Ar moteris 80-ies turi tik apsimūturiuoti skarele ir bambėti?


Bruzdu, dūlinėju po namus aną savaitę, nerandu sau vietos kai vabalas, ne iki galo po žiemos atsikvošėjęs pavasarį: nesugalvoju, kaip čia gimtadienį švęst. Ir, kaip tyčia, skambina man kažkas. Žiūriu – Irutė. Kuri pati ką tik atšventė gimtadienį.

– Tai kaip atšventei? – klausiu.
– Ai gerai, – sako, – išsinuomojau salę kavinėj, susikviečiau septynias geriausias drauges. Žaidėm visokius žaidimus, daug juokėmės, daug kalbėjomės, skaniai vaišinomės. Tikrai labai gerai pabuvom. Bet čia taip simboliškai tik atšvenčiau, tik su draugėm. Gi bus dar ir kitas gimtadienis, kitiems draugams ir šeimos nariams. Tai ten bus tikras jau.
 
Tame „kitame gimtadienyje”, skirtame „kitiems draugams ir šeimos nariams”, ir aš dalyvausiu.
 
Nes Irutė yra mano močiutė.
 
Ir ji ką atšventė 80.
 
Ne, ji nėra turtuolė, kad nuomotųsi kavines kiekviena proga. Ji niekad neužėmė ypatingų pareigų kokiame CK ar panašiai, neužgyveno prabangių butų ir vasarnamių ar kitų turtų. Tačiau ji tikrai užgyveno draugų. Ir išsiugdė kelis puikius įpročius, leidžiančius gyventi tokį gyvenimo būdą, kuris akivaizdžiai padeda jai išlikti jaunatviška, žvalia, gyvybinga ir optimistiška.
 
Beje, tarp savo „septynių geriausių draugių” ji yra vyriausia. Už kai kurias savo drauges ji vyresnė ir keliolika metų. Tačiau tą sunkiai atspėtum nežinodamas. Tiesi, elegantiška, labai diplomatiška, itin tolerantiška (todėl mes žinojom šį žodį dar tais laikais, kai jis nebuvo toks populiarus), skaidrios galvos, geros širdies, tykaus būdo, labai jautri kito skausmui, ir džiaugsmui taip pat.
 
Aš tik neseniai supratau, kad jos charakteris ir gyvenimo būdas iš tiesų saugo ją nuo gyvenimo smūgių padarinių ir laiko svorio.
 
Prieš porą metų su mama ir močiute atsitiktinai sutikom jos klasiokes, ir mane sukrėtė kontrastas – niekaip negalėjau patikėti, kad sukukusios, sulinkusios skarotos bobutės yra mano močiutės metų. Piktas žmogus puls sakyti – tai matyt ponia buvo, nepersidirbo niekad. Dirbo užtektinai sunkiai, ir protinį, ir fizinį darbą, visą gyvenimą. Ilgi metai sunkios senelio ligos, kasdienė slauga ir galiausiai jo mirtis kainavo tikrai daug jėgų.
 
Tačiau kažkas magiško, kažkas neregimo, neapčiuopiamo, skaidraus ir lengvo jos viduje vis padėdavo jai atsitiesti. Aš tik žmogus ir aš tik spėju, bet išskirčiau keturis svarbiausius dalykus:
 
1) Ji kasdien išeina gerai valandai pasivaikščioti, kad ir koks oras būtų. Labai labai retai daro išimtis.
 
2) Ji mezga, skaito knygas (dabar skaito Ievą Simonaitytę, kokią trečią jos knygą iš eilės), puoselėja gėles, sprendžia kryžiažodžius, lanko spektaklius, koncertus, ir užsiima kita širdžiai miela ir protui naudinga veikla.
 
3) Ji turi draugų ir gyvena tikai aktyvų, kokybišką socialinį gyvenimą.
O jūs turbūt žinot, gi sakoma, vienatvė kenkia labiau nei rūkymas.
 
4) Ji sąmoningai vengia negatyvių žmonių, negatyvių kalbų, konfliktų, taip pat destruktyvios informacijos, žemo lygio žiniasklaidos, panikos skleidimo, pletkų, skundų. Ir aš turiu gyvą pavyzdį – ne tik kad „tai įmanoma net sulaukus 80”, bet kiek regimos, akivaizdžios naudos tai duoda, kiek bereikalingo streso leidžia išvengti, kiek negatyvių (ir iš tiesų svetimų) emocijų leidžia apeiti, kiek erdvės mintyse ir dienose leidžia susikurti, kiek sveikatos – ir emocinės, ir fizinės – išsaugoti. Tą naudą tokiuose metuose gali matyti plika akimi.
 
PS. Mano močiutės draugės yra mano fanės. Išklauso turbūt visas radijo laidas, kuriose dalyvauju. Perka žurnalą, jei pasirodo koks interviu. Berods visos turi po mano pasirašytą knygą. Ir sako, būtų gerai, kad surengčiau joms Efektyvių žinučių dirbtuves.
 
Tačiau aš manau, kad tai jos drauge su mano močiute galėtų rengti dirbtuves. Tai būtų Kokybiško socialinio gyvenimo dirbtuvės, o paantraštė būtų tokia:
 
Kaip gyventi,
kad aštuoniasdešimties
reikėtų rengti
kelis gimtadienius

vien artimiausiems draugams.

Vasario vidurys

(pas močiutę įžengiau su tokia jos gimtadienio puokšte)


Bookmark the permalink.

Comments are closed.