Kai save išdaliname kitiems: kaip susigrąžinti laiką, jėgas ir džiaugsmą


Dalinantiems save į kairę ir į dešinę, ir nuolat pritrūkstantiems jėgų savo tikslams. Tiems, kurie jaučia, kad savo pačių gyvenime ima vaidinti tik antraplanį vaidmenį. Greit pamirštantiems laimėjimus, ir ilgai atmenantiems savo klaidas. Ilgus metus gyvenusiems nepritekliuje – tikrame ar jausminiame, kai kad ir kiek turėtume, jaučiame stoką ar bijome netekti. O labiausiai tiems, kurie mano, kad egzistuoja amžiaus cenzas teigiamiems pokyčiams asmeniniame gyvenime. 🙂

Tai – mano susirašinėjimas su viena moterimi. Vos du jos laiškai, vos penkios savaitės skiria vieną nuo kito – tačiau skirtumas tarp nuotaikos, požiūrio į save ir spinduliuojamų emocijų – milžiniškas. Kažkam gal sunku patikėti, kad vos per mėnesį su trupučiu asmens nusiteikimas gali pasikeisti taip stipriai. Gali. Kai aš kadaise nutariau išgyventi mėnesį be skundų, kritikos, plektų ir tuščių kalbų, vos po trijų dienų jaučiausi kitaip net fiziškai. Man iš lovos keltis rytais darėsi vis lengviau, vakarais vis lengviau užmigdavau, o savo gyvenimą pamačiau visai naujoje šviesoje – lyg būčiau išsiblaiviusi po daugelio metų išgertuvių. Vos per tris dienas aš pradėjau matyti, kaip pati sukūriau žlugdančius santykius, slegiančius darbus, nemokių klientų užsakymus… (Nors lig tol labai aršiai kaltindavau kitus ir tik kitus.) Taip jau yra, kad kai stengiamės – laikas stoja į mūsų pusę. Pokyčiai vyksta, kartais – ir žaibišku greičiu.

Ši nuostabi moteris man parašė dusyk – penktą ir dešimtą Nuostatų keitimo praktikos savaitę. Kaip paprastai, praleidau asmeniškiausias vietas, tačiau ir be jų jos laiškai labai įkvepiantys. Mano atsakymai, tikiu, kažkam bus taip pat naudingi. Gal tiems, kurie graužia save dėl „formalaus išsilavinimo stokos“ ar mano, kad savivertė – kaip ūgis: jei maža, tai kitokia ir nebus. Bus. Jūs tik pradėkit daryti žingsnius sveikesnės savivertės link, tik pradėkit. Nors mažiausius žingsnelius, bet pradėkit…

„Nuolat randu sau pasiteisinimą nesiimti veiklos“

Pirmasis moters laiškas (penktą savaitę nuo tada, kai ji pradėjo dalyvauti Nuostatų keitimo praktikoje):

„Labas vakaras Ilze ir komanda, nedrįsau rašyti jums, nes tik mano reikalas, kad vėluoju su užduočių atlikimu. Ką tik pradėjau penktą savaitę, o jau tuoj ir kitas užduotis atsiųsite. Vis tik noriu patarimo kaip tada elgtis. Ar trumpinti skiriamą laiką užduotims ir suspėti su jumis, ar geriau skirti po savaitę ir šiek tiek atsilikus pabaigti? Ar teisinga, jei po kiek laiko pvz. viską iš naujo pakartočiau? (…) Nuolat iššvaistau laiką kitų reikalams spręsti…

Kaip ten bebūtų, turiu pripažinti, kad įsijautus atliekant užduotis, tikrai apima labai geras pasitenkinimo ir gausos jausmas. Žinau, kad įprotį teisingai mąstyti reikia formuoti kol taps „automatine pavara“. Labiausiai man patinka jūsų mintis, kad reikia mąstyti taip, kaip man labiau apsimoka 🙂

Beje ko gero esu vyriausia iš dalyvių. Man 50 metų. Visą gyvenimą mokausi ir įgyvendinu naujus projektus. Esu „idėjinė“. Tačiau šiuo laikotarpiu (…) jau 3 metus „gelbėju“ kitiems, o save  „nurašiau“. Apėmė baimė vėl bandyti, tad kas kart lukštenu tas baimes ir išsilukštena 🙂 Baimės nelieka. Reikia tik įprasti būti drąsiai:)  Iš tiesų turiu labai daug kompetencijų, „superines“ idėjas, bet nuolat randu sau pasiteisinimą nesiimti veiklos. Ko gero svarbi priežąstis yra savivertės trūkumas. Bent jau mano atveju, bet manau ir kitiems, kurie bijo…

Ačiū už atsakymą. Sėkmės visiems. Iki susitikimų.“

****

„Kitiems galime duoti tik tai, ko turime patys“

Mano atsakymas:

„Labas, X,

dėkoju už tokį atvirą laišką ir noriu nuraminti, tikrai nesate vyriausia – štai aną savaitę netikėtai gyvai prie kavos bendravau su viena žydinčia 60-mete, ji itin sėkmingai pabaigė abi programas. O grupėje su Jums kaip tik dalyvauja ir mano mama, jai dabar 57-eri. Tad kviečiu nelaikyti amžiaus riba. 🙂

Dėl Jūsų klausimo – aš kviesčiau Jus pačią pajusti, kaip Jums geriau, priimtiniau. Kursą pakartoti galėsite visada, tačiau aš tradiciškai prašau bent jau dalį užduočių (tarkime, bent jau dekonstrukcijos pratimus) atlikti su visa grupe. Tiesiog iš laiškų matau, kad įsitraukus laiku, einasi lengviau – sakoma, kad veikia grupinio palaikymo principas, aš to įrodyti tikrai negaliu, bet iš rezonuojančių atsiliepimų sakyčiau, kad tikrai veikia.

Vis tik Jūsų atveju labai svarbu būtų atsigręžti į save, perklausti savęs, o kaip pati jaučiatės. Kaip Jums pačiai komfortabiliau, ką Jums pačiai reiškia padaryti užduotis po visos savaitės, kai tiek jėgų atidavėte kitiems? Darbas su savimi iš tiesų reikalauja energijos – ne tik psichinės, bet ir, tam tikra prasme, fizinės. Jei užduočių darymas po sudėtingos savaitės bus jau tik alinimasis, atidėkite geresniems laikams. Jei užduočių darymas būtų lyg mažytis pagarbos savo svajonėms, savo tikslams aktas, – darykite.

Jūsų laiške labai stiprus, gal ne iki galo užduotas klausimas – kodėl savo pačios gyvenime atliekate lyg antraplanį vaidmenį, kodėl per pagalbą kitiems nelieka laiko sau pačiai? Aš neskubėčiau vertinti taip, kad tai išskirtinai savivertės klausimas. Kartais ir sveiką savivertę turintis žmogus nepajėgia nusibrėžti ribų – tą padaryti itin sunku, kai pagalbos prašytojai yra artimieji. (Žinau atvejų, kai žmonės visiškai „susidegino“ gelbėdami artimiesiems – artimieji atsistojo ant kojų, o „gelbėtojai“ ilgą laiką bandė atsistatyti, atsigauti po „gelbėjimų“.)

Be gebėjimo nusibrėžti atsakomybių, pareigų ir kitokias ribas, yra ir kitų dalykų, „padedančių“ mums nukeliauti į antrą planą savo pačių gyvenimuose. Mano pačios problema buvo ir vis dar tebėra laiko planavimas – esu (gal veikiau buvau) greita pridalinti pažadų, įsipareigoti, o staiga apsidairiusi pamatydavau, kad pati savo gyvenimo lyg ir nebegyvenu. Kol sykį mama man taip gerai pasakė: „Ilze, ĮSITRAUK SAVE PAČIĄ Į DIENOTVARKĘ, jei jau kitaip neišeina…“ Paskirstyti laiką apskritai svarbu, o paskirstyti jį sudėtingomis aplinkybėmis, kai to laiko itin daug suryja kažkas kitas, – būtina.

Na o grįžtant prie savivertės – jokia savivertės būsena nėra nekintama duotybė. Savivertė yra lyg gyvas, į aplinką reaguojantis organizmas, jis auga, keičiasi, kartais serga, kartais degraduoja, tačiau visada gali imti sveikti. Juk ir pats sveikiausias žmogus kartais gali nueiti dirbti į labai negatyvią, nepagarbią, žeminančią aplinką, kur po truputį ims gniužti, jo vidinis savivaizdis išsikreips, tolerancijos ribos – ką jis leidžia su savimi daryti ir ko ne – keisis jo nenaudai. Tačiau pakeitęs aplinką, grįš į normalias vėžes.

Iš tiesų mes kasdien galime nuveikti nors mažą dalyką, kad savivertė išliktų sveika, o sužeista – gytų. Štai vieną dieną geriau pasielgėme su savimi, radom laiko padirbti savo darbus, pailsėti, skyrėm laiko malonumams, pabuvom su širdžiai mielais, mus stiprinančiais žmonėmis – rytoj savivertė jau bus sveikesnė. Tęsime darbus – poryt situacija dar pagerės. Kiekvienas NE tam, kas mus sekina, žaloja, kankina, yra didelis žygdarbis savo paties labui.

Na ir galiausiai, kai persidirbu, primenu sau – kitiems galime duoti tik tai, ko turime patys. Negali kitiems įpūsti vilties skendėdamas neviltyje, negali skleisti ramybės pats suriestas nerimo. Kad turėtume kuo dalintis, turime tų dalykų „pasigaminti“ vidinėje savo kalvėje. O tam reikia ir laiko, ir tykumos, ir erdvės, ir energijos. Tik mes patys galime sau sukurti tokias sąlygas. Kartais – nepaisydami kasdienių to laiko ir tos energijos prašytojų ar net reikalautojų.

Parašykite, kaip seksis grįžti į pirmą savo gyvenimo planą,

geriausi linkėjimai,

Ilzė“

****

„Gauname tai, ko laukiame“

Dešimtąją nuotolinės praktikos savaitę gaunu antrąjį moters laišką:

„Miela Ilze ir komanda,

na štai pagaliau ir aš „dakaliau“ 🙂 visą praktiką. Tiesa, viską spėjau beveik laiku, tik 10 savaitę, kadangi gauta papildomai, atidėliojau šiek tiek. Nuoširdžiai dėkoju Jums už suteiktą galimybę tobulėti ir augti, o man, kaip Ilzė sakė – grįžti į pirmą planą. Ši praktika man labiausiai patiko todėl, kad 9 savaites „privertė“ padirbėti. Sistemingai, atsakingai eiti žingsnį po žingsnio, o ne blaškytis ir taikyti įvairias praktikas iš visur po truputį. Bent jau aš taip darydavau. Be to man labai svarbu daryti konkrečius darbus, o ne tik skaityti teoriją, ką nuolat darau. Ko gero dėl atliktų namų darbų ir matosi rezultatas:) Jei turėsite laiko ir noro, gal bus naudinga paskaityti mano reziume 🙂 O jei ne – tai man tikrai buvo verta padirbėti iš peties 🙂 Ir ačiū už tai! (…)

Visas 10 savaičių kiekviena užduotis tarsi vertė atsigręžti į save, išsigryninti ir atrasti seniai užmirštą savo esybę. Nors praktika iš esmės apie gausą ir pinigus, tačiau man ji buvo ir  sąmoningumo kelionė. Nes „niekada mums meilės  nebus per daug“ pagal A. Mamontovą 🙂 (Ne baimių ar priklausomybės). Tad man pavyko ir vis labiau pavyksta!!!  U-H-U…

  • atmesti ne mano darbus, pareikalauti
  • taupyti laiką
  • beveik visiškai atsikračiau daiktų ( o buvo prisikaupę po sodybos pardavimo ir verslo uždarymo :)))))) dovanojau, pardavinėjau, išmečiau
  • atnaujinu „užmestus“ ryšius
  • išsigryninti kas aš ir ko noriu
  • išgryninti įdėjas tolesnei MANO! (ne tėvų, vaikų poreikių, visuomenės ar tetulių) veiklai
  • mažiau baimės, platesnis suvokimas
  • peržiūrėjau visą savo „GYVENIMO CV“ ir radau tiek daug nuopelnų, kompetencijų, atliktų darbų, užimtų pareigų, kad gerokai pakėliau savivertę:) Niekaip nesuprantu, kaip keletas nesėkmingų metų gali taip išmušti iš vėžių… Matyt viskas daug giliau – stygiaus jausmas, kuris kiekvieną pasiekimą paversdavo pralaimėjimu. Visata atsiliepė 🙁
  • atsidėjau šiek tiek šiek tiek santaupų ir nuolat didinu, nors pajamos šiuo metu labai nedidelės

Keletas pastebėjimų kaip Visata atsišaukia į mūsų mintis. Ši tema man labai įdomi , tad užsirašinėjau, stebėjau ir džiaugiausi kaip vaikas 🙂 (…) Dar keletas energijos vibracijų apie pinigus. Visiškai absoliučiai netikėtai gavau triženklę sumą dovanų. Be to sužinojau, kad po kurio laiko man bus išmokėta dvigubai didesnė draudimo suma nei tikėjausi :))) Nuostabu! Gal esant tokiems rezultatams reikia sukti Jūsų programą iš naujo ir vis iš naujo, kaip plokštelę :)? (…)

Galėčiau vardinti dar daug atsitikimų – sutapimų – minčių energetikos pavyzdžių, tačiau branginu Jūsų laiką. Galbūt nuolat pasireiškia aplink mus tokie dėsningumai, tik mes, tarsi pasislėpę apkasuose laukiame blogiausio ir… gauname tai, ko laukiame.

Žodžiu NKP labai padėjo susistyguoti ir kai kuriuos jau žinomus ar girdėtus dalykus sudėjo į naudingą praktiką, kuri davė puikių rezultatų. Dar išliko nepasitikėjimo kai kuriose srityse, pvz. vengiu imtis veiklos, nes neturiu formalaus išsilavinimo norimoje srityje, tačiau dabar dar tvirčiau tikiu, kad viską galima pakeisti nors man jau 50 metų. Krizė praeityje, o ji ir buvo tik mano galvoj :)))

Ir paskutinis pastebėjimas. Kaip jau kažkada rašiau, viskas yra labai giliai mūsų pasąmonėje, viskas iš tos pačios šaknies – meilės (plačiąja prasme) trūkumo sau, susiformavusio nežinia kada vaikystėje ar praeituose gyvenimuose. Manau naudinga atlikti gilias psichologines praktikas, kad pakelti savo savivertę ir atrasti tikėjimą.

Atleiskite už tokį ilgą laišką, ačiū už kantrybę dirbant su mumis ir už skaitymą:) Sėkmės Jums, gražių tolesnių darbų ir šilto bendravimo.

Pagarbiai, X

P.S. Perskaičiau, kažkaip labai jau oficialiai skamba. Tad dar kartą sušuksiu  YES YES YES Jūsų praktikai!“

****

„Svarbiausia – atsakyti sau“

„Miela X,

dėkoju už nuotaikingą atsiliepimą, Jūsų kantrybę darant užduotis ir tokią išsamią ataskaitą. Iš tiesų labai gera skaityti ne tik emocingą, bet ir konkretų laišką. Man, kaip programos kūrėjai, jis yra itin vertingas ir tikrai glosto širdį. Ačiū.

Parašysiu dėl dviejų Jūsų minėtų dalykų. Pirmas yra ta „formalaus išsilavinimo norimoje srityje“ svarba – tikra ar menama. Sutinku, tikrai yra sričių, kuriose formalus išsilavinimas būtinas. Chirurgas mėgėjas ar pilotas, kuris pilotuoti mokėsi tik žiūrėdamas filmus ar žaisdamas kompiuterinius žaidimus, turbūt nesukeltų pasitikėjimo. Savamokslis psichologas-bandytojas, bandantis „gydyti“ sunkia depresija sergantį žmogų, taip pat keltų labai daug klausimų. Tačiau greta šito, yra aibė sričių, kuriose galima sėkmingai pradėti dirbti neturint formalaus išsilavinimo ir mokytis dirbant – paties darbo proceso metu. O ne sėdint auditorijose ketverius, šešerius, aštuonerius ar daugiau metų, tik klausant, kaip dirba kiti, ir tik atidėliojant laiką, kai visos teorijos bus išbandytos praktikoje.

Manau, svarbiausia – atsakyti sau, kuri tai situacija – formalus išsilavinimas tikrai būtinas, ar jo būtinumas yra labiau susigalvotas. Ir jei paaiškėja, kad be formalaus išsilavinimo galima dirbti – verta klausti savęs, kodėl kyla mintys, kad to išsilavinimo (ar kažko kito) trūksta.

Aš buvau sugalvojusi, kad man trūksta formalaus išsilavinimo „Ilzės dirbtuvėms“. Ketinau stoti į psichologiją. Laimei, prieš tai nutariau palankyti neformalių paskaitų, pas turbūt geriausius Lietuvoje dėstančius psichologus, psichoterapeutus. Buvo tikrai įdomu, vis tik žmonių dėliojimas į dėžutes mano darbe pasirodė visiškai nereikalingas, net trukdantis. Labai greit supratau, kad rimtai studijuodama psichologiją, prarasčiau ne tik ilgus metus, bet ir marias įkvėpimo. Be to, gaučiau didžiules dozes informacijos, kurios niekada ir niekaip nepanaudosiu praktiškai.

Jei yra galimybė, aš Jūsų vietoje pabandyčiau patyrinėti galimybes neformaliai gauti to norimo formalaus išsilavinimo. Ir pažiūrėti, ar jis Jums tikrai bus naudingas, ar tikrai pasitarnaus.

Yra dar vienas niuansas – apie tai kalbama pasauliniu mastu: pasaulis taip greitai keičiasi, kad mes net neįsivaizduojame, kokios profesijos gims rytoj, kokių specialistų reikės po metų, penkerių, dešimties. Tos profesijos tik kuriasi ar kursis rytoj – drauge su kasdien persikuriančiu pasauliu. Tad kartais ir mes patys negalime turėti formalaus išsilavinimo tam, ką darome – jei tokio „dalyko“ dar nėra studijų programose ar nebuvo anksčiau.

Taip pat pastebiu, kad kartais išsilavinimo, išsimokslinimo ar, kai kuriais atvejais, tik paties „popieriaus“ siekimas žmonėms tėra dar vienas būdas atidėti tai, ką jie jaučia norį veikti, bet bijo. Kartais tai daroma ir iš didelio stygiaus jausmo – jausmo, kad žmogus nepakankamai geras, nepakankamai gabus kažkam. Deja, pažįstu žmonių, kurie net prasiskolino, siekdami įgyti dar, ir dar, ir dar vieną (neretai abejotinos naudos ir abejotinos vertės) diplomą ar sertifikatą. Ir su kiekvienu nauju popieriumi, atrodė, jų alkio jausmas tik auga.

Aš neturėjau formalaus išsilavinimo nė vienam darbų, kuriuos dirbau. Tekstų ir idėjų kūrėjų Lietuvoje iš viso niekas neruošia, tačiau jei žmogus nori, jis gali „pasiruošti“ pats. Neturiu ir pedagoginio išsilavinimo, tačiau ne vienerius metus dirbau su mokyklomis ir laikau tai viena vertingiausių savo patirčių. Nesu baigusi nė vienų, net menkiausių, kursų „Kaip kalbėti prieš auditoriją“, tačiau mano seminaruose kažkodėl buvo tūkstančiai žmonių. Tiesą sakant, sunkiai įsivaizduoju, kokios studijos galėtų paruošti žmogų rengti kūrybines dirbtuves. Ir kuris universitetas duotų diplomą, suteikiantį „teisę“ rašyti poeziją. 🙂

Esu baigusi tik fotografiją. Niekada ir niekur nedirbau pagal šią specialybę – nes nejaučiau tam didelės traukos. Tačiau labai lengvai pasiduodavau paties gyvenimo vedimui, lengvai palikdavau pažįstamą sritį ir lengvai nerdavau į naują. Ir gyvenimas man suteikė visą reikiamą išsilavinimą. Pastebiu, kad gyvenimas tą išsilavinimą suteikia begalei žmonių – jeigu tik jie per daug nesipriešina. : )

Antras dalykas yra Jūsų minimas meilės trūkumas ir šiandienio elgesio priežastys, galinčios slypėti praeityje. Tokiais atvejais aš visada ir visom keturiom esu už gilesnį, kokybiškesnį, ilgiau trunkantį darbą su savimi. Mano praktikos tikrai nėra individualių konsultacijų alternatyva – nors kai kurie žmonės rašo, kad čia nuveikia daugiau nei per kelerius metus nepavykusios terapijos, vis tik – nuotolinis kursas yra gairės, o individuali terapija yra ėjimas koja kojon su kitu žmogumi. Jei tas žmogus pasirinktas gerai, ta kelionė gali būti labai sėkminga ir be galo derlinga.

Būtent tai – tas kokybiškas, gilus senų priežasčių suvokimas ir jų pasekmių pašalinimas – man atrodo kur kas svarbesnis už formalų išsilavinimą daugelyje sričių.

Tik aš visad tokiu atveju prašau vengti šarlatanizmų: neaiškių technikų, vadinamųjų „koučerių“, „NLP trenerių“, „konsteliacijų“, „emocijų išsitapšnojimo ir paleidimo“, „kosminių energijų harmonizavimo“ – savo darbe mačiau užtektinai „nugydytų“, kartais – ir stipriai sužlygdytų žmonių, kurie, turėdami rimtesnių bėdų, bandė jas spręstis tokiu – atsitiktiniu – būdu. Aš vadovaujuosi nuostata, kad reikalus visada reikia patikėti profesionalams. Ir jei iš tiesų buvo patirtas apleistumo ar panašus jausmas vaikystėje, tą jausmą verta atiduoti į išmanančias, atsargias ir patyrusias rankas, bet ne kažkam turguje.

Jūsų laiške yra ir kiti labai svarbūs žodžiai, „atrasti tikėjimą“. Būtent to labiausiai ir linkiu.

Gražaus, spindinčio ir skambančio Jums švenčių laukimo,

Ilzė“


Bookmark the permalink.

Comments are closed