Interviu žurnalui “Raktas”

Baltoji kalbos magija

Šį interviu daviau atostogų metu. Graikijos saloj, kone špygos dydžio pakrantės miestuke ieškojau interneto kavinės. Radau. Atsipūtusiems graikams greta stebint futbolą (nes tai buvo ir sporto baras), bandžiau susikaupti. Panašu, kad pavyko, o ištrūkti atostogų ir atsitraukti – labai vertėjo: iš paukščio skrydžio apžvelgiu tikrai nelengvą, tačiau labai įdomų tuomet dar tik dvejų metų dirbtuvių kelią ir patirtis iš darbo su tuomet dar tik keliais tūkstančiais žmonių. (Neįsivaizdavau, kad po penkerių metų jų bus jau keliolika tūkstančių.) Interviu žurnalui “Raktas” – originali pašnekesio su žurnaliste Viktorija Petkevičiūte versija. Ilze, kada susidomėjai žodžiu ir jo galia? Kas yra didieji Tavo mokytojai, svarbiausi mokslo šaltiniai, iš kurių semiesi žinių bei išminties iki šiol? Minties ir žodžio galia susidomėjau dar paauglystėje, apie tryliktus keturioliktus savo gyvenimo metus. Tuo metu Lietuvoje jau buvo pasirodžiusios pirmosios knygos šia tema, o aš nuo mažens skaičiau su dideliu malonumu, buvau smasi ir mėgau eksperimentuoti. Susidomėjusi pasąmonės galia, afirmacijomis,… Skaitykite toliau

Apie išgryninto ketinimo jėgą ir hamakų giraitę

Viena bičiulė yra pasakiusi: – Tikras ketinimas persumdo kažką ten, Visatoje, ir aplinkybės susidėlioja taip, kaip reikia. Tai buvo turbūt gražiausia, ką esu girdėjusi apie ketinimo jėgą – tąsyk ji kalbėjo apie vyro ir moters santykius, tačiau manau, kad švarus, išgrynintas ketinimas turi lemiamą reikšmę visose gyvenimo srityse – pradedant santykiais, tęsiant sveikata, namų gerove, laisvalaikiu ir baigiant savirealizacija. Būtent apie savirealizaciją šią savaitę atsitiktinai kalbėjomės su vienu vyriškiu. Susitikus tiesiog išplaukė tokia tema – ką jis ketina veikti ateityje. Įdomu kažkur lyg ir atsitiktinai kalbėtis su žmonėmis ir, jei išnyra tokios temos, stebėti, kokius žodžius jie pasirenka savo norams ir planams įvardinti, kaip jie konstruoja sakinius, kiek tvirtumo ir kiek dvejonių ten yra. Kartais – ir kiek iliuzijų, kiek idealizacijų, kiek to, ką indėnai vadindavo maja. Būna, klausant atrodo, kad sprendžiu kažkokią bylą. O išties seku, kaip tai, ką kalba žmogus, susiję su tuo, kaip jis gyvena. Esu slapta kalbų ir išsipildymų tyrinėjimų agentė,… Skaitykite toliau

Apie kasdienį taškymąsi rūgštimi

Kalbos magija, deja, gali būti ne tik baltoji. – Tėti, jeigu tu rūkysi, aš tave užmušiu, – švelniu balsu sako maždaug 5 metų berniukas traukinyje. Prieš tai jie kalbėjosi apie rūkymo žalą ir mažasis diskusijos dalyvis dabar tiesiog ramiai paskelbė, kaip nubaustų tėtį, jei šis ryžtųsi kenkti sau žalingu įpročiu. Na, graži ta besąlygiška vaiko meilė, ką jau čia. Aš pati vaikystėje, pradinėje mokykloje sužinojusi apie rūkymo žalą, esu išmušusi tėčiui cigaretę iš rankos. Užkliuvo už ausies man kitkas. “Užmušiu.” Tokių metų vaikas negali tiesiog sugalvoti taip pasakyti. Jis girdėjo taip sakant. Darželyje, kieme. O gal namuose. Nors man labai sunku įsivaizduoti tėvus, greta vaikų – net jei tik juokais – sakančius tokius žodžius kaip “užmušiu”, vis tik pastaruoju metu kai kuriose “Efektyvių žinučių dirbtuvėse” dalyviai primena ir labai destruktyvių frazių, nekaltai (ir turbūt mažai galvojant) kai kurių žmonių žarstomų kasdieniame gyvenime. Nutariau dažniausias ar ryškiausias tų frazių surinkti į… Skaitykite toliau

Apie atkritimus, arba drėgnas malkas

Žinodami, kad kalbos magija domiuosi jau beveik dvidešimt metų, manęs seminarų dalyviai kartais be vilties klausia, ar nepatiriu bambėjimo atkritimų, kaip kiti žmonės. Nekrėskit juokų. Esu žmogus iš kūno, kraujo ir klaidų. Tad žinoma, kad patiriu atkritimų. Patyriau vieną ir šią savaitę. Antradienį. Pradėjau rypuoti tėčiui į ragelį, kai jis paklausė, kodėl nevažiuoju į sodybą: – Ai, žinok visai susidrožiau, nuo gegužės pradžios iki dabar teturėjau tik du laisvadienius, viskas, pervargau iki negalėjimo, skauda nugarą, byru į šipulius, nepakelsiu kuprinės… – Na, bet bėdavojant tai tau tikrai nepagerės, – staiga rėžia man tėtis. – Ilgai dar suksi šitą pačią plokštelę? OMG, – pagalvojau, ir šimtąją sekundės dalį GAILĖJAUSI, kad tėtis buvo “Efektyvių žinučių dirbtuvėse”, nes NUOŠIRDŽIAI NORĖJAU PAVERKŠLENTI IR SAVĘS PAGAILĖTI. Tačiau jis juk teisus, kaip kažin ką. Bėdavojimas tikrai netaiso reikalų. Baigusi pokalbį, pradėjau krautis kuprinę, ir trečiadienį jau buvau čia, sodyboj. Taip, orai čia galėtų būti šiltesni (“patys… Skaitykite toliau

Apie frazes, kuriančias darbą arba… bedarbystę

“Ilzės dirbtuvės” po seminarų dažnai sulaukia įdomių laiškų apie tai, kaip “Efektyvių žinučių dirbtuvių” dalyviai eksperimentuoja su savo kalba. Kartais kyla gerų klausimų. Dalinuosi savo atsakymu vienai seminaro dalyvei – galbūt tai bus įdomu toms ir tiems, kurie “ilsisi tarp dviejų darbų”, arba, kaip dažniau sakoma, “ieško naujo darbo”, “ieško svajonių darbo”, ar, dar geriau, “desperatiškai ieško bet kokio darbo”, “nes verkiant reikia užsidirbti pinigėlių”. (Siūlyčiau visad perklausti savęs, ar tai, ką sakome, tarnauja mums ir kuria tokį mūsų savivaizdį, kuris mums patinka, ar, priešingai, savo žodžiais buriame nepasitikėjimą gyvenimo vyksmu, menkavertiškumą ir paniką.) Čia publikuosiu savo atsakymą į jos užklausimą, ką galima būtų sakyti giminėms, kurie nuolat klausia, kaip jai sekasi ieškoti naujo darbo. Ši dalyvė, nesulaukusi atsakymo pirmąjį kartą, atsiuntė antrąjį laišką. Aš laiške jai padėkojau už iniciatyvą, tačiau kadangi sulaukiu tikrai grandiozinio laiškų srauto, čia priminsiu, kad atsakyti į visus laiškus – tikrai už mano fizinių ir techninių… Skaitykite toliau

Apie žodžius, nuo kurių pražystame

Egidija – žavinga moteris, su kuria susipažinau “Efektyvių žinučių dirbtuvėse” Klaipėdoje – neseniai savo sienoje parašė tai, ką man labai magėjo pacituoti – ir ji leido. Dėkui, Egidija! “Žodžio galia. Kaktomuša susiduriam ant siaurų senamiesčio kavinės laiptų. Su kažkuo, kas tiktų man į tėvus. “Atsiprašau”, pasigirsta iš abiejų pusių, o jo bendrakeleivis įkandin atsidūsta ” bet koookia graži moteris!…”. Senas lapinas. Suprantu, kad tai iš įpročio mestelėta klasta. Aš tikrai ne jo skonio. Ir iš viso nesu tikra, ar be akinių jis įžvelgė ką nors daugiau nei siluetą. Suprantu. Todėl neatsisuku valiūkiškai mirktelėt. Bet lūpų kampučiai nevalingai pakyla ir aš nusinešu per senamiestį Mona Lizos šypseną, dosniai dalindama ją praeiviams.” Tokia maža, tačiau tokia stipri istorija, puikiai iliustruojanti, KAIP mus iš tiesų paliečia geras žodis. Net iš nepažįstamo žmogaus. O gal – ypač iš nepažįstamo? Būkim dosnūs gerų žodžių. Visai ne todėl, kad Žemė apvali ir viskas grįžta. Tiesiog – tie… Skaitykite toliau

Apie penkis kantrybės mokytojus

Vakar užsuku į Katedrą – noriu uždegti kelias žvakes. Prieš mane, lyg vaikai besigrūdą prie žvakių ir suvenyrų kiosko langelio – penki vos patį langelį siekiantys, ant pirštų galų besistiebiantys, linksmai klegantys japonai. Aukštas akiniuotas lietuvis languotais marškiniais laisvai šnekučiuoja su jais japoniškai, versdamas įvairių suvenyrų kainą į japonų. Vienas japonas šluoja šventus paveikslus su mergele Marija – turbūt visus, kuriuos tik mato. – Dvidešimt šeši eurai, – pagaliau sako kioskelio darbuotoja, tiesdama jam maišą abrozdėlių. O džiaugsmas, o visuotinis klegesys – toks pirkinys, KAI gerumo! Suprantu, kad čia bus ilga daina. Tačiau tikrai noriu uždegti kelias žvakes, tad laukiu toliau. Ir kai jau iš mano plaučių bekyląs veržtis gilus atodūsis, dar prieš užgimstant dejonei mintyse, įsijungia vidinis aliarmo signalas – dūsauk nedūsavus, ką tai keičia? Anot kai kurių autorių, tradiciškai susierzinimas reiškia, kad turime idealizaciją. Kitaip tariant, mes “žinome”, kokio dydžio eilė turi prieš mus būti (ar kad jos… Skaitykite toliau

Apie tai, kas man padėjo jaustis geriau po darbo netekties. II dalis

Įvairiuose šaltiniuose esu aptikusi nuomonę, kad gyvenimiškos griūtys ir netektys – tai svarbūs, nors ir nelengvi ruožai, kai pats likimas mums siūlo stabtelėti, apsižvalgyti ir perklausti savęs, kur link judame ir ar tikrai norime ten nukeliauti. Svarbiausia – įsiklausyti ir išgirsti, ką tuo metu tyliai ar vis garsiau mums sako aplinka, nes jei neišgirsime sykį, antrą kartą bus pasakyta garsiau. 2012 m. pavasarį, vasarą ir rudenį buvau bedarbė ir išgyvenau vienus sudėtingesnių savo metų. Tačiau, matyt, išgyvenau juos užtektinai sąmoningai, nes po praradimų prasidėjo atradimai. Noriu pasidalinti gerąja blogų metų patirtimi su tais, kurie šiandien yra netekę darbų, tad tęsiu sąrašą dalykų, kurie man asmeniškai padėjo po darbo netekties liūdnai pagarsėjusioje reklamos agentūroje (istorija aprašyta knygoje “Atleisk savo šefą”). Pirmą teksto dalį galite rasti čia. 6. Vizijos kūrimas. Noriu patinkančio darbo ar bet kokio? – po kiek laiko paklausiau savęs, kai gavau kelis labai “bet kokius” pasiūlymus už labai mažus “pinigėlius”.… Skaitykite toliau