Pirmasis tekstas apie tai, kaip iš naujo atradau plaukų priežiūrą natūraliais aliejais, sulaukė didelio pasisekimo. Iš tiesų kiekvienai artimai moteriai, draugei, bičiulei, pažįstamai galiu rekomenduoti tam mane įkvėpusią Nijolės Degutienės knygą „Gražūs, sveiki ir stiprūs plaukai. Plaukų priežiūra aliejais.“ Šią knygą drąsiai įtraukčiau į naudingiausių per visą gyvenimą skaitytų knygų penketuką. Nes knyga iš tiesų uždega veiksmui, ji tikrai labai įtraukia ir plečia pažinimą.
Pramokusi maišyti natūralių ir eterinių aliejų kaukes, vis drąsiau eksperimentavau, pasigamindavau didesnius kiekius aliejinių kaukių, po truputį duodavau savo mišinių išbandyti kitiems. Manau, kad mano mišiniai tobulėjo, pildėsi tiek bazinių, tiek eterinių aliejų arsenalas, rasdavau vis retesnių ingredientų, įgudau užsisakinėti juos internetu. O ir pačią knygą perskaičiau ne vieną sykį, vėl ir vėl grįždama tiek prie teorijos, tiek prie praktikos.
– Kaip tau kaukė, kurios įpyliau anąsyk? – klausiu.
– Ilze, šakės. Plaukai nustojo slinkti po dviejų kartų, – sako man šią savaitę išbandžiusioji.
Vėlgi – nelaikykime aliejaus mišinių panacėja. Veikia viskas: ir mityba, ir dingęs ilgalaikis stresas (kaip buvo šios mano mišinio „bandytojos” atveju), ir švelnus galvos masažas prieš kaukę, ir tikėjimas, kad kaukės veikia. Ir meilė, su kuria aš tas kaukes maišau.
: )
Tiesą sakant, jau nebegaliu suskaičiuoti, kiek moterų iš manęs gavo dovanų N. Degutienės knygą, kad įsidrąsintų maišytis kaukes pačios, atsirinktų tai, kas tinkamiausia joms, bandytų, tyrinėtų ir tiesiog džiaugtųsi gražėjančiais plaukais.
Na o aš šią vasarą žengiau dar vieną žingsnį gilyn į natūralių aliejų pasaulį.
Vienas paskutinių mano vasaros puslapių, įrašas grįžus namo iš sodybos:
Kartais gyvenime pasipila kažkokie magiški patvirtinimai, mažos Visatos žinutės, tarsi atsiliepiančios į tai, kas vyksta mano galvoje ir širdyje, ir atsiliepiančios taip konkrečiai, kad konkrečiau ir būti negali.
Šį savaitgalį mudvi su mama sodyboje apsėdo galinga Žolinių dvasia. Dar prieš tai skynėm visokius vertingus augalus džiovinimui, šaldymui, net pesto gaminimui (mano mama ruošia pesto net iš garšvų). O tuomet netikėtai sakau: dar galima daryti ir tokias aliejines augalų ištraukas, namų darbo kosmetikai… Kadangi antrus metus maišau natūralių aliejų kaukes plaukams, jau buvau skaičiusi apie tas ištraukas. Kartu ėmėm googlint, ir kuo daugiau skaitėm, tuo labiau norėjosi.
Galiausiai ta idėja visiškai nunešė mums stogus, atrodo, kad virš tų pievų su kokiais oro balionais pakilom iš džiaugsmo. Visai netrukus Molėtuose jau rinkomės sloinikėlius pirmiesiems bandymams, o po kelių valandų jau maceravosi pirmieji mūsų rankų darbo fitoliai.
(Kaip pasiseks? Parodys tik laikas. Bet džiaugsmo proceso metu buvo už pusmetį. Net jei fitoliai nutars surūgti ar ką kito negražaus padaryt, to džiaugsmo jau nieks neatims. Bandau prisiminti, kada mes su mama, veikdamos kažką kartu visą dieną, dar buvom tokios laimingos ir įsitraukusios. Nepamenu.)
Ir būtent Molėtuose įlėkus į parduotuvę lyg ant sparnų ieškot sloinikėlių pamačiau šią žinutę rėmeliuose.
Banalu? Iki negalėjimo.
Tačiau teisinga iki dangaus.
DO MORE OF WHAT MAKES YOU HAPPY.
Bet kuriuo atveju, juk tai kur kas tiesesnis kelias į laimę nei teisuoliška kankynystė ar svetimų gyvenimų gyvenimas?
Ir iš tiesų, būtent tą savaitgalį, būtent sodyboje ir būtent su mama galėjau taip aiškiai pajusti, kad laimingumo jausmas yra užkrečiamas. Laimingumo jausmas kone įmagnetina erdvę išsipildymais, atrodytų, net fiziškai perdėlioja aplinkybes, pritraukia visą reikiamą informaciją, uždega kitus ir… kažkaip tiesiog įsikūnija.
Po trijų savaičių nuo mūsų Žolinių šėlsmo gavau iš mamos tris sloinikėlius su vasaros spalvų, gamtos gyvasties ir kur bepasisuksi želiančių, šlamančių, gurgždančių ir vėjyje šiurenančių vitaminų ištrauka – aliejų pavidalu.
Kiekvienąsyk išsitraukusi juos iš sieninės spintos pajuntu tą įsimintinos vasaros dienos džiaugsmą.
Kaip konkrečiau gaminome fitolius, bus kitame tekste. Su iliustracijomis. : )
