Kai laikas mūsų pusėje: keičiant įpročius, santykius ir gyvenimą


Apie tai, kaip mus keičia laikas ir kaip mes galime lemti, kaip tas laikas mus keis. Mus, mūsų santykius, mūsų darbus, mūsų meistrystę vienoje ar kitoje srityje.

Tai kelios tikros istorijos. Viena ypač aktuali „braškančioms“ šeimoms, galbūt kaip tik dabar soviniuojančioms ties skyrybų slenksčiu. Taip pat – niekaip neatsispiriantiems emociniams pirkiniams (tai dar svarbiau prieš Kalėdas) ir „nemokantiems“ taupyti, ar net gebantiems „išgarinti“ pinigus. Ir tiems, kurie mano, kad susikurti darbo vietą (ar pradėti verslą) gali tik genijai, antžmogiškų savybių turintys ar tiesiog „pusdieviai“, kaip kad rašoma laiške.

Kiek iliuzijų, kiek baimių galime savy auginti – ir kiek daug mūsų vidiniame sode užderi, kai tas baimes ir iliuzijas bent jau apravime. O kai išrauname bent vieną kitą su šaknimis… och, dievinu tą švarios dirvos ir žydėti pradedančio žmogaus vidinio sodo jausmą.

Mano PS. su asmeniniais įrodymais, paaiškinimais ir padrąsinimais – tiems, kurie jaučia, kad tame sode dar daug piktžolių. Piktžolės gali būti gera trąša. 🙂

****

„Laba diena, Ilze, rašau norėdama atiduoti moralinę skolą už įteiktą dovaną (Nuostatų keitimo praktiką) ir papasakoti, kaip man sekasi po abiejų (EŽD ir Nuostatų keitimo praktikos) kursų.

 

Pirmiausia noriu padėkoti už suteiktą galimybę ir įteiktą didelę dovaną. Aš esu dėkinga ir laiminga, kad galėjau sudalyvauti, nes daugeliu atžvilgiu pasigailėjau, kad nedariau to anksčiau, taip pat sąžiningai atlikinėjau užduotis ir radau savyje daug vidinių blokų, kuriuos panaikinau arba po truputį bandau įveikti. Taigi, kas pas mane įvyko.

 

Vienas didžiausių pokyčių po EŽD – jau pusę metų trunkanti infomacijos švara. (…) Mano galvoje švaru ir ramu. Nesibaiminu, nekyla pyktis kažkam, nesapnuoju. Aplinka jau apsiprato, kad neturiu, ką pasakyti aktualijų klausimu, o man taip ramu ir gera, kad nebenoriu grįžti prie šio nesveiko įpročio. Turiu daugiau laiko pomėgiams, mintims ir jaučiuosi laisva. Laisva nuo baimių.

 

Taip pat nuo mano vidinės ramybės ir EŽD įgytų įgūdžių (sustoti, pamąstyti) pagerėjo šeimoje santykiai, nes susilaikau nuo bereikalingos kritikos, santykių aiškinimosi.

 

Tiesa, įsitikinau ir tuo, kad visata tikrai yra kopijavimo aparatas, priimantis mūsų mintis. Seniai norėjau konsultacijų, dėl šeimos mikroklimato, nes daugelį metų su vyru balansavome ant skyrybų ribos, dėl chaotiškų mūsų santykių. Pradėjus laikytis praktikų padėtis šeimoje ėmė gerėti, o nuo rudens pasitaikė proga nemokamai gauti psichologines konsultacijas mūsų šeimai. Mano ilgalaikis noras buvo išgirstas visatos!

 

Netrukus baigsime konsultacijų ciklą ir jau dabar abu su vyru pripažįstame, kad mūsų santykiai nurimo, tvarkosi ir mes esame laimingi. Tikiu, kad praktikoje atlikti savo minčių ir elgesio pakitimai buvo vienas pirmųjų žingsnių prie šių gerų pokyčių.

 

Nuostatų keitimo praktikoje atradau savyje daug neigiamų nuostatų susijusių su pinigais. Pasigailėjau, kad šios praktikos neradau prieš kokius 7 metus, nes šiomis dienomis būčiau pilnai apsirūpinusi 🙂

 

Pirmiausia dėkoju už patarimą, kad nereikia bėgti pirkti norimų daiktų, ar paslaugų, ir paklausti savęs, kaip iš tiesų noriu pasijusti. Mano atveju tai daro stebuklus, nes prieš kažką pirkdama visada savęs to paklausiu ir 80 proc. atveju atsisakau pirkimo, nes suprantu, kad tuo metu esu nusiminusi, noriu geresnių santykių su vaikais, vyru ar slypi kiti jausmai.

 

Finansinių blokų turėjau daug, vienas jų – slaptas įsitikinimas, kad tik protingesni už mane gali dirbti sau. Verslininkai, pasirodo, mano požiūriu, kone pusdieviai, sugebantys rasti būdų verstis mėgstama veikla. Iki Nuostatų keitimo praktikos svajojau apie savo verslą, net buvo bandymų jį pradėti, bet taip ir nesupratau, kad pati bijau, nes neskaičiau savęs tokia pusdieve. Taip pat bijojau suklysti, ką žmonės pasakys ir visos kitos baimės.

 

Po Nuostatų keitimo praktikos šios baimės įvardytos, išanalizuotos ir dalis jų nuraminta, dalis budi, bet aš jau žinau jų poveikį ir kaip jį mažinti.

 

(…) Kitas mano rastas užsiėmimas, apie kurį rašiau anksčiau, naujas projektas. Pasisiūliau ten dirbti – įgyti praktikos, bet buvo pažadėtas ir finansinis atlygis. Deja, atlygio praktiškai negavau, o ir pats darbas nebuvo man priimtinas, nes dažnai nesilaikoma žodžio prieš klientus ir t.t. Lyginant prieš praktikas, būčiau nusivylusi, sukaupusi daug neigiamų minčių, vaitojusi, kokia nuskriausta buvau. Šiuo atveju Nuostatų keitimo praktika man padeda pažvelgti į šią situaciją kitaip: aš realiai įsitikinau,  kad verslininkas –  ne pusdievis, o žmogus su ydomis. Geriausia iš šios patirties, kad aš ieškodama užsakovų, susipažinau su viena organizacija, kurios veiklose ir mokymuose galiu dalyvauti. (…)

 

Taip pat po Nuostatų kietimo praktikos susitvarkiau kai kuriuos finansinius skaudulius, kuriuos reikėjo seniai spręsti. Finansų atžvilgiu stengiuosi blaiviai priimti esamą situaciją ir ieškoti kelių, kad ją pagerinti.

 

Jau turbūt net nereikia sakyti, kad kasdien savo tobulėjimui, svajonių siekimui skiriu ne po 15 min., o jei tik galiu po 1-2 valandas.

 

Ačiū Tau, Ilze, už prisilietimą prie mano gyvenimo. Ačiū už suteiktą dovaną! Esu ir liksiu dėkinga.

 

Gražių, šiltų ir jaukių artėjančių švenčių. Tik geriausios mintys ir linkėjimai nuo manęs.“

****

PS. Pridedu nuo savęs – laiškas man neturi būti laikomas skolos grąžinimu. Praktiką žmogus įsigijo, o jei gavo dovanų iš manęs – už dovanas mes taip pat nesame skolingi. Skolos jausmas – juk blogas jausmas. 🙂

Ir gavusi tokį laišką aš jaučiuosi ne kaip „atgavusi skolą“, o kaip gavusi didžiulę, didžiulę dovaną, kurios tikrai niekas neprivalėjo man įteikti. Daugeliu atvejų tomis dovanomis norisi dalintis ir skleisti jas plačiau (nors visada saugau savo dalyvių anonimiškumą, ne visomis istorijomis dalintis išdrįstu, nes kai kurios jų labai asmeniškos, intymios).

Bet kuriuo atveju, tokie laiškai man yra neįkainojami. Jūs įsivaizduokite – sulaukti tokio laiško ir žinoti, kad aš nors truputį prisidėjau prie to, kad šeima liko kartu, kad žmogus bando save naujose srityse, kad pradėjo taupyti, kad sprendžia finansinius skaudulius – juk tai stebuklas. Keli žmonės man sakė – „tu nežinai, kaip tau juodai pavydima tokių laiškų“ – nežinau, tikrai; žinau ką kita – kad tokie laiškai labai įkvepia kitus. Aš tikiu, kad sveiko įkvėpimo yra daugiau nei sukeliamo juodo pavydo.

Šio mano įrašo žinutė lai būna tokia:

Santykių krizės – įveikiamas dalykas

Jei tik to nori ir jei tik ką nors dėl to darai. Jei tik ieškai pagalbos, atsigręži į save, klausi savęs – ką dar galima nuveikti, ką dar galima padaryti. Liudijimų apie šeimas, išlikusias kartu po EŽD eksperimento, turiu tikrai ne vieną, ne du, ne tris. Kai darėme apklausas, atsiskleidė, kad kiekvienoje grupėje būdavo po kelias poras, apsisprendusias likti kartu, kai gerai išvalė savo informacinę erdvę ir „persijojo“ savo žodžius. „Kalba yra santykių klijai,“ – neseniai girdėjau sakant viename filme, ir aš su tuo sutinku.

Išsiskirti visada bus laiko – vėliau, o laikas pabandyti santykius pataisyti yra dabar.

Ir antroji žinutė: ne šventieji puodus lipdo. Arba:

Venkime idealizuoti kitus

Nesudievinkime daugiau už save „pasiekusių“, daugiau sukūrusių žmonių. Visi esame viename ar kitame gyvenimo taške, visi judame į vieną ar kitą pusę. Žmonės, kurie šiandien yra daug daugiau „nuveikę“ už mus, greičiausiai viso labo tik anksčiau pradėjo, anksčiau išdrįso, anksčiau išbandė daugiau užsiėmimų ir anksčiau rado savo, anksčiau sukaupė pradinį kapitalą… Dažnu atveju tai tik laiko klausimas, ne kažkokių antgamtinių savybių.

Pateiksiu gyvą įrodymą, kurį turiu – save pačią. Keliuose kontekstuose.

Kodėl forsuojame kūrybinius procesus?

Pirmasis kontekstas, kuriame laikas vaidina svarbų vaidmenį, yra kūrybinis.

Ne daug kam žinomas faktas, bet ir ne valstybinė paslaptis, kad esu poetė, išversta į keliolika užsienio kalbų, kelių premijų laureatė, stipendininkė. Mane ne sykį siuntė kaip Lietuvos atstovę į užsienio festivalius ir knygų muges. Kūryboje save bandantys žmonės man ir gyvai sako, ir rašo – „na kaip taip galima sugalvoti, kaip jums taip išeina sukurti, sudėlioti žodžius, aš bandau bandau ir nieko…“

Mielieji, poeziją aš kuriu jau TRISDEŠIMT METŲ. Ją kūriau net nemokėdama rašyti – eiliuodavau kalbėdama, būdama labai maža, prieš pietų miegą (kurio nemėgdavau miegoti). NATŪRALU, kad TRISDEŠIMT METŲ kažką darantis žmogus tampa tos srities meistru. Būtų keista, jei būtų kitaip.

Jei pradėjote kažką kurti – nesustokite vien todėl, kad pirmas blynas buvo prisvilęs. Aš parašiau šimtus eilėraščių, bet kai kurie jų buvo tokie blogi, kad po kelerių metų raudonavau iš gėdos juos naikindama. Tačiau jie buvo mano kelio dalis. Rašydama blogus tekstus, išmokau, kaip nereikia rašyti. Tad ir blogi tekstai išėjo į naudą.

Jei tik pradėjote kažką kurti – venkite kelti sau tokius reikalavimus, lyg būtumėte didmeistris. Venkite lygintis su srities senbuviais. Mokykitės iš jų, konsultuokitės su jais, jei turite galimybę, semkitės įkvėpimo iš susibūrimų, tačiau duokite sau ir savo talentui laiko – užaugti.

Negenėkite vos pasodinto medžio! Ir jau tikrai neraukite jo su šaknimis vien todėl, kad jis nėra toks didelis, kaip sodintas prieš pusšimtį metų.

Kai spaudžiame kūrybą lyg citriną

Tada kitaip manęs klausinėja: „Ilze, o ką daryti, kad mane išleistų? Kur prakišti savo kūrybą, kaip ją prastumtipramušti?“

O kodėl jūs norit dirbtinai kišti ir stumti tą kūrybą? Juk tai kūryba – teoriškai, pats procesas yra malonumas. Ar jūs kuriate dėl rezultatų? Dėl knygų, premijų, stipendijų, šlovės, pripažinimo? Jei taip, turiu liūdnų žinių. Pikčiausi, nelaimingiausi, ligočiausi mano sutikti žmonės kūrybos pasaulyje buvo susirgę būtent tokia – pripažinimo, įvertinimo vaikymosi – liga. Jie niekad nesijautė gerai ir visad jautėsi kažkieno nuskriausti, kažkieno nustumti, kažkieno apvogti. Jie aršiausiai plektavojo, garsiausiai dejavo dėl „pinigėlių“, o net gavę (ar tiesiog išprievartavę kokią komisiją jiems skirti) premiją, vis tiek likdavo kažkuo nepatenkinti ir bėdavodavo toliau.

Patikėkite: kūryba vardan rezultatų nėra išsipildymų kelias.

Tačiau jei žmogus tiesiog dirba kūrybai, jis dažniausiai – anksčiau ar vėliau – vienaip ar kitaip yra už tai apdovanojamas.

Aš tikiu NATŪRALIAIS procesais. Žmogus dirba įsitraukęs – jis kažką sukuria. Jis kuria dažnai – jis kuria vis geriau. Jis kuria vis geriau – jis neišvengiamai sukuria kažką, kas bus pastebėta. Ateis laikas – atsiras knyga ar paroda. Ir tai tebus tiltas į naujus dalykus.

Mano gyvenime tie natūralūs procesai pasiteisina 10 000 %. O visa, ką tik bandau dirbtinai stumti ar kišti, labai greit užsilenkia. Taip jau yra.

Kūrybinis srautas, kuriame nuosekliai tobulėja pats kūrėjas, neišvengiamai padovanos vaisių. Visa, ko reikia – tai laikas. Ar mus kažkas skubina? Ar patys save skubiname? O kur konkrečiai norime nuskubėti? Mėgaukimės procesu.

Kodėl vieni išbrenda iš skolų ir išmoksta taupyti, o kiti ne?

Kitas kontekstas, atskleidžiantis, kaip mus gali pakeisti laikas, yra finansinė elgsena.

Sulaukusi dvidešimt septynerių, aš dar visiškai nemokėjau elgtis su pinigais – taškiau juos, drąsiai naudojausi skolintais pinigais (taip patraukliai vadinamais „kreditais“), ir net gaudama kelissyk didesnę nei vidutinę algą, nuolat pritrūkdavau mėnesio gale.

Toks dalykas kaip santaupos mano gyvenime iš viso neegzistavo, o net kartkartėm uždirbdama nemažas sumas kaip freelancerė, sėkmingai jas išgarindavau (tikrai yra buvę ir 20 000 litų per pusmetį, gauti už freelance’o projektus – man tai buvo tikrai dideli pinigai, deja, kai turi pinigų, bet ne proto, taip ir būna: „Ilze, o kur tu investavai tuos pinigus?“ „Į tūsus!“ Jooo…).

Emociniai pirkimai, liguistas išlaidavimas buvo mano kasdieniai palydovai.

Šiandien man trisdešimt treji – su pinigais esu išmokusi elgtis labai nuosaikiai. Net turėdama didesnių pajamų, visada gyvenu iš panašaus – sąlyginai gana kuklaus – atlyginimo. Turiu nuosavus – nors kuklius, bet jaukius ir, svarbiausia, nuosavus – namus. Turiu santaupų.

Neturiu jokių, net mažiausių skolų, paskolų, lizingų ar „kreditų“ – nei bankams, nei žmonėms. Gana drąsiai investuoju kiekvienais metais – manęs nedomina „didelė investicinė grąža“ ar „verslo nuo nulio“ lygio „verslas“ – man įdomu įkūnyti idėjas, jas vystyti ir leisti joms gyventi. Greta viso šito, sistemingai skiriu pinigų gyvūnų gerovės projektams – ir beglobių, ir laukinių.

Jau nepamenu, kada patyriau emocinį pirkimą. Na, neseniai nusipirkau dėžę LEGO – bet pirkinys man teikė tokį džiaugsmą ir konstravimas leido taip išvalyti galvą, kad nelaikau to emociniu pirkimu. Tai buvo geras pirkinys.

Kaip iš taško A atsiduriame taške B?

Tarp dvidešimt septintų ir trisdešimt trejų gyvenimo metų aš negulėjau ant sofos, žiūrėdama „asocialų šou“, nebėdavojau, nerašiau anoniminių delfio komentarų, neverkšlenau, kad kažkas kitas atsakingas už mano gyvenimą ir kažkas kitas man turi suteikti tai, apie ką svajoju.

Aš mokiausi, klydau ir vėl mokiausi, klydau ir vėl mokiausi taisyti klaidas. Aš klausiausi man ateinančių idėjų ir pildžiau jas – kartais kreivai, kartais šleivai, kartais su dideliais strigimais, bet pildžiau.

Taip, aš padariau didelių, brangiai kainavusių klaidų. Tačiau nepaisant visų klaidų, aš esu finansiškai saugiausiame savo gyvenimo taške lig šiol.

Kaip, – paklaus kažkas, – iš neatsakingos, iš esmės idiotiškai su pinigais besielgiančios menininkės tu galėjai tapti stabiliai, aprūpintai gyvenančiu žmogumi?

Kaip? Veikimo būdu.

Nes veikia tai, ką veikiame mes.

Metas judėti pirmyn

Tarp dvidešimt septintų ir trisdešimt trečių savo gyvenimo metų aš viso labo judėjau iš taško A į tašką B. Klysdama, klupdama, tačiau judėjau – po truputį, kasdien. Aš labai gerai žinojau, ko noriu: laisvės. Ir jos siekiau.

Jei kažkas praeityje nejudėjo norima kryptimi – tai gana save už tai peikti, nes savęs peikimas tikrai nepadės pajudėti. Priešingai – savęs peikimas temps žemyn, gramzdins į tą pačią savigailą, savinieką ar net savinaiką. Gailėjimasis, kad kažko nedarėme anksčiau – taip pat.

Pasigailėjau, kad šios praktikos neradau prieš kokius 7 metus,“ – rašo taip kruopščiai su savimi dirbusi dalyvė. Na, prieš septyneris metus aš pati stiklinėmis akimis merdėjau reklamos agentūroje: po krizės trečdaliu nukarpytu atlyginimu, su nykiomis užduotimis, kurių buvo tiek mažai, kad kitą pusę dienos tekdavo vaidinti, kad dirbu… Aš nė nesapnavau, kad gims „Ilzės dirbtuvės“, kaip pasikeis mano kasdienis darbas ir koks jis bus įdomus ir prasmingas man pačiai. Galėčiau gręžiotis atgal ir gailėtis, kad tada, praeityje, taip ilgai užtrukau, kad taip ilgai kentėjau net nebandydama nieko pakeisti, kad vegetavau kaip kūrėja. Bet tai niekaip nepadės – niekam.

Gana gailėtis. Tiesiog džiaukimės, kad judame į priekį.

Na ir pabaigai, grįžtu prie tų „pusdievių“. Kitus dievinti – tai ne tik menkinti save, bet ir užkrauti didžiulę naštą tiems aukštinaniems žmonėms. Tai sakau aš – žmogus, ne sykį per jėgą užtemptas ant pjedestalo ir paskui ne sykį giljotinuotas rėkiančios minios. 🙂

Visi esame kažkokiame taške. Visi kažkur judame: į vieną ar kitą pusę, savomis trajektorijomis – santykiuose, saviraiškoje, darbe, ryšyje su pačiu savimi. Kartais progresuojame, kartais regresuojame. Gerbkime kitų ir savo jau nueitą kelią, kad ir koks jis buvo. Judėkime pirmyn – lengvai. Ir duokime laiko – sau ir savo medžiams užaugti. Nes kai darome tinkamus žingsnius, laikas stoja į mūsų pusę.

To ir linkiu,

Ilzė


Bookmark the permalink.

Comments are closed