Kaip viena senjorė ieškojo tinkamos BLIUSKĖS


Paskambinu močiutei. Po kiek laiko sakau:
– Vakar Tau visą valandą negalėjau prisiskambinti, buvo užimta, turbūt su kažkuo kalbėjai?
– Aha, ir tavo sesė buvo sunerimusi, ji tavo mamai paskui sakė, „gal močiutė kokiose laidotuvėse“. O aš jai sakau, „ne laidotuvėse – restorane buvau!“ A cha cha cha! Buvę kolegos pasikvietė, šventė buvusio direktoriaus jubiliejų. Aš jau šešiolika metų nedirbu, tačiau jie mane vis prisimena, pakviečia kažkur, nors kai kurie patys dar nė į pensiją neišėję. Tai matai, tavo močiutė nerimtai gyvena… – juokiasi.
– O, tai gerai!
– O šiandien buvau spektaklyje su draugėm.

Tada galvoju – kažkas ne taip. Mano močiutė gyvena socialiai ir kultūriškai aktyvesnį gyvenimą, nei aš. Nepamenu, kada buvau su draugais restorane (ėjimas dviese turbūt nesiskaito), ir nepamenu, kada žiūrėjau spektaklį.

– O dar žinok visi mano draugai kalba apie tą radijo laidą, kurioje tu dalyvavai. Jie nori su tavim susitikt. Norinčių būtų kokie trisdešimt žmonių.
– Tai aš galiu atvažiuot! – sakau.

Tada galvoju – tikrai kažkas ne taip. Baladojuosi po visą Lietuvą, skaitau poeziją, rengiu dirbtuves, o kodėl močiutės draugams negaliu skirti laiko?

– O vakar prieš tą restoraną buvau kirpykloje, mane nukirpo, nudažė, padarė šukuoseną, ir kirpėja pasakė, „ir gerai, eikit visur, dalyvaukit, juk esat dar nenukvakus“. Ir žinai, man atrodo, kad taip yra todėl, kad bendrauju su jaunesniais. Visos mano draugės jaunesnės, jos kažkaip išjudina mane.
– Močiute, tai tikrai labai svarbu. Kaip tik baigiau skaityti storą psichologinę knygą, ten labai daug rašo apie tai, kad bendravimas su jaunesniais – jaunina, o judėjimas, išėjimas iš namų, kryžiažodžiai ir naminiai gyvūnai saugo nuo marazmų.
– Nu va, matai.

Mano močiutei 77 metai, ji iki pensijos dirbo istorijos mokytoja, dabar didžiausi jos pomėgiai – knygos, gėlės, mezginiai ir kryžiažodžiai, ir ji man yra vienas artimiausių žmonių šioje Žemėje.

Beje, mano močiutės kaimynė – tiesa, nežinau, kuo ji dirbo iki pensijos – irgi moteris, turinti parako.

Sykį močiutės kaimynė atėjo pas mano močiutę su dubeniu užmaišytų dažų ir tarė, „mieloji, nudažyk prašau man plaukus, nes dukra atsisako tai daryti, ji jau per sena tam.“ Močiutė – geras žmogus, nudažė.

Kitąsyk ta kaimynė papasakojo mano močiutei tokią istoriją: nuėjusi ji sykį į drabužių parduotuvę BLIUSKĖS. Labai nusivylė, neradusi tokios BLIUSKĖS, kokios geidavo, tai nuėjo į autobusų stotį, sėdo į autobusą, nuvažiavo į Kauną, nuėjo į drabužių parduotuvę, rado tokią BLIUSKĘ, kokios norėjo, tada grįžo į stotį, sėdo į autobusą, grįžo į Alytų ir parėjo namo su svajonių BLIUSKE maišelyje.

Mano močiutės kaimynei yra 91 metai.

Tikriau, dabar jau 92.

Kaip matot, net ir tokiuose metuose galima laikyti jautį už ragų.

2014 m.

(Šiemet mano močiutei sukako 80 – jubiliejų ji šventė du kartus (nes į vieną visi netilpo) ir gyvena toliau taip pat aktyviai.)

 


Bookmark the permalink.

Comments are closed