Apie žmones, kurie emocines žaizdas bando gydytis mėgėjiškai


Šis įrašas bus rūstus, tačiau su vilties užtaisu, ir jei bent vienas šiandien kenčiantis žmogus po šito ras tai, ko ieškojo – laikas, kai jį rašiau, bus atsipirkęs tūkstanteriopai. Taigi. Valgantiems ir silpnų nervų žmonėms neskaityti – bus labai proziškų palyginimų ir daug nešvaros. Bėdavojantiems dėl mano tekstų ilgio, neišgalintiems skaityti daugiau nei pastraipos – šio teksto neskaitykite jokiu būdu, jį perskaityti užtrunka net 6 minutes. O likusieji dabar įsivaizduokit tokį keistą trumpametražio scenarijų. Žmogėnas važiavo dviračiu, krito, lūžo ranka. Lūžis atviras. Tačiau jis pasižiūri į tą lūžį ir sako:

– Ai, iki vestuvių sugis.

 

Tada dar kiek pamąstęs:

– Ranka – ne galva, išgyvensiu.

 

Tuomet jo veidas nušvinta:

– Mąstysiu pozityviai, ir užgis.

 

Atlikęs dvasingo kvėpavimo praktiką, prideda:

– O, dar geriau sugalvojau. Pavedu Visatai pasirūpinti mano ranka.

 

Žmogėnas gyvena vieną savaitę, antrą. Kaulai styro, žaizda pūliuoja, aplink jį skraido musės. Galiausiai žaizda ima dvokti.

 

Žmogėnas sako:

– Na, pozityvus mąstymas – pozityviu mąstymu, ir Visata, tikiu, rūpinasi mano ranka, bet galbūt išeisiu į žmones. Galbūt Visata užgydys šį niekinį atvirą rankos lūžį per susitikimus su kitais. Tenutinka laimingi atsitiktinumai. O, Visata, aš pavedu tau save! Hm, tik kur čia eiti? Kur čia daugiau žmonių?.. O, pabandysiu turgų!

 

Žmogėnas spūdina į Kalvarijų turgų. Vidudienis, saulė, kaitra, jo palydovės musės piktai byzgia. Ir štai žmogėnas savo rimtą, apleistą žaizdą – jau užpūliavusį atvirą rankos lūžį – rimtu veidu ima kaišioti kiekvienam Kalvarijų turguje. Ir progiesmiu, lyg saldžiai, lyg graudžiai, verkšlendamas sako:

– Ponas! Gal galit padėt? Apžiūrėkit, apčiupinėkit, gal ką patarsit? Gal greitai kokį liaudišką metodą rekomenduosit?

 

Vienas, bulvių pardavėjas, pačiupina žaizdą žemėtom rankom, sako:

– Joo… Pacanas kantrus esi. Bet manau, kad gyvensi.

 

Kitas, senų autodetalių pardavėjas, pažiūri tepaluotom rankom, pauosto kyšančius kaulus, sako:

– Bože, gospadi. Nemnoška pravalas čia įvykęs. Fedia, posmotri. Gal šita ranka jau pjauti nada?

 

Trečias – augalotas dėdė mėsos skyriuje – mėsuotu peiliu paspaudo pūlius, sako:

– Gal dar nepjaut? Pjauti visad suspėsim.

 

Ketvirtas, toks smetoniškas raugintų kopūstų direktorius, sako:

– Geriausia tai viską liaudies metodais gydyti, – gudriai šypsosi, užpila raugintų agurkų sunkos ant atvirų mėsų, ir prispaudžia murzina mazgote.

 

Tada ateina santechnikas, toks iki pensijos buvęs spartietiškas fizrukas su džinsovke, ir rėžia:

– Viskas vyrai, baigiam šituos cirkus, kokie liaudies metodai. Duok, sustatysiu, kaip turi būt, – kaip moka, taip sustato kaulus „į vietą”, ir čia pat iš cemento likučių ir senų skudurų padaro tokį pseudo gipsą.

 

Tada išdidžiai taria:

– Kalvarkėj atvirą lūžį sutvarkėm. Na respektas mums visiems, chebra! Pavarėm!

 

Žmogėnas žalias iš skausmo, bet dar gyvas.

 

Scena baigiasi.

 

KAI pasigydė žmogus, sakytume, ar ne?

Kraupu vien įsivaizduot.

 

Sakytume – na jau kokiu nevispročiu reikia būti, kad šitaip elgtumeisi su savimi? Juk čia gyvybės ir mirties klausimas, jo niekas neneša čiupinėti neaišku kam, mėgėjiškai „gydyti” žemėtom rankom, agurkų sunkom ir cemento įtvarais!

 

Bet žmonės tą patį daro su labai rimtomis psichologinėmis žaizdomis.

 

Kaišioja bet kam, kiša čiupnėti visiems iš eilės nešvariomis rankomis, nesterilioje aplinkoje, bet kaip, priešokiais, mėgėjiškai – „a vdrug padės?” O paskui stebisi, kad žaizdos ne tik negyja, bet pūliuoja ir – jei toks „gydymasis” tęsiasi daug metų – ima gangrenuoti.

 

Įsivaizduokit žmogų gangrenuojančia galūne. Vaizdas nekoks. Bet galūnę galima nupjauti, kad būtų išsaugota gyvybė.

 

O ką daryti su daug metų pūliais aptekusia, kad net gangrenuoti pradėjusia psichika?

 

Kodėl žmonės pamiršta, kad kuo ilgiau delsiame – tuo rimtesnės pasekmės? Juk kaip fiziniame kūne, taip ir psichiniame – lygiai taip pat.

 

Ar tikrai taip stinga išsilavinimo, kad lietuviai suvoktų, jog kuo ilgiau atidėliojama, kuo daugiau prikaupiama, tuo garsiau tas pūlinys vieną dieną sprogsta?

 

Ar tikrai yra žmonių, manančių, kad jei ignoruosi rimtą problemą – ji dings?

 

Jei žmogus bandytų ignoruoti atvirą rankos lūžį ir sakytų, „ai, mąstysiu pozityviai, paskaitysiu porą savipagalbos knygelių, ir praeis”, jį turbūt siūlytume hospitalizuoti, nes jis atrodytų jau nepajėgus pasirūpinti savimi.

 

Tačiau kartais (gal ne taip ir retai) žmonės su atvirais sielos lūžiais – po labai didelių traumų, sukrėtimų, turintys rimtų ir stiprėjančių psichikos sutrikimų – bando gydytis „pozityviu mąstymu”.

 

O draugai ir artimieji, užuot padėję rasti tinkamą, profesionalią pagalbą, jiems kartais dar prideda, „šaunuolis, taip ir toliau, kaip gera, kad tu toks pozityvus!”

 

Kol įvyksta kas nors labai baisaus. Tada visi stebisi – gi šypsojosi, gi pozityvai mąstė!

 

Bet vien „pozityvus mąstymas” nesugydo atvirų kaulų lūžių. Turint rimtų vidinių problemų, taip pat kartais vien jo neužtenka.

 

Iš kur aš tai žinau? Nes nepažįstami žmonės man rašo tonas laiškų, bandydami „pasigydyti” per laiškus ir vardindami, kiek „pozityvaus mąstymo” metodų jau išbandė – ar, jei vadintume reiškinius tikraisiais vardais, ką jie darė, kad atidėtų tikrą pagalbą sau, iš esmės keičiančią savijautą, ir darančią tai labai greitai.

 

Skaitant tokius laiškus apima ir neviltis, ir pyktis, ir siaubas, kaip žmonės gali nesuvokti situacijos rimtumo, kaip gali negerbti savęs, savo skausmo, savo patirčių, ir kaip gali nepajudinti nė piršto, kad būtų geriau. Pykstu ir dėl agresyvaus bandymo tiesiog paimti ir išsilieti (kartais norisi sakyti – tiesiog emociškai išsituštinti) į mano pašto dėžutę.

 

Atrodo, kad kai kurie tai daro kone instinktyviai – randa būdą atsiųsti man laišką ir visiškai nepasvėrę to pasekmių tiesiog išstumia iš savęs tai, ką derėtų nešti psichoterapeutui ar kunigui, bet – tikrai ne nepažįstamai autorei FB. Šiuo metu mano pašte yra virš 7000 neskaitytų laiškų – čia be FB, kurio visiškai nebesitikrinu dėl tos pačios priežasties – kasdienių bandymų išsilieti mano pašto dėžutėje ir kasdienių „pagalbos prašymų”. Yra tiek daug nemokamos profesionalios pagalbos, telefonu, internetu, – jos ką, paieškoti tingu?

 

Žmonės, kišantys atvirą, užpūliavusį rankos lūžį Kalvarijų turguje ir žmonės, pilantys kitam (ne specialiai tam pasiruošusiam psichoterapeutui) savo ilgus metus, kartais – ilgus dešimtmečius kauptas nuoskaudas, yra panašūs.

 

Jie vaikšto ir rodo savo žaizdas aplinkiniams ir gatvėje, gal net savaip grožėdamiesi jomis, ir toliau tas žaizdas pūdo, ir toliau leidžia plisti infekcijoms, UŽUOT ĖJĘ PAS TIKRĄ GYDYTOJĄ, po paraliais!

 

Tačiau yra žmonių, kurie priima kitokius sprendimus.

 

Kitoks sprendimas – kitoks veiksmas – kitoks ir rezultatas. Ar tai neturėtų būti savaime suprantama?

 

Deja, sprendžiant iš kai kurių žmonių laiškų, daug kam tai nėra savaime suprantama. „Supratau, kad NIEKO nėra savaime suprantamo,” – sykį parašė man viena EŽD eksperimento dalyvė (turėdama omenyje, kaip stipriai gali skirtis mūsų komunikacija net labai artimoje aplinkoje, net su labai daug metų pažįstamais žmonėmis). Sutinku su ja. Tačiau mes galime prisidėti, kad labai svarbūs dalykai taptų savaime suprantami.

 

Tai tegul nuo šiol būna savaime suprantama tai, kad kaip elgiesi su savo žaizdomis – taip jos ir gyja.

 

Kaip to įrodymą pateikiu vienos savo skaitytojos laišką.

 

Jis tebūnie geriausias atsakas visiems, kurie čia, FB, ar kitur rašinėja nepažįstamiems žmonėms, elgetaudami mėgėjiškos pagalbos.

 

Žinau, kad skambu rūsčiai, tačiau tokie žmonės – „nemokamos pagalbėlės” medžiotojai – kažkodėl nepasivargina pasverti, kaip jų skaudulių liejimas kur papuolė apkrauna, demotyvuoja, o kartais – ir gąsdina tuos nepažįstamus žmones, kurie kažkodėl buvo pasirinkti kaip „gelbėtojai”.

 

Manau, šis laiškas bus labai naudingas ir tiems, kurie yra nuolat verčiami būti tokiais „gelbėtojais” prieš savo valią: tiems, kuriems periodiškai tenka sugerti dideles, sunkias kitų emocines iškrovas, dažniausiai – savitiksles.

 

„Labas Ilze,

 

Norejau trumpai pakomentuoti/pritarti tavo sios dienos postui apie psichoterapija. As, nesipleciant i tavo vaizdziai nupasakotu dvasininiu puliniu spaudyma, turiu labai skaudziu vaikystes traumu, kurios atvede iki depresijos.

 

Ir ieskojau as visokiu keliu, kaip ta isspresti paciai. Meditacija, mindfulness, dekingumo praktika etc. Ir visa tai padeda, zinoma, bet labiau kaip pleistras ant pulinio – t.y. problemos sprendimo atideliojimas.

 

Kai pagaliau dabar, budama 32-eju, perlipau per save ir nuejau pas psichoterapeuta, man jau po keliu kartu yra DAUG geriau nei po keleriu metu meditacijos ir kito darbo su savimi. Gyvenu uzsieny, tad buvo tikrai nelengva rast gera angliskai kalbanti terapeuta. Tad jei as radau, tikrai gali rasti visi. Tokie postai kaip tavo yra isties reikalingi.

 

Zinodama, kaip visgi sunku persilauzt ir nueit pagalbos, tikrai noreciau kazkokiu budu zmones padrasinti tai daryti. Neturiu tam auditorijos, taciau stengiuosi apie savo kol kas trumpa bet pozityvia patirti su terapija atvirai kalbeti su tais pazistamais, kuriems patiems galimai reikia pagalbos.

 

Labai tikiuosi, kad tavo gan grieztas postas gal bent viena skaitytoja padrasins kreiptis. Manau, kad man tavo nuolat kartojama „veikia tai, ka veikiame mes” zinute padejo isispirti sau mikstojon ir pagaliau kreiptis profesionalios pagalbos.

Aciu!

 

Pagarbiai,

X”

 

Esu savo akimis mačiusi labai gražių, tiesiog kerinčių transformacijų – kaip pasikeičia žmogus, išsivadavęs iš daug metų nešioto skausmo, kaltės, pykčio ar baimės. Kaip pasikeičia ne tik jo laikysena, ne tik elgsena – kaip pasikeičia pats žmogus: jo veidas, jo akys. Kartais atrodo, kad tai kitas žmogus – net fiziškai. Toks jis tampa gražus, kai tampa laisvas nuo savo praeities.

 

Niekada nemačiau tokios transformacijos po epizodinio savipagalbos knygelės paskaitymo ar „psichoterapijos kontrabanda”. Dažniausiai tos galingos, stulbinančios transformacijos vyko su specialistų, aukšto lygio profesionalų vedimu – psichoterapeutų ar dvasininkų. Arba po labai labai kantraus, atidaus darbo su savimi, kai žmonės man parašo, kad „aš tikrai perkūriau save ir savo gyvenimą iš naujo.”

 

Tikiu, kad žmonėms suvokiant, kiek daug gyvenimo grožio ir jėgos grįžta išsprendus vidines bėdas, bandymų pasiterapinti mėgėjiškai mažės. Ir mažės žmonių, rimtas (dažnai – ne vien psichines, bet ir fizines) problemas bandančių spręsti vien „pozityviu mąstymu” ar vienu kitu savipagalbos knygelės skyriumi.

 

Atvirą kaulų lūžį geriausiai gydo profesionalus chirurgas. Žinoma, galima bandyti laimę ir nešti tą lūžį Fediai ar Vasiai iš Kalvarijų turgaus, bet… patys suprantat.

 

Atviras sielos žaizdas gydo profesionalus sielų gydytojas. Taip, galima bandyti užpilti jas vyneliu ar viskiu, duoti „kaip nors” pagydyti padružkei ar kokiam žvejybos sugėrovui. Bet žinot, į sielos žaizdą nuo nešvarių kito rankų irgi gali įsimesti užkratas. O ir tas kitas gali užsikrėti nuo mėgėjiškai mėsinėjamų žaizdų.

 

Yra tiek žmonių, ilgus metus sergančių svetimomis ligomis, gyvenančių svetimus gyvenimus, kvėpuojančių svetimu pykčiu, bijančių svetimų baimių.

 

O viskas jiems galėjo susiklostyti kitaip.

Ir viskas jiems vis dar gali susiklostyti kitaip.

 

Kaip elgiesi su savo žaizdomis – taip jos ir gyja.

 

O geriausia naujiena: žmogus nėra jo žaizdos, nei fizinės, nei emocinės. Jis yra kur kas daugiau. Užsigydžius vienas ar kitas žaizdas, tiesiog lengviau judėti gyvenimo keliu. Ir tame gyvenimo kelyje tiesiog daugiau paties žmogaus.


Bookmark the permalink.

Comments are closed.