Apie nepaleidžiamas augti idėjas


Įsivaizduokim moterį, kuri būdama devintą mėnesį nėščia staiga sako:

– Ai, nesu tikra, ar būsiu gera mama, ar sugebėsiu išauginti savo vaiką doru žmogumi, neįsivaizduoju, kaip jį reikės auklėti. Tai tiesiog negimdysiu. Toliau vaikščiosiu nėščia, – ir ji užsispyrusi negimdo, ir vaikšto toliau nėščia. Jos vaikas vis auga, jai vis sunkiau su tuo pilvu, tačiau ji toliau metų metus nešioja savo kūdikį. Jam šešeri, bet ji vis dar negimdo. Nes vis dar nėra tikra, ar būtų gera mama.

Skamba visiškai absurdiškai, ar ne? Tačiau būtent tai kai kurie žmonės daro su savo idėjomis. „Turiu vieną mintį, ji jau ūgtelėjusi iki visai rimtos, bet ai, negimdysiu. Nežinau, ar mokėsiu ją išauginti teisingai.“

Kas yra „teisingai“? Koks gyvenimas to vaiko, kuris visam laikui lieka mamos pilve ir nemato dienos šviesos? Aišku, įsčiose saugu, tačiau jis taip niekad ir neišsitiesia visu ūgiu, neįkvepia oro savais plaučiais, nevaikšto savom kojom.

Mano palinkėjimas – išdrįskim paleisti į pasaulį savo jau išnešiotas idėjas, tikėkim, kad jos išmoks vaikščioti, kaip išmoksta vaikai, ir net jei grius ir susigurins nosį – vėl stosis ir eis pirmyn, ir kvėpuos pilnais plaučiais.

Man labai artima mintis, kad mūsų idėjos ateina mums ne dėl mūsų pačių. Jos ateina dėl tų, kurias gali paliesti. Mes tesame tie, kuriuos tos idėjos pasirinko savo gimimui. Kaip kad vaikai, sakoma, dar prieš gimdami pasirenka savo tėvus – su visomis svarbiausiomis pamokomis, kurių nori mokytis šiame gyvenime.

Ir jei idėja kilo mums, reiškia, mes turėjome kažką – gal nė patys to nežinodami, – kažką tokio, kas bus reikalinga idėjai augti ir kas augs mumyse drauge su ja.

Kai prieš daugiau nei dvejus metus, vieną gražią rudens dieną, per pietų pertrauką (dangau), visa perbalusi nuo streso važiavau iš VRS’ų (tuomet Lvovo g.) troleibusu skaityti pranešimo į vieną mokytojų konferenciją, kažkodėl pagalvojau, kad tame USB rakte yra svarbiausia, kas man yra nutikę. Bijojau taip, kad girdėjau ausyse plakančią savo širdį ir šešis kartus tikrinaus, ar nepamečiau USB rakto.

Jei man kas nors tame apytuščiame troleibuse būtų pasakęs, „Ilze, čia tik pradžia, nuo dabar vos per dvejus metus pas tave dėl šitam USB rakte esančio dalyko ateis puspenkto tūkstančio žmonių, ir jie iš tavęs pirks pačius nepaklausiausius šioje šalyje dalykus – žinią apie atsakomybę už savo žodžius ir žinią apie atsakomybę už savo gerbūvį,“ – jei kas nors man būtų taip pasakęs, aš būčiau pasukiojusi pirštą prie smilkinio, tada vis tik būčiau pagalvojusi, kad iš tiesų nežinau, kaip čia gali viskas baigtis, ir greičiausiai būčiau iššokusi iš to troleibuso ir pabėgusi iš tos konferencijos. Nes mano komforto zona yra mano virtuvė, mano katės, mano kompas, mano FB, kur manęs niekas nemato, o ne tūkstančiai žmonių, dėl Dievo meilės!

Tačiau, matyt, aš turėjau kažką, ko reikėjo šioms keistoms, aštrioms, paradoksalioms idėjoms gimti. Aš kažkodėl joms tikau. Matyt, buvau padariusi kažkokius namų darbus, matyt, buvau išmokusi kažkurias pamokas, savaip išpurenusi dirvą toms temoms. Labai džiaugiuosi, kad netrukdžiau savo dirbtuvėms gimti ir augti, o kai tik pradėdavau trukdyti – gyvenimas labai greit ir labai teisingai paimdavo mane už ausies, pasodindavo po pamokų ir versdavo vėl ir vėl kartotis teorijas ir taikyti jas praktikoje.

Žinojau, kad kai liaujamės dirbti pinigams ir pradedam dirbti idėjoms, esame aprūpinami viskuo, ko mums gali prireikti šiame kelyje. Žinojau teoriškai, protu, iš knygų. Dabar žinau praktiškai, iš savo ir savo dirbtuvių dalyvių gyvenimų. Dabar žinau tai kiekviena savo ląstele, kiekvienu savo dvasios užkaboriu. Idėjos perstumdo žmones ir aplinkybes gyvenimo šachmatų lentoje, atveria kelius ten, kur jie anksčiau buvo neįmanomi, o ten, kur reikia, nutiesia tiltus.

Labai nuoširdžiai linkiu tiems, kurie jau nešiojasi idėjas savy – saugokit save. Saugokit tuos magiškus vaisius savo protų ir širdžių įsčiose. Sergėkit juos nuo piktų tetų, pavydžių kaimynų, žiniasklaidos negatyvo, energijos ir laiko siurbėlių. Nešiokit tiek, kiek reikės. Maitinkit jas pačiais geriausiais dalykais.

Tačiau leiskit joms gimti, kai laikas ateis.

Ezoterinės teorijos teigia, kad kažko iš tiesų išmokti galime tik iš to, kuris to išmoko pats. Daug metų žaidusi abiejose barikadų pusėse – dirbdama ir samdomą darbą, ir turėdama freelance’o užsakymų – šiuo metu jau trečius metus sėkmingai dirbu sau pačiai, kuriu pajamų šaltinius kitiems žmonėms ir aukoju socialinėms iniciatyvoms. Kitaip tariant, leidžiu į pasaulį vieną idėją po kitos ir kai kurios jų jau stipriai praaugo mane pačią. Kviečiu naudotis mano patirtimi, mano klaidomis (kad jų išvengtumėt) ir mano sprendimais, kad jūsų idėjų gimimai ir pirmieji jūsų idėjų gyvenimo metai būtų lengvesni, sklandesni, saugesni ir turtingesni.

Sulaukiu laiškų, kad Nuostatų keitimo dirbtuvės ar Nuostatų keitimo praktika, gimusi būtent iš mano noro pasidalinti gerąja talento įdarbinimo praktika su draugais ir bičiuliais, buvo „geriausia mano dovana sau pačiam.“ Tačiau man pačiai labiausiai „apčiuopiamas“ įvertinimas yra prisipažinimai, kad šio seminaro ar praktikos pratimai padėjo pasidvigubinti atlyginimą “ir sau, ir vyrui”.

Žinoma, kad tai padaro ne visi. Tačiau – viskas čia labai paprasta: veikia tai, ką veikiame mes. Tie, kurie įdarbina gautas žinias, rašo, kad seminaras atsiperka dešimteriopai. O tie, kurie patenkinti ir šiandieninėmis pajamomis, į Nuostatų keitimo dirbtuves ateina ar nuotolinėje praktikoje dalyvauja veikiau norėdami pasitikrinti, pasidrąsinti ar gauti atsakymo į vienui vieną šiuo metu kamuojantį klausimą. Pavyzdžiui:

Kas bus, jei toliau dirbsime nekenčiamą darbą?
Kaip žengti pirmą žingsnį į talento realizaciją?
Kiek iš tiesų mums kainuoja nemokamų paslaugėlių kaulytojai?
Kada gerumas ima darytis blogas?
Kaip šykštumas kuria nuolatinį stygių mūsų gyvenimuose?
Kodėl mes bijome didesnių pajamų?
Kaip mūsų tėvų įsitikinimai veikia mūsų finansinę elgseną?
Kaip liautis švaistyti uždirbamus pinigus?
Koks paprasčiausias sprendimas leistų susigrąžinti jėgas ir norą veikti?

 

Pribrendusius pokyčiams kviečiu leistis į kelionę iš skurdo į finansinį saugumą, iš baimės – į tikėjimą, iš klaidingų įsitikinimų – į laisvę nuo prietarų. Siūlau praktiškai įdarbinti gautas žinias ir nuosekliai dirbti su savo įsitikinimais daugiau nei du mėnesius – nuotolinėje Nuostatų keitimo praktikoje.

Sutrumpinkit savus ieškojimus ir išvenkite labai brangiai galinčių kainuoti klaidų, kurias (turbūt visas) padariau pati, įdarbindama savo aistrą ir leisdama jai vesti mane per gyvenimą.

O svarbiausia – liaukitės kartoti sau, kad idėjos ir talentai jums atėjo per klaidą ir gal jūs jiems nebūsite geri tėvai.

Nes būti nėščiu dešimt metų nėra normalu!!!

: )


Bookmark the permalink.

Comments are closed.