Apie tai, kas man padėjo jaustis geriau po darbo netekties. I dalis


Turbūt žinot, kad darbo netektis patenka į daugiausia streso keliančių gyvenimo įvykių TOP-5, greta artimojo netekties, skyrybų, kraustymosi (!) ir sunkios ligos. „Ilzės dirbtuvės“, tiksliau darbas jose, man leido daug sykių tuo įsitikinti.

Pastebėjau, kad į nuostatų keitimo praktiką ateina tam tikras procentas žmonių, netekusių darbo (nors dažniausiai kursą vis tik renkasi tiesiog džiaugsmo neteikiančius darbus dirbantys žmonės). Taip pat pastebėjau (ir su tokia teorija susidūriau ne viename šaltinyje), kad jei dirbame iš baimės (pvz., “reikia susimokėti už būstą”), jei darbas yra tik proto, bet ne sielos sprendimas (“čia gerai mokės, na ir kas, kad darbas nykus ir teks arti viršvalandžius”), anksčiau ar vėliau gyvenimas padovanoja žmogui progą stabtelėti, įkvėpti, apsidairyti ir perklausti savęs: ką, po paraliais, prasmingesnio ir įdomesnio galiu nuveikti šioje Žemėje?

Tiesiog mes tą gyvenimo dovaną – progą keistis ir keisti – dažnokai suvokiame kaip praradimą, traumą, netgi pažeminimą, kai tai susiję su darbo netektimi „lietuviškas darbo santykių tradicijas“ puoselėjančioje įmonėje. Vis tik yra dalykų, kurie net labai sudėtingose situacijose padeda jaustis geriau. Nuostatų keitimo dirbtuvėse renkuosi kalbėti apie universalius dalykus, tinkančius tiek norintiems keisti darbą, tiek jo netekusiems, tiek siekiantiems pradėti ar įtvirtinti savarankišką veiklą. Tad tuo, kas galėtų pagelbėti išgyvenantiems būtent darbo netektį, taupydama visų mūsų laiką pasidalinsiu čia.

Dėl paties darbo praradimo dar niekas nemirė. Tačiau Lietuvoje būta atvejų, kai žmonės traukėsi iš gyvenimo po psichologinio smurto ir viešo pažeminimo, patirto darbe. Kai rengiau spaudai knygą “Atleisk savo šefą”, Kaune per vieną dieną iš gyvenimo pasitraukė net dvi moterys, pažemintos darbe. Aš ir pati esu netekusi darbo ypatingomis, “pagerintomis” aplinkybėmis (apie tai – ta knyga). Tikrai nesakau, kad lengva ištverti grasinimus, gąsdinimus darbe, taip pat nesakau, kad paprasta prisitaikyti prie radikaliai pasikeitusios dienotvarkės, daug sykių sumažėjusios perkamosios galios, nežinomybės, finansinio nestabilumo, kritusios savivertės ir begalės kitų dalykų, lydinčių darbo praradimą.

Ir vis tik. Norėčiau priminti, kad darbas tėra darbas. Jei jo netektis tapo katastrofa, tai viso labo mūsų mintis apie darbą ir jo vaidmenį mūsų gyvenime. O mintis mes galime pakeisti. Pakeistos mintys keičia mūsų emocijas, o šios – mūsų savijautą šiandien ir elgseną rytoj.

Man darbo praradimas ir netgi šlykštus prieskonis pamačius, ko iš tiesų buvo verti mano tuometiniai darbdaviai, atsiskleidę kaip įstatymų nesilaikantys, dėl kelių tūkstančių žmones žlugdyti pasirengę, mokesčius slepiantys suskiukai, buvo dovana. Tai buvo U-turn’as, staigus posūkis, po kurio atradau visiškai naują erdvę saviraiškai, kūrybai ir gyvenimui. Po kiek laiko gimė ir „Ilzės dirbtuvės“, kurias nuo 2014 kovo jau aplankė virš 10 000 žmonių. Tai tikrai milžiniška sėkmė be išorinės reklamos, TV laidų sofų zulinimo ir kitokio dirbtinio „žinomumo“ didinimo.

Tačiau kad anuometinę darbo netektį suvokčiau kaip naują galimybę IR išnaudočiau ją kaip įmanoma prasmingiau, man teko su savimi šiek tiek padirbėti.

Šįsyk pasidalinsiu dalykais, kurie man itin gelbėjo, o vėliau – dalykais, kurie, priešingai, itin kenkė tuo metu, kai gyvenau tarp dviejų darbų (darbo vadinamuosiuose “Barabanuose” netekau 2012 m. kovo 31 dieną, kitą darbą gavau tik pačiame 2012  m. gale – buvau pakviesta grįžti į VRS’us, kuriuose dirbau dar beveik metus, kol galutinai pradėjau dirbti tik sau).

Taigi.

– DALYKAI, KURIE MAN PADĖJO JAUSTIS GERIAU NETEKUS DARBO –

(Kaip sakoma, padėk sau, ir Dievas tau padės.)

1. Veiksmas.

Man pasirodė, kad blogiausias būdas leisti dienas po darbo netekties – tai nieko neveikti. Tada jaučiausi itin blogai – bevertė, kalta, nesukurianti nieko prasminga. O štai net paprastas namų tvarkymas man jau leisdavo pasijusti tiek geriau. Jaučiau, kad išeiti susitikti su potencialiu klientu yra tikrai naudingiau, nei kiurksoti priešais TV žiūrint dar vieną “Sekso ir miesto” seriją. Net išeiti pasivaikščioti yra geriau nei pindėti ant sofos vartant “Žmones” ir gyvenant svetimus gyvenimus.

Ką dar veikčiau – turėdama dabartinę savo patirtį – toje pat situacijoje? Siūlyčiau savo pagalbą draugams ar netgi nepažįstamiems žmonėms tose įmonėse ir organizacijose, kurios man patrauklios.

Juk jei kažkas puikiai moka anglų kalbą – turbūt geriau eiti ir įdarbinti tą anglų kalbą, nei sėdėti namie ir gedėti. Jei kažkas išmano komunikacijos strategijas, logotipų kūrimą ar kažką kita, kas yra naudinga – galima siūlyti savo įžvalgas ir idėjas labdaroms organizacijoms, NVO, geroms socialinėms iniciatyvoms, o įgyvendintus projektus dėtis į portfolio.

Net savanorystė ar panašūs projektai man atrodo puiki galimybė. Aš tik netekusi darbo išdrįsau išbandyti save kūrybiško ugdymo projekte – taip pagaliau atsiradau mokyklose, su kuriomis bendradarbiauti iš tiesų norėjau jau ilgą laiką, tik… „neradau laiko“.

Beje, tada pastebėjau, kad rytojaus planavimas gelbsti – net jei nesilaikai plano, gerai turėti nors šiokias tokias gaires, kai visas pasaulio laikas yra Tavo.
: )

Planas

2. Fizinis judėjimas.

Klasika. Bet kuris medikas ir turbūt bet kuris psichologas jums patvirtins, kad judėjime slypi gyvybė, kad sportas padeda išjudėti blogų emocijų energiją ir tiesiog gerina bendrą būklę. Man galvą gerai prašviesindavo ilgi pasivaikščiojimai, o itin naudingas buvo sporto klubas, nes tai leido turėti ir tam tikrą dienotvarkę, tam tikrą savaitės struktūrą, galiausiai, tai buvo priežastis išeiti iš namų.

Esu tikra, kad kokybiški vitaminai, mineralai, maisto papildai, masažai, pirtys netekus darbo taip pat būtų į naudą. Stresas klaikiai išsekina. Galima į bedarbystę pažvelgti kaip į mažas rekreacines atostogas ir tiesiog pasilepinti. Jei visiškai striuka su pinigais, mankštintis galima namuose, galima bėgioti, o vietoje pirties – prisileisti karštą vonią su jūros druska.

Aš tuo metu vykdžiau barterinius mainus – kūriau reklaminius tekstus vienam sveikatingumo centrui mainais į dovanų kuponus, kuriuos leisdavau masažams, mankštai, pedikiūrui, kūno lepinimo procedūroms. Visa tai buvo labai laiku ir vietoje.

3. Priežastys išeiti iš namų.

Kadangi mano emocinė būsena po darbo netekties nebuvo pati geriausia, išeiti iš namų turėdavau prisiversti. Tačiau labai džiaugdavausi kaskart, tai padariusi.

Yra tokia teorija, kad mus tikram pokyčiui gali įkvėpti tik gyvas susitikimas ir tik kitas gyvas žmogus. Dėl šito, kiek supratau, vienbalsiai sutaria ir psichoterapeutai, ir ezoterikai. Įžiebti pasitikėjimą gyvenimo vyksmu gali tas, kuris pats pasitiki gyvenimo vyksmu. Užkurti norą dirbti gali tas, kuris pats dirba su aistra. Aš sakau, kad tiesiog viena siela prisidega gyvenimo ugnimi nuo kitos, kaip žvakės.

Dabartinė aš, grįžusi į tą savo gyvenimo etapą, kur kas dažniau eičiau iš namų ir stengčiausi sutikti kuo daugiau įdomių, įkvepiančių, pozityviai nusiteikusių (bet ne saldžiabalsių, kartojančių “nusišypsok, viskas bus gerai”) žmonių. Vyksta begalė nemokamų renginių, susibūrimų, iniciatyvų. Yra dešimtys galimybių sutikti šaunių žmonių – kasdien. Galiausiai, čia galima vėl pagalvoti apie tą pačią savanorystę.

Ruošdama šį tekstą, radau senus ispanų kalbos pamokų užrašus.

4. Naujų dalykų mokymasis.

Why? Why not? Tik primenu, kad pagal Vedas, verta mokytis to, ką ketiname naudoti. Tiesiog grūsti sau į galvą žinias, kurios niekada nebus panaudotos – tai dusinti save informacijos pertekliumi ir užkišti kūrybinį kanalą nereikalingu balastu, to daryti tikrai nerekomenduoju.

Aš anuomet mokiausi ispanų (radau seną mokymuisi skirtą knygą su CD ir pratimais). Taip pat miklinau ranką su Photoshop’u, kurio pagrindus buvau įgijusi kadaise. Išmokau dirbti scenarijų kūrimo programa Celtix – iš tiesų tai nėra ten ką mokytis, bet vis tiek buvo labai smagu savo CV internete, prie programų, kuriomis moku dirbti, įrašyti dar vieną. Nuo to tiesiog pasijutau geriau. (Buvusiems “Efektyvių žinučių dirbtuvėse” čia galiu priminti tą vietą apie mūsų savivertę.)

Taip pat varčiau seniai aplankytų seminarų konspektus, skaičiau saviugdos knygas, rastas namuose ar pasiskolintas (tiems, kas nenori pirkti knygų ar ypač negali to daryti netekę darbo – primenu, kad egzistuoja toks senas geras dalykas kaip bibliotekos).

Iš lentynos ištraukiau kelias senas knygas, kurias skaitinėjau anuomet.

Vienoje prastai išverstoje ir šiaip nekokioje saviugdos knygoje (jos nuotraukoje nėra) radau sakinį, dėl kurio vertėjo skirti laiką tai knygai:

“Jei nori nekasdieniško rezultato, turi nuveikti kažką nekasdieniško.”

Tada supratau, kad rizikuosiu ir leisiu “Atleisk savo šefą” pati.
Knygos leidyba buvo dar vienas – ir turbūt didžiausias bei svarbiausias – dalykas, kurio mokiausi netekusi darbo.

5. Afirmacijos ir kiti tekstiniai pratimai.

Laikas tarp dviejų darbų – puikus metas padaryti pratimą “100 geriausių mano savybių”, apie kurį plačiau pasakoju “Efektyvių žinučių dirbtuvėse”. Lygiai taip pat turėdami daugiau laiko galim paeksperimentuoti su afirmacijomis. Tik: būkim atsargūs ir kruopštūs.

“Gaunu 5000 Lt / mėn.” yra gera afirmacija, tačiau ar mums tikrai nėra skirtumo, kaip tuos pinigus uždirbsime? Prisimenu liūdną pavyzdį iš “Efektyvių žinučių dirbtuvių”, kai viena dalyvė pasidalino tokia istorija. Jai reikėjo pinigų, ir ji kartojo, kad gauna 5000 Lt “bet kaip, iš bet kur” – mirė jos tėtis ir ji gavo būtent tokio dydžio draudimo išmoką. Ji prašė kitų dalyvių labai pagalvoti apie tokias formuluotes kaip “bet kaip”, “bet kokia kaina”.

Visatoje visko JAU yra užtektinai. Ir yra begalė malonių bei įdomių būdų uždirbti pinigus. Jei jau siunčiam žinutę Visatai, siųskime ją iki galo. Tarkim: “Kiekvieną mėnesį gaunu 1500 eurų atlyginimą už prasmingus ir širdį džiuginančius savo darbus.”

Beje, būtų gerai fiksuoti išsipildžiusias afirmacijas, net jei nepriimame gyvenimo siūlomų progų. Praėjus vos kokiems 3-4 mėnesiams nuo tada, kai savo sąsiuvinyje parašiau buką afirmaciją “Gaunu 5000 Lt / mėn.”, gavau darbo pasiūlymą su tokiu atlyginimu. Darbas buvo toks nykus ir toks oficialus, kad būčiau mirusi jame per kelias savaites, tad nė nebandžiau.

Ir tik dabar, vartydama senus užrašus, atkreipiau dėmesį į tos afirmacijos ir siūlyto atlyginimo “sutapimą”.

Efektyvių afirmacijų kūrimą detaliau aiškinu ir pavyzdžiais iliustruoju EŽD eksperimente.

Šįsyk tiek, bus daugiau.


Bookmark the permalink.

Comments are closed.