“Stumti” laiką, “deginti” jį ar juo džiaugtis? Laiko žodynas ir ką jis keičia


Pavakarė. Savaitė persirito į pabaigą. Kažkas stumia paskutines nemėgstamo darbo valandas. Nubėga pas kolegę ir sako:
– Klausyk, padėk man užmušti likusį pusvalandį. Paplepam ar ką? Visiškai neturiu ką veikt, o negi eisi iš darbo anksčiau… Paskui einu su padružkėmis, turėsim gerą laiką. Anas savaitgalis irgi praskrido, nė nepajutau… Tik pietūs pas anytą slinko, spoksojau į laikrodį, atrodė nejuda! Kažkaip ir visa ši savaitė man kaip vakuume kažkokiam buvo, be tėkmės

Bet kolegė atšauna:
– Sorry, kitą kartą. Man labai dega vienas projektas, turiu per valandą išsiųsti konkursui, paskutiniai pataisymai, laikas senka. Eik pas kitas kudakuoti ir užmušinėti savo pusvalandžio.

Sako, kai kažko labai laukiame, laikas sustoja. Kai gera, laikas lėkte lekia. Vieni savo laiku mėgaujasi, kiti jį stumia. Vieni ieško būdų užmušti laiką, kiti ieško būdų jo sutaupyti ar jį išnaudoti. Kartais – net desperatiškai. Laiko valdymo seminarai turbūt ne mažiau populiarūs nei pykčio valdymo.

Tačiau yra žmonių, kurie nesiekia valdyti laiko ar savo pykčio, o mokosi gyventi draugystėje – tiek su savo laiku, tiek su savo emocijomis, įskaitant ir pyktį. Aš manau, jie išlošia daugiau nei tie, kurie siekia valdyti viską, kas juda, o kas nejuda – pajudina ir tada valdo. 😀

Tačiau visiškai nekontroliuoti laiko ir kasdien leisti valandų valandoms laiko kriokliu garmėti ir srūti į prarają – kitas kraštutinumas.

Man didžiulį įspūdį kadais padarė mintis, rasta vienoje knygoje: žmogaus sąmoningumą geriausiai nusako tai, kaip jis elgiasi su savo ir kitų laiku.

Nuo tada pradėjau atidžiau žiūrėti į neadekvačiai daug laiko reikalaujančius projektus ir į neadekvačiai daug laiko reikalaujančius žmones.

Laikas ir energija

Netrukus ėmiau pastebėti detales: kiek asmeniškumų į dalykinius reikalus geba įpinti kitų laiko negerbiantys, kiek emocijų ne laiku ir ne vietoje jie geba lieti prisidengę oficialiu klausimu, kokio ilgio įžangą leidžia sau padaryti savo ir kitų laiko visiškai nevertinantys. Paprasčiausias pavyzdys – kaip skirtingai tą patį klausimą gali užduoti du žmonės: vienas dalykiškai pasiteiraus, parašęs sakinį ar du, o kitas prieš tai išpils tris lapus daug metų marinuotų asmeninių nuoskaudų, pasiskųs viskuo, kuo gali, ir jau tada, laiško gale, prieis prie reikalo. Arba net neprieis. Įdomu tai, kad pastarasis naudosis kito laiku taip, lyg būtų už jį labai dosniai susimokėjęs: agresyviai, įkyriai, nejausdamas asmeninių ribų.

Pastebėkite, jei tenka susidurti: energijos vampyrai dažniausiai yra ir laiko vampyrai, nes laikas ir energija – labai susiję. Net jei su energijos vampyru bendravote labai trumpai – bet jei jis tikrai daug iš jūsų pasiėmė – jūs jaučiate, kad dar ilgą laiką nešiojatės jį mintyse, persukinėjate situaciją lyg filmą, vėl ir vėl maitinate jį energija, vėl ir vėl deginate laiką žmogui, kuris tikrai nėra šito vertas ir tikrai nieko jums už tai neduos mainais. Toks ir buvo jo tikslas – suduoti menkystišką smūgelį (pradedant manipuliatyviu prašymu ir baigiant atviru emociniu puolimu) ir maitintis svetima energija. Nes savos pasigaminti jis paprasčiausiai negali. Tai – jau savotiškas darbas, o jį dirbti tingu.

Tačiau šįsyk energijos vampyrus palikime galuotis vienus ir pasikalbėkime apie laiką. Kviečiu patyrinėti laiko žodyną. Savo ir aplinkinių žodžius, tariamus apie laiką, apie savo santykį su laiku, apie laiko stygių ar perteklių, laiko naudojimą, vartojimą ar… žudymą.

Kasdienės kalbos magija

Tai, ką kalbame apie laiką, tai, kaip įvardijame – garsiai ar tik sau patiems – su laiku susijusius procesus, veikia tai, kaip laiką suvokiame ir kaip iš tiesų jaučiamės, laikui tekant, einant ar slenkant.

Tyrimai rodo, kad net kalba, kuria kalbame, lemia mūsų santykį su laiku – tai nustatyta tyrinėjant žmones, kalbančius dviem kalbomis, ir pastebėjus, kad jų laiko suvokimas kinta priklausomai nuo to, kuria kalba jie tuo metu kalba apie laiką.

Kas truputį daugiau domisi kalbos įtaka asmens savijautai ir pasaulėjautai, žino, kad kalbant skirtingomis kalbomis kuriasi kitoks pasaulio suvokimas, kitokia įvykių tvarka, kitoks santykis su reiškiniais ir aplinkybėmis. Skirtingų kalbų sakiniuose dėmesio objektai ir net veikėjai dėliojasi kitaip – o tai gali nulemti net tokį, atrodytų, su kalba nesusijusį dalyką kaip kaltės jausmo stiprumas. Tarkime, kalbantys kalbomis, kur bus veikiau pasakyta “langas buvo išdaužtas Gremėzdo”, jaus mažesnę kaltę dėl savo pačių išdaužtų langų nei šalyse, kur būtų veikiau sakoma “langą išdaužė Gremėzdas”.

Iš tiesų nyrant į kalbą, į žodžių prasmes ir į tai, kaip tie žodžiai mus veikia, atsiveria neaprėpiami klodai. Tačiau šįsyk – taupydami laiką – grįžkime prie laiko. Ir su juo susijusių žodžių.

Dviems mokslininkams atlikus naują tyrimą paaiškėjo, kad angliškai ir švediškai kalbančių žmonių sakinių konstrukcijos leidžia laiką suvokti panašiau į nukeliautą atstumą. O štai graikiškai ir ispaniškai kalbantys laikui nusakyti vartoja žodžius, susijusius su fiziniu kiekiu: “maža pertraukėlė”, “didelės vestuvės” – tad jų laikas suvokiamas veikiau kaip augantis kiekis.

Jei net kalbinės konstrukcijos veikia laiko suvokimą, kiek gali lemti papildoma emocijų doze įkrautos frazės, tokios kaip “laiko vagys” ar “sunkus laikas”?

Lietuviškas laiko žodynas

Neseniai viena mano FB bičiulė palietė labai įdomią kasdienio mūsų žodyno dviprasmybę.

Ji atkreipė skaitytojų dėmesį į tai, kad keičiant laiką (iš žiemos į vasaros ir atvirkščiai), žmonės vis dar sako “persukti laiką”. Nors iš tiesų, fiziškai, mums jau kadais nebereikia nieko sukinėti: kompiuteriai, telefonai, išmaniosios apyrankės ir kiti įrenginiai laiko nustatymus keičia automatiškai ir sinchronizuojasi patys, be mūsų įsikišimo.

Ši jos įžvalga mane labai pradžiugino ir savaip sušildė. Esu vienas tų retų žmonių, kurie vis dar sukinėja laiką. Todėl, kad laiko tema man labai svarbi. Ir todėl, kad esu analoginių dalykų gerbėja – muziką mieliau klausau iš plokštelių, nei kompo, fotografuoju mieliau juostiniu fotoaparatu (tiesa, labai jau retai), net mikroskopą savo laboratorijai – ir tą rinkausi tikrą, o ne skaitmeninį. Taip pat nešioju laikrodį. Nes laikrodis man yra vienas gražiausių simbolių, leidžiantis prisiminti, koks brangus yra laikas (ir kad jį visad verta saugoti bei leisti su džiaugsmu, o ne kančia).

Taip pat turiu tikrą virtuvinį laikrodį, tikrą žadintuvą ir tikrą sieninį laikrodį – pastaruosius du reikia persukinėti ir jie visi trys tiksi. Tai daug kam taip pat jau primirštas garsas – laikrodžio tiksėjimas namų tyloje. Man tai vienas maloniausių garsų.

Tenka pripažinti, kad tikro žadintuvo žadinimo garsas pasirodė toks baisus, kad kai pirmą ir paskutinį sykį panaudojau jį pagal paskirtį (neseniai turėjau labai ankstyvą skrydį ir bijojau pramiegoti), katės ilgai negalėjo atsigauti po šoko. Nutariau daugiau jų niekada taip negąsdinti.

Tačiau klaikų garsą skleidžiantis žadintuvas bent jau gali papozuoti šio teksto iliustracijai:

Laiko “persukimo” įžvalgos įkvėpta, įdėmiau pažvelgiau ir į kitus mūsų žodžius, dažnai lydinčius laiką. Skaitydami pabandykite stabtelėti ties kiekvienu žodžiu ir atkreipkite dėmesį į tai, kokias emocijas, kokius pojūčius, galbūt – net kokius vaizdinius kelia kiekvienas žodis. Tai geras testas, leidžiantis pasitikrinti, ar frazė jūsų atveju yra labiau įkvepianti, labiau skatinanti veikti, ar, priešingai, verčia gūžtis ir numuša norą ką nors daryti.

veikia laikas?

Laikas teka (lyg upė), šuoliuoja (kaip žirgas), lekia (kaip paukštis).

Laikas bėga (kaip smėlis tarp pirštų).

Laikas senka (kaip vanduo, kaip atsargos), laikas baigiasi (kaip resursas).

Laikas dega ir sudega, – kaip žmogus, kaip žvakė, kaip pats gyvenimas.

Laiko… kas?

Laiko rezervas.

Laiko atsarga.

Laiko nuostoliai.

Laiko vagystės.

Laiko praradimai.

Laiko kaina.

Laiko duobės.

Laiko stygius.

Laiko badas.

Laiko vagys.

Laiko vampyrai.

Laiko siurbėlės.

Juodoji laiko skylė.

Ką galime veikti su laiku?

Sutaupyti laiko.

Atrasti laiko.

Duoti laiko kitam.

Duoti laiko sau.

Padovanoti laiko.

Suteikti laiko.

Skirti laiko.

Gauti laiko.

Išlošti laiko.

Išprašyti laiko.

Trys požiūriai į laiką: vergiškas, savininkiškas ir konstruktyvus

Atkreipiau dėmesį, kad vieni žmonės apie laiką kalba kaip apie visiškai jiems nepavaldų objektą, kiti, priešingai, vartoja žodžius, išreiškiančius jų galią valdyti laiką, o trečių frazės dvelkia savotiška draugyste su savo laiku ar net kūryba. Tad suskirsčiau keliolika laiko žodyno žodžių į tris grupes – pagal tų žodžių formuojamą požiūrį į laiką.

Žinoma, tai sukarikatūrinti trijų požiūrių aprašymai, kad skirtumai būtų ryškesni.

Vergiškas požiūris:

“Aš neturiu jokių teisių į laiką, esu aplinkybių vergas, dienotvarkės kalinys.

Aš nevaldau savo laiko ir neturiu jokių galimybių jo kontroliuoti, aš nevaldau situacijų ir niekaip nelemiu jų, nuo manęs niekas nepriklauso. Neturėti laiko man yra įprasta. To neturėjimo niekaip nespręsti ir nekeisti, nors situacija mane ir riboja, – lygiai taip pat savaime suprantama. Laiko yra arba nėra – tai kaip duotybė, kaip saulė ar lietus. Aš esu tik aplinkybių auka, gyvenimo tėkmės nešamas šapelis, nuo kurio niekas nepriklauso. Tačiau laiko neturėjime slypi tam tikras pliusas – kai esu labai užsiėmęs, jaučiuosi reikalingu, pilnaverčiu sociumo nariu. Juk tik daug, sunkiai dirbdamas ir persidirbdamas žmogus gali pelnyti atlyginimą, širdies ramybę, saugesnį rytojų, kitų pagarbą.

Turėsiu laiko kitiems dalykams nebent per atostogas / kai susirgsiu / kai išeisiu į pensiją / kai numirsiu.”

Savininkiškas požiūris:

“Laikas priklauso man, jis yra mano nuosavybė. Laikas – pinigai!

Visą laiką stengiuosi išnaudoti, suvartoti iki galo, niekada nedykinėju, o poilsis privalo būti tik aktyvus ir leidžiantis dar geriau valdyti laiką arba uždirbti dar daugiau! Laikas yra pinigai, turiu nuolat investuoti, kad turėčiau laiko ir pinigų daugiau! Daugiau, dar daugiau! Ir turiu savo laiką labai labai akylai saugoti, o kai prireikia – ir agresyviai ginti. Juk visi tik ir žiūri, kaip čia pavogti mano laiko. Vagys! Nesusipratėliai! Erkės! Taip, tikrai. Privalau valdyti, kontroliuoti savo turtą – laiką, išspausti iš jo didžiausią įmanomą naudą, iškeisti jį į pinigus ar galią.

Laikas mano, niekam neduosiu, nelįskit!”

Konstruktyvus požiūris:

“Aš branginu laiką, tačiau žvelgiu į jį kaip į dovaną, ne nuosavybę.

Žinau, kad kiekviena diena būna tik vieną kartą, kiekviena valanda – taip pat. Jei leidžiu šį laiką iš manęs vogti ar pats deginu jį – pats kaltas. Reiškia, tą akimirką nusikračiau atsakomybės, buvau infantilus ir prisiėmiau aukos, aplinkybių įkaito vaidmenį – ach, aš, skriaudžiamas vargšelis.

Tačiau taip pat žinau, kad norint galima sukurti aplinkybių, sukurti galimybių ir, galiausiai, sukurti papildomo laiko, jeigu jo trūksta. Kiti žmonės ir įvykiai veikiau praturtina ir išplečia mano laiką, nei vagia jį.

Man patinka jausti laiko tekėjimą, aš kartais stabteliu ir pagalvoju: gera leisti laiką būtent taip.”

****

Suskirsčiusi žodžius į tris grupes, dar išdėsčiau juos ir pagal “sunkumą” – atspalviais nuo tamsiausių (aukščiau) iki šviesiausių (žemiau), atsižvelgdama į kintančią žodžių nuotaiką ir kintančią jų emocinę ir prasminę įkrovą – nuo bejėgiškiausios iki mažiau bejėgiškos, nuo valdingiausios iki mažiau valdingos ir t.t.

Apie laiko (ne)turėjimą

Apie laiko leidimą

Apie laiko vertinimą

Ką kitiems leidžiame daryti su savo laiku

Darsyk – tai asmeninės mano įžvalgos. Jos paremtos asmenine mano patirtimi ir nemoksline to, ką kalba žmonės, ir to, kaip jie gyvena, stebėsena. Tikiu, kad geras kalbininkas (-ė) praturtintų šias mano lenteles įspūdingesniais žodžiais. Taip pat tikiu, kad žmogaus santykį su laiku tyrinėjantis psichologas (-ė) galėtų pridėti puikių pavyzdžių, kaip asmens nusiteikimas veikia jo elgseną suvokiant, planuojant, leidžiant ar švaistant laiką. Savo ir kitų.

Santykis gali evoliucionuoti drauge su kalba

Iš asmeninės patirties pasakysiu, kad galima sąmoningai keisti savo laiko žodyną, o požiūrį į laiką galima išaugti – ne per sukąstus dantis, ne vaidinant ir meluojant sau, kad “aš jau visiškai kitaip žiūriu į laiką”, bet natūraliai. Keičiant žodžius ir stebint, kaip keičiasi pats santykis.

O galbūt visi trys požiūriai tėra santykio su laiku evoliucijos laipteliai?

Tikrai daug metų žvelgiau į laiką vergiškai: dirbdama samdomą darbą beveik niekada neturėjau laiko sau, savo norams. Kokiems norams – net naujos idėjos nelabai galėjo gimti dusinančiai suspaustoje dienotvarkėje. Stumdavau laiką, kad ir kaip graudu tai prisiminti. Nuobodžiaudama degindavau jį nesąmonėms, tokioms kaip bulvarinės naujienos.

Vėliau, pradėjusi “dirbti sau”, kaip tuomet vadinau, į laiką ėmiau žiūrėti labai savininkiškai: mano, man, nelieskit, nelįskit.

Prieš kiek laiko persakiau man tikrai nelipusią frazę “dirbu sau”  – dirbu savo pačios idėjų pildytoja. Supratau, kad ir mano santykyje su laiku yra įvykęs lūžis. Aš nebeskaičiuoju laiko, kai man gera, įdomu. Galiu susitikti su kažkuo valandai, o praleisti drauge dvi, keturias ar visas šešias – taip tikrai būna, jei mes šokame ant įdomių temų lyg ant kokių irklenčių ir iriamės laiko upe. Taip, aš tausoju savo laiką ir vis dar reikšmingai pakeliu antakius, gavusi “įdomesnį” laišką (ypač paklodės dydžio) per pilnatį. Tačiau jau nebekimbu į gerklę kiekvienai mažiau adekvačiai, pretenzingai damai, nebeverčiu jos aiškintis, kaip gi ji drįsta eikvoti mano laiką. Nes paprasčiausiai nebeikvoju jai jo pati.

O norėdama pradėti vystyti naują idėją, jau žinau, kad nedarysiu to miego ar asmeninio gyvenimo sąskaita – pažvelgiu į savo dienotvarkę ir klausiu savęs, kaip sukurti vietos naujiems dalykams. Gimsta nauji, laiką tausojantys sprendimai.

Jaučiu, kad į savo laiką žvelgiu kur kas konstruktyviau, nei kada nors anksčiau. Ir tikiu, kad atradimai tik prasideda.

Laikas ir erdvė

Dar vienas svarbus dalykas. Ne tik energija susijusi su laiku. Ir ne tik tai, kaip leidžiame laiką, gali arba išsekinti mūsų energijos resursus, arba juos papildyti.

Erdvė taip pat susijusi su laiku. Pakeitus erdę, keičiasi laiko suvokimas.

Naujos erdvės “lėtina” tekantį laiką, todėl kelionė atgal tuo pačiu, jau matytu keliu dažniausiai atrodo trumpesnė nei pirmyn. Toks savotiškas laiko reliatyvumas, veikiamas ne išorinių faktorių, o mūsų pačių – stebėtojų – pozicijos.

Turtingesnė erdvė paprastai reiškia ir praturtintą laiką. Nykioje erdvėje laikas gali būti nykesnis. Skurdi erdvė gali laiką nuskurdinti. (Čia kalbu ne apie fizinį – spalvų ar formų – skurdą, nes vienas turtingiausių savo gyvenimo valandų neseniai praleidau pusdykumėje. Tai veikiau apie nuobodulį aplinkoje, naujovių stygių, nutrintą, nubūtą, jokių naujų pojūčių nedovanojančią aplinką.)

Erdvę, kuri yra nauja, kelia smalsumą ir žadina pažinimą, neuroplastikos (mūsų smegenų gebėjimo persikurti mums mokantis) teorijas aiškinantys mokslininkai vadina mokymąsi ir ugdymąsi skatinančia, stimuliuojančia aplinka. Prisiminkite, kaip lengva užsienio kalbos mokytis būtent toje šalyje, kur ta kalba kalbama. Atrodo, kad pati kalba be mūsų pastangų smelkiasi į mus, nuolat skambantys ir matomi žodžiai žadina naujas neuronines jungtis, vis stipriau ir stipriau, kol galiausiai, savo nuostabai, ištariame vieną sakinį, ištariame antrą. Lyg ir be jokių pastangų. Tai mokymąsi skatinanti aplinka mums padėjo ir labai sutrumpino laiką, reikalingą išmokimui.

Monotonija yra vienas didžiausių peilių kūrybiškumui ir asmeninei evoliucijai. Įdomu tai, kad mes visada turime galimybę sąmoningai pasirinkti nors truputį laiko per savaitę praleisti naujoje, stimuliuojančioje aplinkoje. Tačiau daugelis mūsų sąmoningai (?) renkamės saugų, išbandytą, papildomos energijos sprendimams nereikalaujantį scenarijų namai-darbas-namai (kartais nesu išimtis, tačiau labai greit pajuntu, kad monotonija erdvėje atsiliepia kūrybai).

Jei visi sutartume bent vieną valandą per savaitę sąžiningai praleisti kaskart vis naujoje, pažinimą žadinančioje erdvėje ir lygiai taip pat sąžiningai fiksuotume naujai atsklendžiančias idėjas, patikėkite, po metų šioje šalyje būtų nutikę labai daug gero.

Tačiau, žinoma, tokio sutarimo negaliu išplėšti jėga – tai būtų panašu į draudimą vartoti alkoholį, kuris paradoksaliai tą vartojimą tik skatintų.

Pabaigai

Sąmoningiau kalbėdami apie savo laiką, tampame sąmoningesniais jo vartotojais. Atsisakę mašinaliai kartojamo “neturiu laiko, neturiu laiko”, galime stabtelėti ir paklausti savęs – o ką, po paraliais, veikiu, kad nuolat jo neturiu? Gali paaiškėti, kad laiką ryja visiškai beprasmiai, nemalonūs, tačiau – ir visiškai nebūtini darbai, kuriuos nežinia kodėl užsikrauname ant savo pečių lyg kokį prakeiksmą.

Labai paprastas pavyzdys iš mano pačios gyvenimo – kažkada seniai leidau visiems savo skaitytojams komentuoti mano FB sieną. Net nepastebėjau, kaip įsikinkiau valyti nesiliaujančius pilnatinių bobulencijų ir “Teisuolino” pavartojusių didaktų komentarus. Atrodė, kad visas mano laikas kažkur išteka, išteka ir gera nuotaika, ir naujos idėjos, ir energija, reikalinga joms pildyti… Kol staiga suvokiau: šis komentarų valymo darbas man visiškai nemalonus, tai darydama aš niekaip neaugu nei kaip asmenybė, nei kaip specialistė, už šį nuobodų darbą man niekas nemoka ir tikrai nemokės. Kodėl turiu jį daryti?

Nuostatų keitimo praktikoje aš detaliau paaiškinu, kas iš tiesų vyko, man atsisakius dalyvauti komentarų pjautynėse. Čia užteks pasakyti tiek: per mėnesį nuo tada, kai priėmiau sprendimą visiškai išjungti nepažįstamų žmonių komentarus, mano pajamos pakilo tris kartus. Nuo šio vienui vieno – tačiau tikrai gero – sprendimo. Kartais žmonės tiesiog neįsivaizduoja, kiek daug gali pasikeisti per ilgesnį laiką, atsisakius, atrodytų, vienui vieno, sąlyginai labai nedidelio įpročio, siurbiančio laiką.

Taigi, sąmoningiau kalbėdami apie laiką, sąmoningiau pažvelgę į tai, ką su juo darome, galime tapti net savotiškais laiko kūrėjais: norėdami galime susikurti laiko trokštamiems dalykams, susikurti erdvės seniai pamirštiems malonumams, susikurti ypatingų aplinkybių naujoms patirtims ir naujai laiko sampratai.

Galop, išjautus laiko vertę, perpratus tikrąją šio – brangiausio pasaulyje neatsinaujinančio resurso – kainą, galima atsargiai užsiimti paties erdvėlaikio plastika. Ir imti kurti trokštamas aplinkybes, norimus potyrius, lengviau gauti reikiamas priemones idėjų pildymui, greičiau išsiųsti žinutę apie norą pačiai Visatai ir greičiau gauti tai išpildyta.

O kol žmogus labai nesąmoningai elgiasi su laiku, kol barsto ir taško į šalis savo paties laiką, kol vagia ir degina svetimą, kol įkyriai reikalauja ar net elgetauja kitų žmonių dėmesio, žinių, kol maitinasi jų energija ir kitaip parazituoja kitų sąskaita, išsipildymų sulaukti bus tikrai sunku.

Linkiu gražiai tekančio, suvokto, turtingai išgyvento laiko.

PS. O dabar pakeiskite žodį “laikas” žodžiu “gyvenimas” ir darsyk pažvelkite į savo ir savo artimųjų laiko žodyną.

Nes laikas ir yra gyvenimas.


Bookmark the permalink.

Comments are closed.