Mėlyna rudens akis


Dienos tirpsta lyg sena lėtai deganti nuotrauka besiraitančiais kraštais.
 
Kiekvienas vakaras prie namų pritykina anksčiau ir vis iš arčiau žiūri pro langą savo didele mėlyna akimi, priverkusia pilną dangų rašalo. Iš rašalo tamsos kartkartėm išnyra vaikai su dviračiais: tik jų šūksniai ir juokas tokie pat kaip pavasarį, nes patys vaikai augesni, o dviračiai per vasarą kur kas labiau nubalnoti.
 
Ant pakumpusios vakaro nugaros griežia senukai žiogai ir šlama vėjas, o išvargę medžių šakų šešėliai žaidžia „Akmenį, popierių, žirkles”, arba „Vas-Ki-Či”, kaip vadindavom šį žaidimą vaikystės kieme. Laimi tamsa.
 
Kiekvienas rytas ateina truputį vėliau, sustoja dar per žingsnį toliau nuo namų, ir pasukęs begarsės rylos rankeną paleidžia kaskart vis daugiau ūkanos.
 
Saulėtomis dienomis šešėliai vis gilesni ir vėsesni, lyg praėjusio laiko raukšlės ant Žemės veido, po kurias nepaliaujamai zuja žmonės, ieškodami ko nepametė ir darydami šimtus beprasmių darbų kasdien.
 
Jei pakeltum akis ir pažiūrėtum į tolį, pamatytum, kad kažkas jau keičia dekoracijas: pervilkinėja debesis, dažo dangų, keičia medžių kostiumus. Po pasaulio gaubtu visai netrukus prasidės gūdžiausias veiksmas. Ruduo.
 
Ar gaila, kad vasara baigias?
 
Tai tas pats, kaip klausti, ar gaila, kad myli kažką, kas toli.
 
Prisiminimuose atstumai nieko nereiškia.

Bookmark the permalink.

Comments are closed.