Mano kelionių penketukas – žurnale „KELIAUK!”


Neseniai žurnalas „KELIAUK!” (beje, maloniai nustebinęs kokybišku turiniu ir kelionių krypčių gausa) pakvietė mane sudaryti savo kelionių įspūdžių penketuką. Buvo labai gera paruošti visiškai netradicinį, nekasdienį komentarą leidiniui ir paliesti tokias temas, kokių lig šiol paliesti nebuvo progų.



Dar labiau pradžiugino tai, kad žurnalas atsižvelgia į pašnekovų pageidavimus. Esu labai jautri savo žodžiui – ne sykį yra buvę labai gėda, kai leidiniuose pamatau iškraipytus, persūdytus savo žodžius, ar – to būna gėda dar labiau – kai po laiko pastebiu pompastiškus, neadekvačius mano pristatymus – liaupses, ditirambus. Suprantu, kad negaliu atsakyti už kitus, tačiau po tokių publikacijų ilgai velkasi šleikštulys ir svetima gėda už… savo pačios vardą. Yra buvę tokių nemalonių nusivylimų „pabendravimais” su žurnalistais ir taip klaikiai išdarkytų mano interviu, kad jiems pasirodžius prisiekinėdavau daugiau niekada neatiduoti savo žodžių viešumai.

Tačiau būna štai tokių gerų temų, lyg tyčia… Ir žurnalas „KELIAUK!” – priešingai, nei kelios naujos apmaudžios mano patirtys – paliko itin preciziško, kito žodį gerbiančio ir savo paties žodžio besilaikančio leidėjo įspūdį.

Buvo labai malonu bendradarbiauti – mano tekstas buvo publikuotas jų rudens numeryje.

Dabar pateikiu savo penketuką su savo nuotraukomis ir čia.

Miestas

Kaunas. Esu didžiulė Kauno gerbėja – mane keri jo dvasia, architektūra, žavi istorija, labai patinka jo žmonės. Nors gyvenu Vilniuje, Kaune užtektinai laiko praleidau rengdama seminarus, kartais su vyru nuvykstame ten tiesiog prasiblaškyti. Tačiau gražiausiai man šis miestas atsiskleidžia būtent Poezijos pavasario metu – gegužės mėnesį, kai dar tokios vaiskios žalumos fone į Maironio muziejaus kiemą ima rinktis pasitempusios, pasipuošusios, geros nuotaikos damos. Tai man visad būna labai didelė šventė. Juokauju, jog galbūt gyvenau Kaune praėjusiame gyvenime, kad šitaip juo mėgaujuosi.

Kauno funikulierius, 2017 m. ruduo:

Gamta

Mūsų šeimoje – du motociklai ir nė vieno automobilio, tad esame labiau vasaros, ne žiemos keliautojai. O kadangi antrus metus slaugome inkstų nepakankamumu sergančią katę, tai ir mūsų vasarinių kelionių po Lietuvą trajektorijos sutrumpėjusios. Vis tik šią vasarą pavyko atrasti fantastišką vietą visai netoli Vilniaus – tai Varnikų pažintinis takas Trakų rajone. Pirmą sykį gyvenime buvau tikroje pelkėje, jutau po kojomis linguojant žemę, mačiau augalus, kokių nebuvau regėjusi. Didžiausią įspūdį paliko saulašarės – vabzdžiais mintantys miniatiūriniai augalai, kuriuos lig tol buvau mačiusi tik nuotraukose.

Saulašarės Varnikų pažintiniame take, 2017 m.:

 

Įspūdis / Emocija

Kaip juokais sakau, “pirmajam” medaus mėnesiui (nes jų juk gali būti ne vienas) kadais išvykome stebėti Montevidėjaus karnavalo. Tai buvo su niekuo nesulyginama patirtis Urugvajuje – tamsa, karštis, būgnai, vėduoklės, žėrintys kostiumai. Nepaprasto grožio moterys ir vyrai, nepaprasta plastika, hipnotizuojanti muzika. O gražiausia man buvo tai, kad karnavalo eisenoje, atrodė, dalyvauja visas miestas – mačiau šokančius ne tik senukus ir vaikus, šoko net žmonės rateliuose. Ta šokančio, žėrinčio, būgnus mušančio miesto-kerėtojo atmosfera paliko neišdildomą įspūdį.

Karnavalo naktis Montevidėjuje, 2012 m.:

 

Sutiktas žmogus

Čikagos lietuviai. Prieš kelerius metus su kolegomis poetais vykome į nedidelį turą po JAV – pristatėme lietuvių poetų antologiją, skaitėme poeziją. Prieš tą išvyką kelių pažįstamų žmonių (beje, gyvenančių Amerikoje) buvau gąsdinama, kad neva turėčiau labai nusivilti Čikagos lietuviais. Tačiau tai pasirodė tik nepagrįsta išankstinė nuostata. Čikagos lietuviai mus sutiko nepaprastai šiltai, labai gyvai dalyvavo diskusijose, galiausiai, globojo mus po skaitymų ir parodė savo Čikagą, ypatingą naktinio miesto atmosferą. Tai buvo vieni jaukiausių mano sutiktų žmonių. Įsitikinau, kaip stipriai žmonės apvagia patys save, turėdami negatyvių išankstinių nuostatų apie kitus. Jei būčiau nusiteikusi negatyviai – tų nuostabių žmonių juk nebūčiau sutikusi.

Čikaga, 2015 m.:

 

Skonis

Pabūsiu nepopuliari ir pasakysiu, kad skaniausias man mamos ir močiutės maistas. Nesu gurmanė, keliaudama tikrai neieškau ypatingų skonių, garsių restoranų – maitinuosi labai paprastai, daugiausia vegetariškai, dėl ko pasirinkimas dar labiau supaprastėja. Kelionėse ieškau įspūdžių, patirčių ir nematytų horizontų, o ne dar neragautų patiekalų. Pastaraisiais metais atrandu lietuviškos gamtos skonius: skinu liepžiedžius ir čiobrelius, kitus augalus arbatoms, šiemet jau valgiau ir savo pačios sėtų žirnių. O užvis skaniausi man grybai, šviežiai nuriekti Labanoro girioje. Labai mėgstame grybauti su tėvais – tai tarsi maža mūsų šeimos tradicija: važiuoti “patikrinti” Labanorą. Tačiau dar labiau už grybus mėgstu tiesiog būti miške.

Labanoro auksas, kiekvienais metais:


Bookmark the permalink.

Comments are closed.