Apie blaivų gyvenimą – asmeniškai


2016 m. pradžioje skelbiau netradicinės apklausos apžvalgą. Tyrinėjau, dėl kokių priežasčių žmonės atsisako alkoholio, kaip jaučiasi be jo, kas jų gyvenime keičiasi ir į kurią pusę. Apžvelgiau daugiau nei 1100 žmonių atsakymus. Tąsyk baigdama tekstą žadėjau pasidalinti asmeniškais įspūdžiais keliaujant blaiviu keliu.

Asmenine blaivaus gyvenimo patirtimi kaip tik neseniai domėjosi žurnalas „Raktas“ – visas numeris buvo dedikuotas blaivybei. Dalinuosi pokalbiu su žurnaliste Viktorija Petkevičiūte.

15194586_1170625543021672_1995010740798366517_o

****

  • Ilze, kiek žinau, esi visiškai atsisakiusi alkoholio. Kokia buvo Tavo patirtis? Kas paskatino priimti tokį sprendimą? 

Taip, prasidės jau treti blaivūs mano gyvenimo metai. Iš tiesų, alkoholio atsisakiau natūraliai. Pirmasis impulsas buvo mano apsilankymas kaimo mokykloje – tai buvo sveikas, nors ir liūdnas supurtymas.

Įsivaizduokit: išlepusi vilnietė, ramiai kurianti reklaminius tekstus ir TV klipų scenarijus alkoholio gamintojams, atsiduria provincijos mokykloje. Ir ji turi pažiūrėti į akis vaikams, kurių tėvai nepaleidžia iš rankos bambalio… Tačiau tuo metu mano pačios aplinkoje buvo tiek alkoholio, kad tiesiog negalėjau įsivaizduoti savo gyvenimo be jo.

Netrukus išėjau iš reklamos srities, kurioje paskutiniais metais man jau labai stigo prasmės. Iš mano gyvenimo išnyko darbo vakarėliai, kurių, jei atvirai, visiškai nepasigedau. Pasirodė antra ir trečia mano knygos. Vienas po kito gimė kūrybišku požiūriu grįsti seminarai. Pajutau, kad mano dienos užsipildžiusios man prasminga, įdomia veikla.

Ir buvo tokia viena susivokimo akimirka. Gavau bičiulio žinutę „Ką veiki?“. „Dirbu“, – atsakiau. „Dabar?“ – paklausė. „Taip, o ką?“ „Ilze, dabar penktadienis, ketvirta valanda nakties! Arba tūsintis, arba miegot!“ Tą akimirką iš tiesų dėliojausi naujo seminaro skaidres. Čia tai bent, galvoju. Anksčiau tokiu metu bare jau kažkelintą kokteilį siurbčiau…

Jausmas, kad savaitgalį nebereikia „atsijungti“, stiprėjo. Laisvalaikis pildėsi, įgavo naujų formų. Greta to, augo blaivios galvos, greitos reakcijos, skvarbių įžvalgų poreikis. Darbas, kurį dirbu vesdama seminarus, tikrai nėra paprastas – tam reikalingas itin didelis susitelkimas, pastabumas, jautrumas kitiems. Pajutau, kad ilgesnį laiką gyvendama be alkoholio, geriau jaučiu žmones – jų nuotaikas, jų ketinimus, netgi jų nutylėtus dalykus. O finalinis sprendimas atsisakyti alkoholio buvo atostogos su blaivininke drauge.

Sudėtingiausia buvo turbūt tol, kol pati viduje dar kiek dvejojau, teisinausi. Juk esu kūrėja, ilgus metus gyvenau audringą bohemišką gyvenimą. Atrodė, kaip čia dabar taip – literatūros festivaliai be vyno upių? Pasirodo, įmanoma ir taip. : )

O kai lioviausi dvejoti savo viduje, atrodo, ir visa aplinka priėmė tokį mano sprendimą. Tiesiog dingo situacijos, kuriose man reikia aiškinti, kodėl esu atsisakiusi alkoholio, kad „ne, aš ne nėščia“, „ne, negeriu jokių vaistų“… ir taip toliau.

  • Ar gali palyginti savo gyvenimą prieš ir po alkoholio atsisakymo?

Sakyčiau, kad alkoholį vartojanti aš ir jau tiek laiko blaivi aš – kone du skirtingi žmonės.
Atsigręžusi atgal, matau praeities save kaip gana paviršutinišką, gana buką, tikrai kategorišką ir konfliktišką asmenybę. Atsisakius alkoholio, labai nurimo, nutyko mano emocijos. Išsisklaidė daug iliuzijų – tuomet buvo liūdnoka, o dabar galvoju, geriau lai jos išsisklaido anksčiau, nei vėliau.

Nutykus emocijoms ir prasisklaidžius iliuzijoms, pradėjau kur kas geriau jausti intuiciją, užaštrėjo kūrybinės juslės, atsivėrė naujas gylis santykiuose su žmonėmis. Atsirado susitaikymo su savimi jausmas, kažkoks jaukumas būnant vienumoje (aš labai daug laiko praleidžiu viena, nes daugiausia dirbu namuose).

Pradėjau lengviau priimti tiek savo pačios, tiek kitų klaidas. Tačiau drauge išaugo reiklumas tiek sau pačiai, tiek, tarkim, žmonėms, ateinantiems į mano seminarus. Supratau, kad dirbti verta tik su tais, kurie dirba patys. Dingo noras „gelbėti pasaulį“, kaip aš juokais sakau. Dingo noras „atvertinėti“ žmones, jiems ką nors įrodinėti, kviesti į „teisingą kelią“. Vis aiškiau matau, kad kai pasirinkimas yra žmoguje, jo gyvenimas tai atspindi. Jei to pasirinkimo nėra – gal jo ir nereikia. Per jėgą to apsisprendimo kitam neįsūdysi.

  • Pastaraisiais metais pastebiu alkoholio atsisakymo proveržį, bet šventinis stalas „be butelio“ dar sunkiai įsivaizduojamas. Ką apie tai manai?

Kadangi pati kadais gyvenau nuo audringo vakarėlio iki kito vakarėlio, tam tikra prasme suprantu abi barikadų puses. Ir manau, kad konstruktyvūs pokyčiai mūsų sociume tikrai vyksta. Tik gal jiems pastebėti ir įvertinti reikia daugiau laiko.

Pamenu, prieš penkiolika metų vegetarai buvo laikomi sektantais, gyvūnų teisių gynėjai – nelaimingais keistuoliais. Dabar kone kiekviename restorane yra vegetariškų patiekalų, ir daugelis žmonių džiaugiasi galėdami rinktis kosmetiką, kuri nebuvo bandoma su gyvūnais.

Prieš dešimt metų mano bičiulių gretose turbūt nebuvo nerūkančių žmonių. Dabar beveik nebėra rūkančių. Ir dar vos prieš penkerius metus idėja dirbti kažkaip kitaip, nei samdomą darbą, Lietuvoje buvo laikoma beprotiška, gal net kvaila drąsa – puikiai pamenu, nes tuomet pati tapau laisvai samdoma tekstų kūrėja. O šiandien visame pasaulyje imama kalbėti apie tai, kad darbas 8 valandas per dieną nėra sveikiausias sprendimas mūsų kūnams ir protams. Vis daugiau žmonių ieško alternatyvių būdų dirbti, mažina vartojimą ir kuriasi papildomus pajamų šaltinius iš mėgstamų veiklų.

Miniu visus šiuos dalykus, nes sieju juos su alkoholio vartojimu arba atsisakymu. Kiekvienu savo veiksmu galime kurti arba griauti savo sveikatą, savo psichiką, savo santykius, savo karjerą ir savo gyvenimą. Alkoholis tėra vienas iš daugelio būdų griauti.

  • Vedi seminarus, dirbtuves bei nuotolines praktikas, skirtas sąmoningumo ugdymuisi. Kokių tendencijų pastebi, jei kalbame apie alkoholio vartojimo problemą?

Būtent, jau porą metų rengiu ne tik seminarus, bet ir nuotolines praktikas. Todėl turiu galimybę stebėti tikrai didelių grupių grįžtamąjį ryšį. Ir čia matau labai įdomių tendencijų. Dažnas atvejis – žmonės, atsisakę kasdien „misti“ negatyvia informacija, praranda poreikį svaigintis. Tarkime, buvo grupių, kur tokių žmonių būdavo virš 30 procentų. O grupės didžiulės – visad virš šimto žmonių.

Tas alkoholio nykimo fenomenas itin ryškus laiškuose tų, kurie dirba sunkų, įtemptą darbą – medikai, teisininkai, žurnalistai. Viena gydytoja neseniai rašė: „Ne paslaptis, kuo namuose skiedžiame darbe gautus emocinius nuodus… o sąmoningai sumažinus tų nuodų, dingo poreikis ir juos skiesti alkoholiu.“ Nors esu poetė, sakau proziškai: kuo mažiau purvo per dieną į save įsileidžiame, tuo mažesnis poreikis tą purvą „užgėrinėti“.

Kita tendencija – žmonės, metę nekenčiamus darbus, užsiėmę tegul ir mažiau pelninga, tačiau mėgstama veikla, taip pat liaujasi svaigintis arba labai stipriai sumažina išgeriamo alkoholio kiekius, liaujasi rūkyti ir kitaip žaloti save. Juk žmogui, kuris gerai jaučiasi visą darbo savaitę, nereikia „atsipalaiduoti“. Žmogui, kuris darbe nėra žeminamas, ujamas ir verčiamas paminti savo vertybes, nereikia „užsimiršti“. Kai dirbi su meile, ir pavargsti mažiau. Tad poilsis gali būti aktyvesnis. Taurei ar visam buteliui vyno kažkaip natūraliai nebelieka vietos. Gyvi įspūdžiai, tikros, o ne girtos emocijos tampa svarbesnės už apkvaitimą.

Taip, dalis žmonių tiesiog neįsivaizduoja švenčių ir laisvalaikio be butelio – jie nematė alternatyvų savo namuose, nemato to tarp draugų. Nešviežiu maistu nukrautas stalas, užprakaitavę buto langai, rėksminga TV laida fone ir apčiupinėtas stikliukas, galbūt tai – kol kas vienintelis jiems žinomas šventės scenarijus. Kol nesužinos kitokio.

Manau, vieni pokyčiai galbūt ateina su mada, kiti – su oficialiais draudimais, treti – su tikrais vidiniais žmogaus apsisprendimais. Aš labiausiai tikiu pokyčiais, gimusiais iš pastarųjų. Kažkas pernai didžiąsias metų šventes sutiko su buteliu, tačiau šiemet švęs jau be jo. Kažkas jo atsisakys kitąmet. Kiekvienas renkasi pats, mes negalime pasirinkti už kitą, kad ir kaip kartais to norėtųsi.

  • Kokie būtų Tavo patarimai visiems už blaivių idėjų sklaidą atsakingiems žmonėms? 

Esu tik pastebėjusi, kad dažniausiai kalbama ir rašoma apie alkoholio žalą. Labai mažai informacijos galime rasti apie teigiamus pokyčius, kuriuos išgyvena alkoholio atsisakę žmonės. Deja, mano patirtis rodo, kad gąsdinimai nėra efektyviausias kelias. Jei gąsdinimai tikrai būtų paveikūs, žmonės būtų metę rūkyti tą pačią dieną, kai ant cigarečių pakelių atsirado nuotraukos su ligų pažeistais organais ir grabeliais. Tačiau žmonės rūko toliau.

O štai kai pamatome tos pačios moters nuotrauką „prieš“ ir „po“ – kaip atrodė jos veido oda rūkant ir kaip ji atrodo dabar – motyvacija visiškai kita. Tokiu atveju mes turime vaizdinį, kas gali nutikti, jei atsisakysiu rūkyti, kokie konkretūs teigiami pokyčiai tikėtini. Aš pati keturiolika metų vis nesėkmingai bandžiau mesti rūkyti. Ir mečiau būtent šitaip – pradėjusi galvoti apie tai, kad mano veidas atgaus sveiką spalvą. Taip galvodama mečiau labai greit.

Esu tikra, jei žmonės žinotų, jei jie įsivaizduotų, kiek galima atrasti, išgyventi ir tikrąja šio žodžio prasme išlošti, atsisakius alkoholio, daug didesnė abejojančių dalis pabandytų bent jau mėnesį kitą nugyventi be laipsnių. Todėl aš labai sveikinu visas iniciatyvas, kuriose tikri žmonės dalinasi tikrais atradimais. Primestos taisyklės, griežti draudimai, didaktiniai pagrūmojimai, viešas gėdinimas ar ašaringi prašymai dar nepaveikė nė vieno man pažįstamo žmogaus. Manęs taip pat nebūtų paveikę.

Skirtumas buvo iš tiesų dramatiškas. Kurdama apklausą vyliausi, kad jis bus ryškus, bet kad toks –  nesitikėjau. Tą geriausiai iliustruoja balai, kuriuos žmonės rašė įvairioms gyvenimo sritims prieš ir po savo sprendimo. Jei prieš atsisakant alkoholio vyravo labai vidutiniai vertinimai, tai gyvenant blaivų gyvenimą žmonės kur kas dažniau rašė 8, 9 ir 10 balų įvairiausioms savo gyvenimo sritims – pradedant partneryste ir savirealizacija darbe, o baigiant sveikata bei santykiu su savo kūnu.

balai

  • Minėjai, kad didelė dalis Tavo tyrimo dalyvių teigė nutolę nuo alkoholį vartojančių draugų. Kokios išvados šiuo atveju peršasi? Ką daryti, jei išgeriantys draugai – tikri draugai? O gal mums tik atrodo, kad tikri, nes geriame kartu su jais?

Būsiu atvira: aš taip pat nutolau nuo kai kurių artimų draugų. Ir buvo laikas, kai atsisakiusi alkoholio jaučiausi nepaprastai vieniša. Tada siurbte siurbiau sutiktų blaivininkų istorijas, domėjausi jų laisvalaikiu – ką jie veikia, kuo užsiima, kaip jiems pavyksta išvengti vienatvės. Kol atsirado visai naujos kokybės buvimas su pačia savimi ir lioviausi jaustis vieniša.

Įdomiausia tai, kad kai dingo noras “atvertinėti” bičiulius, kad visi aplink būtų blaivūs, kai pradėjau priimti kitų žmonių pasirinkimus – jų išgeriamo alkoholio kiekiai sumažėjo dešimtis sykių. Taip, dešimtis sykių. Ir tai nutiko natūraliai, be spaudimo. Beje, ir šiuo metu kartais dalyvauju vakarėliuose iki paryčių. Skirtumas tik toks, kad geriu bealkoholinį alų ar bealkoholinį vyną.

Jei kažkas tik dabar pradeda blaivų gyvenimą, siūlyčiau tiesiog paleisti draugus. Jei tai tikri draugai, ne tiesiog sugėrovai – jus sieja kur kas daugiau nei bokalo kilnojimas. Tokie draugai norės būti su jumis, nesvarbu, ar gersite arbatą, ar mineralinį, ar švęstą vandenį. 🙂

  • Yra sakoma, kad visur svarbiausias – saikas. Ką manai apie saikingą kvaišalų vartojimą? Ar jis įmanomas, prasmingas?

Kadangi didelė dalis mano darbo susijusi su kūrybiškumu, į blaivybę žvelgiu ir per jo prizmę. Kaip kūrėja, dirbanti su kūrėjais, galiu pasakyti: net “saikingai” vartojantis žmogus niekada nėra savo kūrybiškumo viršūnėje, jo juslės nėra aštriausios, kokios tik gali būti, įžvalgos – ne skaidriausios. Net ir labai “saikingai” vartojamas alkoholis vis tiek prigesina intuiciją, kūrybinius impulsus, slopina idėjų gimimą ir vystymąsi. Sakoma, kad girti negalime girdėti savo sielos.

Man kiekvieno vartojančio vietoje būtų įdomu tiesiog sužinoti – kuo tapčiau, atsisakęs svaigalų bent pusmečiui, metams? Pati per tuos kelerius metus tapau po pasaulį keliaujančia poete, kuri šiemet buvo išleista Niujorke. Tai tikrai aukščiausia mano kūrybinio kelio viršukalnė lig šiol. Ir nemanau, kad taip būtų nutikę kiekvieną penktadienį “užpilant” dar negimusius tekstus alkoholiu. Net jei “saikingai”…

Galiu pasakyti, kad kai kurie mano skaitytojai ar seminarų dalyviai, vien tiriamiaisiais tikslais išbandę blaivų gyvenimą, vėliau rašo, kad nebemato priežasčių, dėl ko būtų verta grįžti prie taurės.

  • Nuo ko patartum pradėti kiekvienam, nusprendusiam atsisakyti žalingų medžiagų? Kitaip tariant, kas svarbiausia prieš priimant šį sprendimą?

Pastebiu, kad jei kvaišalų vartojimas tėra pasekmė, tai ši pasekmė natūraliai nyksta, išgyvendinant ją sukėlusias priežastis – nekenčiamą darbą, kasdienį negatyvo slogutį, destruktyvius santykius… Todėl tikrai nesiūlau atsisakinėti alkoholio per jėgą – siūlyčiau peržiūrėti savo gyvenimą ir paklausti savęs, kodėl paties gyvenimo skonis toks nemalonus, kad jį reikia “užgerti” kažkuo stipresniu.

O jei alkoholis neišnyksta, jei potraukis yra stipresnis už žmogų, vienareikšmiškai siūlau ieškoti anoniminių alkoholikų grupės. Savo aplinkoje turiu labai šviesių, labai stiprių pavyzdžių, kaip AA grupių padedami žmonės pradeda antrą gyvenimą, išsaugo ar sukuria laimingas šeimas, atranda save naujose srityse.
Pagalbos gali ieškoti ir alkoholikų artimieji bei jų vaikai – jiems taip pat rengiamos specialios grupės. Manau, tokiu atveju būtų išmintinga kliautis tais, kurie jau yra nuėję savo kelią į išgijimą.

  • Ką, Tavo nuomone, daryti žmonėms, kurie šeimose turi alkoholikų? Esi rašiusi apie koalkoholikus – papasakok kiek plačiau apie šią problemą, man regis, tai nepaprastai svarbu žinoti…

Liūdna žinia ta, kad Lietuvoje nepaprastai trūksta informacijos šiomis temomis. Ypač – apie koalkoholikus, kurie, būdami alkoholikų partneriais gyvenime, tampa ir slaptais priklausomybės sąjungininkais. Būtent todėl siūlau ieškoti specialių grupių ir kliautis gyvais pasidalinimais, gyvu palaikymu tų, kurie yra išsikapstę iš emocinių pančių, siejusių su geriančiais asmenimis, arba bando tą daryti. Tai nėra ta situacija, kuri sprendžiama Google pagalba ar TED konferencijų įrašais, nors greito maisto ir greitų sprendimų amžiuje to, tikiu, norėtųsi.

Daugybės žmonių patirtis apibendrinanti autorė J. G. Woititz teigia, kad suaugę alkoholikų vaikai pasižymi tam tikrais bruožais: jiems sunku kurti artimus santykius, jie linkę į darboholizmą, leidžiasi išnaudojami darbe, nuolat persitempia, nemoka pasakyti “ne”, nemoka ilsėtis ir linksmintis… Beje, jei augome šeimoje, kurioje nebuvo geriama, tačiau buvo smurtaujama, net jei smurtaujama buvo tik žodžiais, turime labai daug bendro su suaugusiais alkoholikų vaikais.

Tačiau tame matau ne tik didelį liūdesį, bet ir labai daug vietos kūrybai ir atradimams. Moteris, visą gyvenimą “neradusi laiko sau”, po savaitgalio kurorte pasijunta karaliene. Žmogus, kuris visą gyvenimą praleido negalėdamas pasakyti “ne” nemokamų paslaugėlių kaulytojams, pagaliau išmokęs tai padaryti iš tiesų tampa sielos milžinu sau pačiam.

Manau, verta padaryti viską, kas mūsų valioje, kad kad tokias akimirkas išgyventume.

 


Bookmark the permalink.

Comments are closed