Svyravimai rinkose ir tikėjime (arba darsyk apie finansines atsargas)


Kas mėgstat skaičiuoti svetimus pinigus, ypač prarastus, tekstas jums. 😀 Kaip akyse sudegė ilgus metus kaupti tūkstančiai eurų, ir kaip staiga tuos gaisrus kažkas užgesino.

Jei rimtai, galvoju, kad sunkiausia rašyti svarbiausiomis temomis.

Finansinis saugumas yra viena tokių temų. O pasaulinės krizės akivaizdoj tai dar aktualiau. Ir man pačiai nėra labiau įkvepiančio būdo, nei sekti kito gyvo – tegul ir klystančio, tačiau klaidas taisančio – žmogaus istoriją.

Aš irgi esu toks žmogus – klystantis ir taisantis savo klaidas. Todėl ir pasakoju savo asmenines istorijas, o ne cituoju nežinia kieno rašytus (ar šešiasdešimt kartų nusirašytus) pamokymus, kaip “teisingai” elgtis su pinigais.

Sunku su tais pinigais elgtis teisingai.
Ypač iš pirmo sykio.

Ir mokomės dažniausiai turbūt vis tik iš savų klaidų.
(Gerai dar, jei mokomės.)

Vis tik galbūt mano klaidos ir pernelyg ankstyva panika padės kažkam ramiau reaguoti ir į savo dabar matomus ar ateityje būsiančius svyravimus.

Kodėl kviečiau taupyti, kaupti ir rūpintis savo finansine ateitimi

Įdomus niuansas, kad prieš pat pat pandemiją labai skatinau žmones taupyti. O, jau ta mano intuicija! 😀 Jei tik jos klausau – geriausiu metu priimu geriausius sprendimus.

Turiu prisipažinti, kad dažniausiai kažkam skatindama kitus, labai skatinu ir save, tai dažnai naudingom temom rašau iš gan savanaudiškų paskatų – kad pati įsikvėpčiau: taupyti, svajoti, saikingiau vartoti, taisyklingiau rašyti, išmintingiau elgtis su gamta, ir t.t.).

Turėti santaupų man atrodo labai svarbu. Nors šioks toks finansinis rezervas leidžia mums visiškai kitaip jaustis, daug ramiau reaguoti į netikėtas gyvenimo permainas, daugiau klausytis širdies ir mažiau „naudą nuolat skaičiuojančio“ proto, rinktis darbus labiau pagal sielos poreikius nei kad darbelius pagal „rinkos taisykles“ ar „algelės dydį“, o solidesnis rezervas padeda apskritai liautis vaikytis pinigėlių (kodėl labai ydinga mažybinti algas, pinigus, sąskaitas ir kitus su pajamomis susijusius žodžius, išsamiau rašiau čia). Santaupos teikia begalę kitų mažų ir didelių privalumų.

Kai 2012-aisiais, dirbdama „vokeliuose“ mokančioje reklamos agentūroje, žeminančiomis aplinkybėmis netekau darbo (kaip n + k kitų likimo „draugų“ vos per vienerius metus ten pat), vienintelė iš visų išmestųjų koviausi dėl išeitinės kompensacijos. Būtent dėl to buvau prigrasinta, kad kito darbo Vilniuje nebesusirasiu. Likau „ant ledo“ be jokių pajamų, vien su skolomis, ir buvo tikrai labai nesaldu. Būtent nuo tada stengiuosi turėti santaupų. Tąsyk finansinėje duobėje elgiausi labai sąmoningai, intuityviau priėmiau kelis labai sėkmingus sprendimus, tad gana lengvai ir gana greitai išbridau iš nepriteklių, maža to, susikūriau visiškai naują gyvenimą.

Tačiau anuometinių pamokų tikrai nepamiršau. Ir net lydima didelės sėkmės, visad „laikiau ranką ant pulso“ ir visad stengiausi turėti santaupų.

Žinodama, kaip gera turėti santaupų, nuolat kviečiau tai daryti kitus – daugiausia motyvacijos ir pratimų šia tema yra Nuostatų keitimo praktikoje (kuri iš principo visa yra skirta sąmoningesniam mūsų elgesiui su pinigais ir savo karjera), tačiau periodiškai apie finansinio rezervo svarbą rašau ir viešai.

Vienas mano taupymo instrumentų

Vienas įdomesnių būdų taupyti man pasirodė III pakopos pensija, kurios sutartį pasirašiau prieš kiek daugiau nei penkerius metus ir, galima sakyti, pamiršau. Vis tik per ilgesnį laiką ten susikaupė juntama suma.

Norėdama ir kitus įkvėpti išbandyti tokį taupymo būdą, 2020-ųjų pradžioje detaliai rašiau, kaip labai nepersistengdama, pamažėl, atsidėdama vidutiniškai po berods 135 eurus per mėnesį, sukaupiau virš 10 000 eurų III pakopos pensijoje (kaupiamajame gyvybės draudime). Visą tekstą galite rasti čia.

O štai driokstelėjus pandemijai, “ant karštųjų” ne sykį bėdojau, kaip akyse sudega tie ilgai kaupti tūkstančiai eurų.

Kodėl bėdojau?

Nes čia pirma mano santaupas taip tiesiogiai palietusi krizė, bičiuliai.

Per tas kelias bankų krizes po Nepriklausomybės buvau dar per maža, kad pasauliniai neramumai paliestų mano “santaupas” (literaliai buvusias jei ne kiaulėje, tai kitos formos molinėje taupyklėje; man regis, turėjau molinio portfeliuko formos taupyklę).

O per pastarąją pasaulinę recesiją (2008-2010) buvau dar per jauna, per kvaila ir pernelyg neturtinga, kad taupyčiau (na, trečias dalykas yra melas; išties VISADA galima kažką atsidėti, jei labai nori; bet čia jau darbas su savo ribojančiomis nuostatomis, šįsyk ne apie tai).

Taigi, ligi šios, 2020-ųjų, krizės dar neturėjau gyvenime tokių patirčių, kai tiesiog akyse „sudega“ sukaupti tūkstančiai eurų.

Po mažos “pradedančiųjų sėkmės” ir didelio džiaugsmo, kad “va, tik mokausi žaisti kaupimą, ir visai nesistengdama sukaupiau virš 10 000 eurų”, prasidėjus pavasario griūčiai jau buvau suabejojusi tokiu “neapčiuopiamu” ir nuo pasaulinių krizių neapsaugotu taupymo būdu.

Karantino pradžioje, dar labai šaltą kovą, tomis beveik trimis visiškos saviizoliacijos savaitėmis viena sodyboje žiūrėjau į savo namo sienas ir galvojau:
– Va čia tai investicija. Va čia kažkas tikra, apčiuopama, išties vertinga: namo sienos. Ir žemė. Kurios niekas iš po kojų neištrauks.

O kažkokie “fondai” tuo metu man pasirodė, atsiprašysiu už savo prancūzų, kaip myžimas prieš vėją: vėjas pasisuks, ir liksi drūčiai apsičiurškęs.

Nuotaikos krizės duobėje

Vis tik galiausiai mintimis grįžau prie senos geros klasikos: kad kiaušinius sveika nešti skirtingose pintinėse, kai vienai nukritus, bent kitos lieka sveikos. (Chytriau ir mandriau tai vadinama investicijų portfelio diversifikavimu.)

Kitaip tariant: kažkas sąskaitoj, kažkas žemėje ir namo sienose, kažkas akcijose, kažkas įmonėse, kažkas patirtyse, o kažkas galvoje (žinias ir patirtis vis tiek laikau viena vertingiausių savo investicijų, nors tikrai ne visas monetizuoju – čia kitas šūstras žodis).

Nes jei visiškai viską, ką per gyvenimą uždirbau, būčiau “sukišusi” tik į vertybinius popierius, pensijų fondus ar kažkokius nevykusius projektus, gal būčiau išprotėjusi per pirmas pandemijos savaites: iš nevilties ir jausmo, kad viso gyvenimo darbas kaip smėlis išbėga tarp pirštų. Būtų buvę labai, labai nyku ir neviltinga.

Iš tiesų pandemijos metu man sudegė tik vienas (tiesa, labai daug kainavęs) projektas, bet aš tai labiau priėmiau kaip gerą progą jo pagaliau apskritai atsikratyti, nes jis man kainavo tik daug pinigų ir nervų, bet niekad nenešė nei džiaugsmo, nei grąžos.

Tačiau nepaisant praradimų ir nuostolių, griuvusių planų ir ne tik neuždirbtų, bet ir realiai prarastų pinigų, aš vis dar turėjau vienkiemį su briedžiais kaimynais ir dar miegančiomis žuvimis. Turėjau Vilniuje manęs laukiančius namus. Turėjau tiek santaupų, kad galėjau visiškai rami sutikti visiškai finansiškai neprognozuojamą metą. Turėjau labai sąmoningų skaitytojų ratą, kurie man labai daug padėjo grįžtant iš Azijos ir paskui tas tris vienumos savaites sodyboje: palaikymu, patarimais, įžvalgomis, žinutėmis, šiluma.

Kažką, matyt, vis tik labai gerai investavau, – buvo toks jausmas.
Išties daug gerai investavau. Ir pinigų, ir dėmesio, ir laiko, ir savęs.
Visi praradimai yra geros pamokos, jei mokomės.

O dabar neseniai žiūriu: pensijos fondai ima lipti į viršų.
Ir gana ženkliai.

Tad šįsyk grįžtu prie būtent šio taupymo instrumento – III pakopos pensijos.

A, B ir C

Kadangi jaučiu atsakomybę už anksčiau parašytus žodžius, iš mano pusės būtų neetiška parašyti A, B, ir neparašyti C. Taigi, taupiau ir kažkiek sutaupiau (A). Taigi, paskui degė vargšai “pinigėliai”, liepsnojo akyse (B). Tada atrodė, kad kone po tūkstantį sudegdavo kasdien – išties, pasirodo, po tūkstantį tik kas savaitę. Galop lioviausi tikrinti.

O pasirodo, visai netrukus po kovo viduryje buvusio didžiausio nuosmukio, mano tolima pensija pamažėl ėmė gaivelėtis (tai ir yra C, kurį būtų neetiška nutylėti).

Paėmiau ir susivedžiau į lenčikę savo pensijos fondo svyravimus. Atskaitos tašku ėmiau trečiadienius: man pasirodė, kad būtent trečiadieniais būdavo ryškiausi pokyčiai (tiek smukimai, tiek augimai). Žinoma, galiu ir klysti, bet būtent toks buvo įspūdis užmetus akį. Todėl datos yra būtent trečiadieniai.

Pradedu vasario 19-ąja, baigiu birželio 3-iąja:

Prieš riedant „kalneliu žemyn“, investicinė vertė siekė 11 343,64€, ir aš džiaugiausi santykinai dideliu (mano vertinimu) investiciniu pelnu.

Per tą laiką, žinoma, toliau augo įmokėta suma ir banko nuskaičiuoti mokesčiai. Investicinė vertė drauge su investiciniu pelnu važiavo žemyn (kartais tikrai „sudegindami“ ir po 1000 ar beveik 1000 eurų kas savaitę) iki pat kovo 18-osios.

Tuo metu investicinė vertė (7702,63€) buvo jau mažesnė už realiai įmokėtą sumą (8586,06€).

O tada (mano nuostabai) pamažėl ėmė kilti.
Ne po 1000 eurų kas savaitę, bet optimizmą galima pajusti.

Investicinė vertė jau artėja prie ikikrizinės (10 687,98€). Tiesa, investicinis pelnas dar toli iki prieškrizinio ir nežinia, kada vėl bus toks pat (dabar 1687,37€, o buvo net dusyk daugiau, 3263,65€, – mano vertinimu, tai buvo džiugus procentas nuo visos sumos).

Jei domina konkretesni skaičiai konkrečiais trečiadieniais:

Kodėl apie tai rašau

Dalinuosi šiais paprastais, tačiau labai konkrečiais dalykais (tokiais kaip skaičiais, sprendimais, nuotaikomis, baimėmis ir suvokimais), kad galbūt sumažinčiau kitų baimę taupyti, kaupti, investuoti.

Taip, man pirmosiomis nuosmukio savaitėmis buvo tikrai niūru: atrodė, akyse „sudegs“ penkerius metus kaupti pinigai. (Kaip minėjau, tai pirma mano recesinė patirtis, tiesiogiai palietusi santaupas.)

Tačiau pasirodo, gana greitai prasidėjo kilimas – lėtas, tačiau vis tik kilimas aukštyn. Nebuvo taip baisu, kaip tikėjausi. O ilgalaikėje perspektyvoje gal nieko tokio čia ir nepraradau.

Buvo tikrai įdomu ir sveika pamatyti šį – pirmą savo sąmoningame gyvenime – tokį ryškų susvyravimą rinkose, ir lygiai taip pat buvo sveika pajusti svyravimą savo tikėjime: tokiais taupymo ir investavimo instrumentais. Sveika juk kartais paabejoti. Ir naivu juk viskuo tikėti aklai.

Bet audros rimsta, viltis grįžta. Pamačiusi spartėjantį augimą, vėl padidinau kasmėnesinę įmoką.

Jaučiuosi gavusi įdomią pamoką „mažame mastelyje“, ir drauge vis tik labai džiaugiuosi, kad visai prieš pat pandemiją nepasidaviau godumui ir „nesukišau“ daug didesnių sumų į panašius kaupimo instrumentus. Iki to, jaučiu, dar turiu paūgėti ir truputį pasilavinti. 🙂

Ilgokai ieškojau iliustracijos šiam tekstui, galvojau, kuo prigesinti tuos šiame tekste degančius pinigus, ir taip gražiai sugalvojau, kad net man pačiai patinka:

Taigi. 🙂 Veikiausiai esate girdėję frazę laikas gydo visas žaizdas – ir išties laikas yra gyvybiškai būtinas faktorius sveikti nuo daugelio ligų, fizinių, emocinių, įsitikinimų, socialinių ir kitų.

Tačiau pirmąsyk taip aiškiai pajutau, kad laikas reikalingas ir tokioms – laikinoms, net nežinia kieno labiausiai sukeltoms (tikrų virusų ar labiau panikos užkrato) sukeltoms ligoms gyti ir gaisrams gesinti.

Taip, laikas ne tik gydo žaizdas, bet ir gesina gaisrus. (Iškyrus, žinoma, tikruosius gaisrus – čia gaisras yra panikos ir sukilusių emocijų metafora; manau, tai aišku iš konteksto.)

To ir linkiu.

Laiko, gydančio visus gaisrus.

Daugiau tekstų šioje naujai mano sukurtoje kategorijoje, „Investavimas katėms“, yra čia.

Kodėl „Investavimas katėms“? Papasakojau čia.
Neturiu pretenzijų ir ambicijų tapti „tikra“ investuotoja, tačiau truputį pažaisti (ir ypač matyti rezultatus) man tikrai įdomu ir smagu.

PS.

Jei kažkam būtų aktualu, galėčiau parašyti kelis NEDIDUKUS (khem khem, – reikšmingai krenkšteliu) tekstus apie savo šiuo metu atsargiai testuojamus man naujus taupymo/investavimo instrumentus.

Drauge puikiai suprantu, kad kai drioksteli tokio masto nežinia, kažkam mažiausiai norisi galvoti apie taupymą ir investavimą – ir vis tik, visokie „finansų treneriai“ sako, krizės yra geriausias metas pirkti. O dvasiniai mokymai sako: ateities sėkmę kuriame būtent nesėkmių etapuose. Tam tikra prasme būtent stigdami pradedame kurti ir savo klestėjimą. Ir tą galiu paliudyti iš asmeninės patirties.


Bookmark the permalink.

Comments are closed.