloti grindys ir pačios save naujai išsitapetuoti sienos, ar ne?
: )

Kaip grindis perkloti, sienas ištapetuoti ar terasos grindis nudažyti yra darbas, taip ir darbas su savimi yra darbas.

Jam visų pirma reikia laiko. Jam reikia kantrybės. Jam reikia pasitikėjimo – pasitikėjimo tuo, ką darai, ir pačiu gyvenimu – kad jis atlieps į tavo vidinius pokyčius. Tam reikia ir nuoseklumo – kad pokyčiai vyktų ne priešokiais, ne išskirtinėmis progomis, ne vieną dieną per metus kažkokiame seminare, o kasdien.

Ir tas darbas duoda vaisių. Per laiką. Sluoksnis po sluoksnio – kaip dažai ant medžio – ima ryškėti naujos asmenybės spalvos. Kuriasi ir vis stipresni tampa konstruktyvūs įpročiai, tvirtėja naujas požiūris, švarėja mintys, vis vaiskesnis tampa kasdienis nusiteikimas. Sluoksnis po sluoksnio – iš lėto, tačiau užtikrintai.

„Netikėtas sutapimas“, kad būtent mąstydama apie ilgalaikius procesus ir jų vaisius, šią savaitę staiga gaunu laišką iš vienos merginos. Praėjus metams nuo pastarojo jos laiško:

„Laba diena, Ilze. Norėjau jums padėkoti. Dalyvavau EŽD eksperimente praeitais metais ir vis galvojau, ech per mažai padariau, per mažai su savim dirbau. Pamenu, net jums rašiau, kad gal dar literatūros duokit man, papildomai namų darbų – kad tik greičiau pasiekt viską, kad tik greičiau rezultatas ateitų.

Dirbau nemėgstama darbą didelėje kompanijoje užsienyje – išeit bijojau, pokyčiai atrodė kaip pralaimėjimas – vis nesisekė ir gavau švelniai tariant nekokius vadovus. Ir pamenu vis akys užkliūdavo už Jūsų minčių apie Jaunatį. Ir aš sąžiningai klausiau patarimų kaip ruoštis, kaip elgtis. (Beje, FB priminimai dėl pačio Jaunaties laiko labai padėjo!).

Vis pasvajodavau apie darbą tarptautinėj aplinkoj, užsieny, kur galėčiau padėt žmonėm. Svajonė nebuvo detali, bet aiskiai žinojau, mintyse sakiau sau – tarptautinė aplinka ir tiesioginis darbas su žmonėmis. Paleidau tą žinutę pirmą kartą tikriausiai prieš nepilnus metus, gal vėliau. Pamiršau net tiesą sakant vėliau, gyvenau toliau, toliau dirbau tam senam darbe, bet viduj jaučiau, kad ateina ramybė.

Visiškai nesijaudinau, nors pareiškiau, kad išeinu iš darbo. Buvau rami, kad iki išėjimo rasiu kažką. Kaip man tai nebūdinga! Ir visiškai netikėtai, rodos ‘iš oro’, gavau darbą kitoje užsienio šalyje – dviguba alga, tarptautinis kolektyvas, darbas su žmonėmis…

Tas darbas – pats pas mane atėjo. Aš kitur braudavausi, siųsdavau CV ir laiškus, milijonus etapų praeidavau, per jėgą vis. O čia rami per visus priėmimo etapus ėjau, niekam nesakiau, gal net pati tiksliai nežinojau ką jaučiau, bet tai buvo toks užtikrintumo ir ramybės jausmas!

Ir rodos visas pasaulis man padėjo ta darbą gauti – pirmas interviu turėjo vykti per video konferencinį skambutį, paprašė manęs ji suorganizuoti – aš žinoma nemokėjau, bet suradau per kelias minutes nuostabų darbuotoją įmonėje, kuris, nepažįsta nors ir manęs, man viską pagelbėjo suorganizuot.

Net kabinetą laisvą pavyko rast, kurie šiaip jau būna užsakyti susitikimams savaitę prieš.

Tuomet sekė kitas netikėtumas – prieš vieną paskutiniųjų interviu su generaliniu direktoriumi, paaiškėjo, kad mano užsakytas kabinetas yra didžiausio saugumo aukšte, į kuri neturiu leidimo. Registratūroje paslaugi moteris tik iš mandagumo pasiūlė pažiūrėt, gal koks laisvas kabinetas kartais mano valandą butų, ir jinai nustebus šoke pakėlė akis ir sako – pirma karta savo darbo  istorijoje matau, kad taip butų: ką tik kazkas atšaukė savo rezervaciją būtent tau reikalingai valandai, sako gyvenime nėra taip buve, čia susitikimams kabinetai užsakyti keli mėnesiai prieš, ką kalbėti apie tai, kad man kabineto reikėjo čia ir dabar. Ir ji dar pridėjo: aš esu tikra, kad gausi darbą, nes čia stebuklas, kas ką tik įvyko.

Taip mane visi šiti dalykai atvedė iki naujos darbo sutarties pasirašymo momento – jokių ‘per jėgą’, jokių ‘reikia’, viskas natūraliai, rodos, lyg taip užprogramuota butų buvę…

Ir vis save pagaunu mąstant – gal visgi ne per mažai padariau dirbant su savimi su jūsų atsiųsta medžiaga, gal tik kantrybės truko, kol Visata sustygavo viską pagal mano planą.

Nusprendžiau grįžti prie jūsų medžiagos dar karta. Joje labai daug visko, man ji kaip Toliato knyga ‘Žmogaus ir Dievo metai’ – tiek gėrio, tiek išminties ir perlų, reikia skaityti iš lėto, po truputi, pagalvojant, pritaikant, ir vėl iš naujo pradedant.

Sėkmės Jums. Palaikykit ta nuostabią energijos bangą!

Pagarbiai
X.“

****

Esu labai dėkinga dalyviams, skiriantiems laiko ir parašantiems man praėjus pusmečiui, metams ar dvejiems po dalyvavimo seminare ar praktikoje. Jų laiškai yra neįkainojamas liudijimas, kad veikia tai, ką veikiame mes, ir tas veikimas su laiku ne silpnėja, o stiprėja, jei tik nepaliaujame prižiūrėti savo žodžių ir minčių. Jei tik aš viena tai kartočiau lyg užsikirtusi plokštelė – ko tai būtų verta? O kiekviena gyva istorija, kiekvienas žemiškas įrodymas, kiekvienas konkretus išsipildymas gali įkvėpti tą, kuris gal kaip tik šiandien sako, „ai, va, praėjo dvi savaitės – nėra rezultatų, reiškia, ir nebus.“ Bus, jei tęsi darbą.

Rašau šį tekstą vasarą, sėdėdama toje pat šviežiai išdažytoje terasoje, basų kojų pirštais jausdama po dienos vėstantį medį, klausydama žiogų svirpesio ir dramatiško laukinio karvelio ulbavimo pakrantės medžių guote. Rašau ir darsyk galvoju: darbas su savimi – savo žodžiais ir savo informacine erdve, savo nuostatomis ir stabdančiais įsitikinimais – yra lygiai toks pats kaip terasos dažymas.

Vieno potėpio niekada nebus gana, jei nori, kad visa terasa atrodytų kitaip. Tam reikia dažų, reikia kantrybės, reikia laiko.

Lygiai taip pat ir darbui su savimi niekada nebus gana vienui vieno psichologinio straipsnio, vienos savipagalbos knygelės, vieno aplankyto seminaro.

Tačiau geroji žinia ta, kad darbas su savimi yra lygiai toks pats – paprastas, tačiau garantuotas procesas. Jis negali neduoti vaisių.

Tiesa, ne visi tų vaisių išlaukia – vieniems pritrūksta kantrybės, nes dirba išskirtinai tik dėl rezultato. Kiti meta vos pradėję, nes, pasirodo, čia reikia kažką veikti, kažką keisti, kažką savyje peržiūrėti, kažko atsisakyti… Treti ieško vienos magiškos piliulės, kurią išgėrus nieko pačiam nereikės daryti, tik žertis išsipildymus į skreitą – nors logiškai mąstant, jei tokia piliulė būtų, mes tikrai apie tai žinotume. Bet jie nepaliauja ieškoti. Dar viena grupė žmonių iš tiesų siekia dirbti ne su savimi, o su… savo artimaisiais. Kad jie keistųsi – kad taptų „pozityvūs“, „palaikantys“, „tvarkingi“, „siekiantys didesnių tikslų“ – žodžiu, kad jie taptų tokie, kokių norime mes. „Pagal šventą savo paveikslą,“ – kaip juokais sakau.

Man pažįstamos šios priežastys mesti darbą su savimi ir iš visų jų turiu teisę juoktis – nes visos šios priežastys savu metu mano pačios patirtos, išgyventos iki pykčio ašarų.

Tačiau priežastys mesti darbą su savimi ir priežastys dirbti su savimi – tai du skirtingi dalykai. Kai tikrai žinai, dėl ko darai tai, ką darai, gali tęsti kur kas ilgiau, kur kas kantriau. Ir padaryti kur kas daugiau nei tas, kuris desperatiškai ieško dar vieno staigaus būdo pakeisti aplinkinius ir visą pasaulį, praleidžiant tą pirmąjį eilėje – patį save.

Suprantu žmonių norą gauti viską čia ir dabar. Tikrai suprantu. Tačiau tas noras labai įkalina ir labai apkartina patį procesą. Įsivaizduokime žmogų, kuris gyvenime vadovaujasi nuostata – „arba dabar, arba niekada“. Kaip manote, kuris žodis dažniau išsipildo jo gyvenime – dabar ar vis tik niekada?

O kas, jei leistume pačiam gyvenimui nuspręsti, kada ir kaip turi būti išpildytas mūsų didžiausias noras, mūsų aukščiausias siekis, mūsų slapčiausia svaja?

Ši terasa man simbolizuoja lėto, tačiau garantuoto proceso vaisius ne tik dėl to, kad ją pati dažiau ir mačiau, kaip potėpis po potėpio ji keičiasi. Yra dar viena priežastis. Būtent šioje terasoje kadais išsimokėjau didžiausias turėtas savo gyvenimo skolas. Tiesiog sėdėdama čia padariau paskutinį pavedimą bankui, ir pasakyti „lengviau atsikvėpiau“ būtų nepasakyti nieko. Aš tuomet, atrodė, vėl pradėjau kvėpuoti.

Išsimokėti tas skolas užtruko. Išsimokėti tas skolas kainavo. Tačiau kadangi žinojau, dėl ko tai darau – norėjau tapti laisva ir liautis dirbti pinigams, kad galėčiau dirbti idėjoms – man buvo lengviau. Kur kas lengviau sąmoningiau pažvelgti į vartojimą, sumažinti savo poreikius, atsigręžti į savo baimes, savo pavydą, savo negatyvų nusiteikimą – kad galėčiau jį keisti.

Ar aš nenorėjau greitų rezultatų? Žinoma, norėjau. Kas nenorėtų greičiau išsimokėti skolų, greičiau rasti įdomų darbą, greičiau pasijusti saugus? Tačiau kur kas labiau už greitus rezultatus aš norėjau ilgalaikių rezultatų. O žinant, kad darau visa tai dėl savęs, man buvo lengviau sau duoti laiko reikiamiems pokyčiams įvykti.

Tikrasis šio teksto pavadinimas turėjo būti „Kodėl greitų rezultatų troškimas mus stabdo, arba kodėl išsipildymams reikia laiko“ – tačiau tuomet jis būtų skambėjęs labai negatyviai. Be to, manau, pastarąją tiesą kur kas iškalbingiau už mane įrodo čia pacituotas merginos laiškas.

Išsipildymams – daugeliui jų – reikia laiko. Taip, būna išimčių, būna stebuklų. Kartais gaunu tokių laiškų, kad nesiryžtu jų skelbti – skaitau ir galvoju, juk niekas nepatikės. Taip būna.

Tačiau daugeliui išsipildymų reikia laiko. Vidinė jėga, vidinė tyla, vidinė išmintis, vidinis žinojimas, vidinis vedimas – tai dalykai, neįgyjami spragtelėjus pirštais. Ypač, jei žmogus daug metų ne kūrė, o griovė. Arba baimingai stagnavo, įsikibęs vadinamosios „komforto zonos“, kurioje iš tiesų jau kadais jautėsi nekomfortiškai. Tokiu atveju laiko prireiks daugiau, ir tai visiškai natūralu.

Vieni šią – vidinę – išsipildymų energiją užsiaugina lėčiau, kiti greičiau. Kai kurie mano seminarų ir praktikų dalyviai per du tris mėnesius nuveikia tai, ką pati kadaise vargais negalais nuveikiau per dvejus, trejus, kai kuriais atvejais net ketverius metus.

Tačiau čia – ne varžybos. Čia – ne konkursas. Kiekvienas tai daryti gali savo ir tik savo tempu. Tai, kad kai kuriems mano dirbtuvių dalyviams sekasi kur kas geriau už mane, reiškia, kad jie tiesiog kantriau, nuoširdžiau ir nuosekliau su savimi dirba.

O tie, kam stigo kantrybės – tikiu, norėdami jos atras. Tie, kas buvo išsikėlę tikslus pakeisti visus artimuosius ir visą pasaulį, praleidžiant save – tikiu, prisimins tą pirmąjį eilėje. Ir tas laikas, kai rezultatus bus galima matyti plika akimi, tikrai ateis ir jiems. Jeigu jie norės ir tęs darbą.

Dabar, kai man būna sunku dirbti su savo ydomis, kai tenka susidurti su savo baimėmis, primenu sau: darbas su savimi – kaip terasos dažymas. Imi ir darai. Darai ir tęsi. Pamatai rezultatus ir tada tęsi su dusyk didesne jėga.

Kol vieną dieną atsigręži atgal, pasižiūri į dabartį, ir matai skirtumą. Milžinišką skirtumą.

 

PS. Patikėsite ar ne, ką tik specialiai patikrinau, kiek laiko praėjo.
Laiško autorė eksperimentą pradėjo 2016 metų rugpjūčio 3 dieną.
Jos naujausią laišką perskaičiau 2017 metų rugpjūčio 3 d.
Metai gauti svajonių darbą su dusyk didesniu atlyginimu – na, ji tikrai pralenkė mane. : )


Bookmark the permalink.

Comments are closed