Kodėl sergančius vadinu sveikstančiais


Remdamasi gyvu darbu su tūkstančiais žmonių seminaruose ir šimtų žmonių atsiliepimais po mano nuotolinių kursų, vengiu akcentuoti “kovą” ir patį “vėžį” (ką šiuo atveju maitiname dėmesio energija, turbūt nereikia sakyti), o žmones, susidūrusius su onko- patirtimis, labiau mėgstu vadinti SVEIKSTANČIAIS, o ne sergančiais. 

Užvakar buvo pasaulinė “kovos su vėžiu” diena, jo proga ir skelbiau šį tekstą, tačiau, kaip pastebėjo mano skaitytojai, jis gali būti aktualus ir susidūrusiems su kitomis ligomis.

Paradoksas?

Kalbos magija
Kalbos magija padeda “apversti” situacijas mūsų naudai ir pamatyti viltį net ten, kur, atrodo, jos nebėra. Nuotraukos autorė Ana M.


Taip, galbūt ne visada sergančius vadinti sveikstančiais yra “tiesa”.

Vis tik jei labai sunkiai sergantį kasdien vadinsime sergančiu ar jis pats taip save vadins, nuo to jis geriau tikrai nepasijus: nei neurocheminiame, nei vaizduotės lygmenyje, ir noro pačiam skatinti sveikimo procesus bus mažai, nes kiekvienas negatyvus žodis dirgina streso centrą mūsų smegenyse, mažina motyvaciją, stabdo, nusvarina rankas.

O bebaimis organizmas pats gamina antivėžines ląsteles. 

Tad nuolatinės kalbos apie ligą, pablogėjimą, simptomus vargiai augina žmoguje drąsą ir narsą, drauge ir sveikatą, greičiau jau sargdina jį.

Todėl “kovos” dienos proga nieko nerašiau nei apie šią ligą, nei apie kovą su ja, nors onko patirčių turi ir mano bičiuliai, ir giminaičiai, be to, darbe nuolat susiduriu su sveikstančiais (iš tikrųjų sveikstančiais) ir visiškai pasveikusiais žmonėmis. 


Ne tik susiduriu. Aš iš jų mokausi. Kai kurie jų labai stipriai mane įkvepia. 
Vieni – savo tvirtybe ir gebėjimu priimti pasaulį tokį, koks jis yra. Jie ligą sutiko tylomis ir ją nugalėjo tylomis. Jie mažai apie ją kalba, tačiau besąlygiškai džiaugiasi besitęsiančiu gyvenimu.


Kiti – atviru džiaugsmu, savais praregėjimais. “Vėžys yra geriausias man nutikęs dalykas, jis mane išmokė begalės dalykų,” – sako viena mano bičiulė, sveika jau daug metų, išauginusi žavingą dukrą. “Dabar, kai pasveikau, kažkaip sutinku tik pačius šviesiausius žmones, ir jų padedama kantriai mokausi naujų dalykų, tokių, apie kuriuos anksčiau nebūčiau pagalvojusi,” – neseniai pasakė kita moteris, spindinti kaip šviežias krokas, prasikalęs iš pusnies.

Ir šios moterys taip kalba ne todėl, kad perskaitė tokias mintis paveikslėliuose su rasotomis rožėmis. Jos taip kalba todėl, kad taip jaučiasi.
Šioms moterims labai pasisekė. Jas supo palaikantys, įkvepiantys žmonės, jas globojo artimieji. Ir, įtariu, joms teko geri gydytojai.


Ne visos istorijos tokios geros. Pati mačiau žmonių, kuriuos tarsi perlauždavo pusiau šiurkščiai, neatsakingai, vilties nepaliekant ištarta diagnozė – diagnozė, skirta jiems ar jų vaikams. Tačiau net ir tie žmonės begalinės valios pastangomis kabinosi į gyvenimą, kliovėsi kažkuo, ko galbūt nežino medikai, tikėjo, tikėjo ir darsyk tikėjo (galima tai pavadinti ekstremalia tikėjimo treniruote). 


Ir esu girdėjusi sukrečiančių pavyzdžių, kaip tas žmonių tikėjimas padarė stebuklus. Visada prisiminsiu moterį iš Klaipėdos, kurios dukrelė pasveiko sulaukusi lygiai dvejų – nes tokį pažadą ji pati išpešė (tikrąja šio žodžio prasme) iš gydytojo, ir taip ji kasdien sakė dukrelei: tu sveiksti ir kai tau sukaks dveji metukai, būsi visiškai sveika. Ir mergaitės rezultatai sulaukus dvejų buvo puikūs. Manau, šią istoriją tikrai prisimins tie, kurie ją girdėjo gyvai mano seminare rugsėjo mėnesį.


Nesakau, kad visi žmonės, susidūrę su šia liga, reaguoja sąmoningai. Nenoriu idealizuoti žmonių sąmoningumo. Vis tik susidūrusiems ar dabar išgyvenantiems tokį periodą, o gal slaugantiems sveikstančius artimuosius, labai nuoširdžiai linkiu išminties, kantrybės, tikėjimo ir pagalbos iš šalies: gerų medikų, gerų žmonių šalia, gerų patarimų iš pasveikusių, gerų patirčių, gerai besiklostančių aplinkybių.


Vis susiduriu su informacija apie tai, kad sveikimo procesus (ar jų nebuvimą) stipriai lemia tai, kaip ir kokia pasakoma diagnozė, kaip medikas bendrauja su pacientu, ką pats pacientas kalba aplinkiniams ir pats sau, ką kalba jo aplinka. 


Aš nuoširdžiai tikiu, kad sąmoningų, išmintingų gydytojų daugėja su kiekviena diena, kad jie vis dažniau žvelgia į žmogų kaip į visumą, o ne atskirų organų pilną mėsos maišą. 


Na, “tikiuosi”, tiesą sakant, yra per silpnas žodis. Aš jaučiu tai. Aš matau tai. Nes tokių gydytojų – įvairių sričių – sutinku vis daugiau ir daugiau. Netgi medicinos studentų, kurie domisi ištarto žodžio ir vaizduotės galia – pastarąjį sykį jaunutę medicinos studentę, godžiai ieškančią daugiau informacijos, sutikau Kaune.


Žodis gydo, žodis žudo. Renkasi tas, kurio lūpose šis galingas instrumentas.
Šiandieną, po pasaulinės “kovos su vėžiu” dienos, norėčiau juokais (na, anokie čia juokai) paskelbti gydančio žodžio diena. Ištarto ir neištarto. 

Visada galime bent jau mintyse palinkėti savo artimiesiems ir sau – sveikatos, jėgų, gyvasties. Jei galime tai padaryti garsiai, dar puikiau. O jei galime pasidžiaugti, kad mūsų artimasis tiesiog yra sveikas, žvalus, gražiai atrodo, yra ramus ir linksmas, kad mes irgi tokie pat – tai turbūt užvis didžiausia dovana. 


Kuria daugelis pamiršta pasidžiaugti, kol ją turi.


****


Tekstas iš 2015-ųjų, gal kažkam reikalingas kaip tik šiandien.

Daugiau tekstų rubrikoje KALBOS MAGIJA:
http://www.ilzes-dirbtuves.lt/category/kalbos-magija/

O norintiems sąmoningai detoksikuoti savo kalbą, pokalbius ir vidinį dialogą nuo destruktyvių frazių ir sekinančių temų net dešimt savaičių:
http://www.ilzes-dirbtuves.lt/ezd-eksperimentas/

Gyvenimas yra dovana.

Sveikata yra dovana.

Savo žodžiais ir dėmesiu maitinkime šias dovanas kasdien.


Bookmark the permalink.

Comments are closed.