Kaip gimsta išsipildymai: įkvėpimui ir priminimui, kaip tai veikia

Sako, niekas taip neįkvepia, kaip kitų, kažką iš esmės pakeitusių savo gyvenime, istorijos – jų tikri, išgyventi išsipildymai. Jei būčiau nors truputį labiau disciplinuota, skelbčiau jums tokias istorijas kasdien. Deja, dažnai tiesiog fiziškai pritrūksta laiko “išžvejoti” iš pašto dėžutės kažką konkretaus tai minčiai, tai dienai… (O kartais laiko turiu, bet darau labai svarbų darbą – kuriu kačių komiksus.) Vis tik parengiau šį tekstą – tiems, kieno santykiai su darbais ir pinigais pašliję, tiems, kas lindi skolose ar nuoskaudose, tiems, kas nori naujo darbo, bet bijo net CV išsiųsti, ar mano, kad gyvenime “reikia lipti per kitų galvas” (o jie to negali ir nenori). O labiausiai – tiems, kurie “daug žino, bet nieko nedaro”. Šįsyk – kelių istorijų kvintesencija su trumpais mano palinkėjimais skaitytojams. Visas šias mini istorijas vienija žmonių apsisprendimas dirbti su vidinėmis savo nuostatomis ir jas keisti savo naudai – vaduojantis iš negatyvių įsitikinimų ir kūrybiškiau žvelgiant į gyvenimiškas situacijas. ***… Skaitykite toliau

Mėnuo be nemokamų paslaugėlių: visi tik išlošia

Kas, jei galėtų būti visas mėnuo be nemokamų paslaugėlių? Visas mėnuo, kai mūsų niekas netrukdytų, netrikdytų, negraudentų, nespaustų į kampą, mumis nemanipuliuotų? Jei ši tema jums aktuali, pirmiausia kviečiu atlikti vieną testą – dabar ir po to, kai nugyvensite mėnesį be nemokamų paslaugėlių. (Šiandien gautą skaičių užsirašykite.) Kodėl to prašau ir kaip mūsų savivertė bei emocijos susijusios su kaulytojų kuriamomis situacijomis bei tuo, kaip mes tose situacijose elgiamės, paaiškinsiu plačiau. Kai sunku sakyti NE Subtilesnės prigimties, empatiškam žmogui – labai gerai žinau – kartais sunku apginti savo teritoriją, savo interesus, savo laiką ir net savo uždarbį, kai kažkas įkyriai kaulija padirbėti dykai projekte, kuriame kiti iš to nemokamo indėlio padoriai uždirbs. Atrodo, “nemandagu” pasakyti NE – nesinori įžeisti kito žmogaus, nesinori jo atstumti, nes kaip gi jis jausis? Deja, tuo – žmogaus subtilumu, empatija ir negebėjimu sakyti aiškaus NE – gali būti labai stipriai manipuliuojama. Juk būtent subtilių, neapčiuopiamų, intelektinių… Skaitykite toliau

Apie dviejų rūšių nuovargį: kai nenori kitos dienos, ir kai jos lauki

Būna, kad grįžtu po darbo dienos kai grybas: iš nuovargio nebejaučiu nei kojyčių, nei rankyčių, kaip tam senam anekdote. Net akių pasukiot nebegaliu. Norisi tik įgriūt į fotelį ir pūpsot kai daržovei – gal it kokiam moliūgui ar patisonui (labiau kosminė daržovė). Bet gi katės šoka alkanųjų polkutę, vienai patiek, kitai patiek, tada veizėk, kad viena iš kitos nevogtų, tada šluota subrauk iš šikinyko išsvaidytą kraiką (nes ko gi nepasvaidžius, jei gali pasvaidyt?). Žinoma, kažkas taip pat pavargęs grįžta į namus, kur laukia trys alkani vaikai, kurie dar kiekvienas nori kažką papasakot ir kažko paklaust, ir gal dar du šunys, kuriuos reikia išvesti į lauką, – tai tikrai būtų didesnis iššūkis, nei dviem katėm vakarienę paduot. Ir ne bėdavoti šiuo postu noriu, bet atvirai pasakyti – kartais būnu nusikalus kaip šuo – taip, kad nebenoriu net kalbėt vakarais. (Rašyt vis dar galiu. 😀 ) Tačiau jausmas, nepaisant nuovargio, viduje būna… Skaitykite toliau

Apie aukas, kurios kenkia: kai “gailestis” tik gilina problemą

Pirmiausia turiu pasakyti, kad pati daug metų buvau saldaus, ašaringo “gailesčio” kaline. Dar labai seniai vienas tuometinių mano mokytojų pasakė, kad “gailestis” neretai reiškia puikybę, nes “gailėdami” kito tarsi prisiimame Kūrėjo vaidmenį: geriau už jį žinome, kaip turi gyventi, kaip turi atrodyti kitas žmogus, kad jo nebūtų “gaila”. Vėliau begalę sykių vis naujais pavidalais ši tema pas mane grįždavo, ir aš vis sąmoningiau ir sąmoningiau gydžiausi nuo įpročio jausti “gailestį” ir mašinaliai kratytis pasąmoninio kaltės jausmo, aukojant dideles sumas, tačiau fiziškai – nusigręžiant nuo aukos gavėjų. Ilgainiui ėmė rastis noras pasidalinti šia patirtimi: kaip įsisąmonintant aukojimo priežastis, keičiasi ir tos priežastys, ir aukojimo formos, ir jausmas paaukojus. Tą detaliai darau ir Nuostatų keitimo praktikos medžiagoje – aukojimui yra skirta visa potemė.) Lyg tyčia, sulaukiau be galo įdomaus vienos Nuostatų keitimo praktikos dalyvės laiško apie aukojimą – ji, kaip rašė, pasijuto užgauta vienos NKP užduoties. Ir už jos klausimo – tiksliau,… Skaitykite toliau

Kuo skiriasi EŽD eksperimentas ir Nuostatų keitimo praktika?

Nors daugiausia žmonių į mano dirbtuves ateina tik todėl, kad jiems mano kursus rekomenduoja juos jau išbandę (ir tai jau yra tūkstančiai lankytojų), yra pavienių žmonių, kurie neįsivaizduoja, ką darau, o domisi. Pastebiu, – kadangi esu kūrėja ir idėjų vystytoja, daug laiko praleidžianti “savo galvoje” – kad man pačiai visada aišku, ką darau, ir aš kartais pamirštu detaliau aprašyti tai kitiems. Tad visada dėkoju už gerus klausimus, šįsyk jis skamba taip: Kuo skiriasi EŽD eksperimentas ir Nuostatų keitimo praktika?   Atsakau labai išsamiai. Abi nuotolinės programos skiriasi iš principo – tikslais, metodais ir rezultatais. Apie tuos skirtumus parašysiu kiek vėliau. Pirma – kuo programos panašios. Abu nuotoliniai kursai yra autoriniai (t.y. ne perpirkti, kaip dabar madinga, iš užsienio pagal “frančizę”, ne nukopijuoti, ne atkartoti, o sukurti mano – lietuvės, ir sukurti mūsų – lietuviškam mentalitetui). Abu kursai atsiradę iš mano asmeninės patirties ir grįžtamojo ryšio tūkstančių dalyvių, buvusių mano seminaruose… Skaitykite toliau

Ką gali sąmoningas noras, arba nuosavas namas, išsvajotas moskvičiuje

Buvo pirmoji mūsų žiema savuose namuose. Staiga pagaunu save, jau daug minučių žiūrinčią į krentantį sniegą. Stoviu visiškai užhipnotizuota, užvertusi galvą, ir žiūriu į beribį dangų, iš kurio nesuskaičiuojamais debesimis tykiai, siūruodamos, leidžiasi snaigės. Vos įžiūrimos aukštai aukštai, ir didžiulės, purios prieš pat mūsų virtuvės langą. Kovoju su noru filmuoti ar fotografuoti tas snaiges, ir prisimenu vieną fantastišką istoriją apie sniegą, vaizduotę, tikėjimą ir išsipildymus.   Nuosavo namo vizualizacija… moskvičiuje   Mano mama yra pirmasis žmogus mano gyvenime, mokęs mane svajoti sąmoningai. Seniai seniai, praėjusiame amžiuje, paskutiniame jo dešimtmetyje, Lietuvoje buvo pasirodžiusi pirmoji informacija apie sąmoningo žodžio galią, sąmoningų norų meną. Mano mama domėjosi tuo, skaitė, ir mane taip pat mokė svajoti ir norėti sąmoningai. Prisimenu – pilkame Justiniškių kieme, kuriame gyvenome, sėdame į moskvičių, važiuojame į Žvėryną, lėtai lėtai važinėjame skersai ir išilgai, o mama tuo metu sako: – Vaikai, žiūrėkit į nuosavus namus ir svajokit, svajokit, įsivaizduokit, kad… Skaitykite toliau

Kai save išdaliname kitiems: kaip susigrąžinti laiką, jėgas ir džiaugsmą

Dalinantiems save į kairę ir į dešinę, ir nuolat pritrūkstantiems jėgų savo tikslams. Tiems, kurie jaučia, kad savo pačių gyvenime ima vaidinti tik antraplanį vaidmenį. Greit pamirštantiems laimėjimus, ir ilgai atmenantiems savo klaidas. Ilgus metus gyvenusiems nepritekliuje – tikrame ar jausminiame, kai kad ir kiek turėtume, jaučiame stoką ar bijome netekti. O labiausiai tiems, kurie mano, kad egzistuoja amžiaus cenzas teigiamiems pokyčiams asmeniniame gyvenime. 🙂 Tai – mano susirašinėjimas su viena moterimi. Vos du jos laiškai, vos penkios savaitės skiria vieną nuo kito – tačiau skirtumas tarp nuotaikos, požiūrio į save ir spinduliuojamų emocijų – milžiniškas. Kažkam gal sunku patikėti, kad vos per mėnesį su trupučiu asmens nusiteikimas gali pasikeisti taip stipriai. Gali. Kai aš kadaise nutariau išgyventi mėnesį be skundų, kritikos, plektų ir tuščių kalbų, vos po trijų dienų jaučiausi kitaip net fiziškai. Man iš lovos keltis rytais darėsi vis lengviau, vakarais vis lengviau užmigdavau, o savo gyvenimą pamačiau visai… Skaitykite toliau

Kai laikas mūsų pusėje: keičiant įpročius, santykius ir gyvenimą

Apie tai, kaip mus keičia laikas ir kaip mes galime lemti, kaip tas laikas mus keis. Mus, mūsų santykius, mūsų darbus, mūsų meistrystę vienoje ar kitoje srityje. Tai kelios tikros istorijos. Viena ypač aktuali “braškančioms” šeimoms, galbūt kaip tik dabar soviniuojančioms ties skyrybų slenksčiu. Taip pat – niekaip neatsispiriantiems emociniams pirkiniams (tai dar svarbiau prieš Kalėdas) ir “nemokantiems” taupyti, ar net gebantiems “išgarinti” pinigus. Ir tiems, kurie mano, kad susikurti darbo vietą (ar pradėti verslą) gali tik genijai, antžmogiškų savybių turintys ar tiesiog “pusdieviai”, kaip kad rašoma laiške. Kiek iliuzijų, kiek baimių galime savy auginti – ir kiek daug mūsų vidiniame sode užderi, kai tas baimes ir iliuzijas bent jau apravime. O kai išrauname bent vieną kitą su šaknimis… och, dievinu tą švarios dirvos ir žydėti pradedančio žmogaus vidinio sodo jausmą. Mano PS. su asmeniniais įrodymais, paaiškinimais ir padrąsinimais – tiems, kurie jaučia, kad tame sode dar daug piktžolių. Piktžolės… Skaitykite toliau

Kuo nuotolinė praktika skiriasi nuo seminaro?

Kuo skiriasi seminaras ir nuotolinė praktika? Nutariau parašyti trumpai, nes pastebiu, kad kai kurie skaitytojai painioja seminarus ir praktikas, kartais suplaka viską į viena. Seminaras – tai visos dienos gyvas užsiėmimas konkrečiu metu konkrečioje vietoje. O nuotolinė praktika – tai autorinis “Ilzės dirbtuvių” kursas viena ar kita tema, išdėstytas laike (tradiciškai mano kursai trunka devynias savaites, o dešimtoji yra įtvirtinimui ar papildomam darbui). Žodis “nuotolinis” čia yra raktinis. Kaip gimė idėja rengti nuotolines praktikas? Nuotolines praktikas sukūriau kaip papildomą palaikymą po savo seminarų, tačiau dalyvių atsiliepimai, jų įsitraukimas tobulinant medžiagą ir geranoriškas dalinimasis tuo, ką jiems pavyko nuveikti, leido šias praktikas išauginti iki atskirų programų. Kurso metu dirbantis žmogus iš tiesų neretai nuveikia daugiau, nei atėjęs “tik gerai praleisti laiko” į visos dienos seminarą. Jei 9 iš 10 baigusių praktiką rekomenduoja ją draugams – tai geriausias individualaus darbo naudos įrodymas. Žmonės nerekomenduotų to, kas neduoda vaisių. Tačiau kad tokioms praktikoms… Skaitykite toliau

“Taupolis”, “ANTIpaslauginas”, “GnidoSTOP” ir kitos stebuklingos piliulės

Jei būčiau stebukladarė, ir jei galėčiau sukurti stebuklingą piliulę… “Antidaiktinas”   Perki, kai bloga nuotaika. Tempi namo, nors nereikia. Kaupi, nors nedžiugina. Namai dūsta nuo daiktų ir dulkių, bet vis trūksta energijos susitvarkyti. Spinta jau sprogsta, bet tu ir vėl neturi kuo apsirengti. Gera naujiena prislėgtiems išvešėjusios buities. Reguliariai vartojamas preparatas “Antidaiktinas” mažina potraukį pirkti, turėti, sandėliuoti, taip pat palengvina atsisveikinimą su atitarnavusiais, nusibodusiais, nunešiotais ar tiesiog visiškai nereikalingais daiktais. Preparatas natūralus. Vartojamas visas kursas, po vieną kapsulę ryte po valgio. Galimas šalutinis poveikis: askezė ir keistas tykios laimės pojūtis ne perkant, o dovanojant daiktus ar metant juos lauk. Neveikia knygų pirkimo įpročių. “Taupolis”   Nuo algos iki algos, nuo skolos iki skolos, iš kreditkės – į kreditkę, ir vis kažkaip negana tų pinigėlių (būtent pinigėlių)… Nors atlyginimas nebūtinai mažas. Tačiau taupymas per sukąstus dantis lig šiol kažkodėl nepasiteisino. O net atsidėjus, neretai mėnesio gale knietėdavo pasiimti iš taupymo stalčiuko… Skaitykite toliau