Apie sėkmės ir išsipildymo baimę

Ar būna, kad lyg ir siekiate kažko, lyg ir norite kažko, tačiau drauge suvokiate – bijau tos sėkmės, bijau to išsipildymo, lyg ir siekiu, bet tuo pat metu lyg ir stumiu nuo savęs. Tarsi norėtume šviesos namuose, bet patys laikytume langines aklinai uždarytas. Ko konkrečiai bijome? Kartais žinom, ko konkrečiau bijom, kartais ne. Yra būdų ir technikų pasikapstyti po save ir pabandyti atsekti, kas glūdi po ta paviršine baime. Tai gali būti ir asmeninio ugdymo pratimai (kelis efektyvius naudojame nuostatų keitimo praktikoje), tai gali būti ir laisvasis rašymas, keliant sau klausimus, tai gali būti ir individuali terapija ar grupinis darbas, moderuojamas profesionalo. Manau, vien jau tai, kad ima kilti klausimas, iš kur šita mano baimė, reiškia, kad anksčiau ar vėliau mus pasieks mums tinkamas būdas su ta baime susitikti akis į akį ir pažvelgti, kas slypi už jos. Baigiantis vienos grupės, dalyvaujančios EŽD eksperimente, devynių savaičių kelionei, kaip tik gavau vieną labai atvirą… Skaitykite toliau

Apie nemokamų paslaugėlių kaulytojus

Kaulytojai, prašinėtojai ir sąmoningumo stokojantys laiko vagys, paprašaikinantys dirbti už dyką, turbūt yra neišsemiama tema. Vakar dalyvau LRT radijo laidoje “Paraštės” pas Beatą Tiškevič, ir mes tiek prieš laidą, tiek jos metu taip įsikalbėjom apie nemokamas paslaugėles ir nuolaidėles, kad, atrodė, būtume tęsusios dar gerą valandą, jei ne iki paryčių (laidos įrašas yra čia). Iš mane pasiekiančių atsiliepimų suprantu, kad tema vis dar labai opi. Atrodo, kad daugeliui žmonių vis dar reikia padrąsinimo ar net patvirtinimo, kad TAIP, mes turime teisę ginti savo laiką, ir TAIP, mes visi turime teisę imti kažką mainais, kitiems duodami tai, ko jiems reikia. Ko kaulija kaulytojai? Ar kada įsiklausėte, kaip skamba žodis “kaulyti”? Spėčiau, kad jis kilęs iš kaulų ir šuniško kaulijimo to, kas lieka nuo stalo. Kaulijama išėdų, liekanų. Kaulijama iš bado. Tačiau jei atkreipsite dėmesį į tuos, kurie jūsų dažniausiai prašo padirbėti už dyką, greičiausiai atrasite įdomią tendenciją. Panašu, kad dažniausiai tie žmonės galėtų mokėti. Esu pastebėjusi, kad tie, kurie tikrai negali mokėti už… Skaitykite toliau

Kai atsisakyti reiškia atrasti. II dalis

Parašiusi pirmą šio teksto dalį, pamačiau tokį juo besidalinančios moters komentarą: “Šitas straipsnis turėtų tapti mano biblija. Tol, kol namuose atsiras kuo kvėpuoti. Ir paskui būtų gerai neužsimiršti.” Džiugu, jei tekstas įkvepia gyventi švariau ir su mažiau. Šįsyk iš namų išeinam ir į lauką. Bet pradedam dar nuo namų: Mažiau smulkmės – daugiau tvarkos. Smulkmenos kaupia dulkes, jų priežiūra siurbia laiką ir energiją. Tai viena priežasčių, dėl ko kaip katė nuo lupamos citrinos bėgu nuo visokių mugių ir turgelių, kur kupstai ir kupsteliai daiktų žvaliai dairosi naujų aukų – oi, atsiprašau, šeimininkų. Bilda medinės piestos, braška kubilų šonai, plasnoja drožti ereliai, skleidžias verbos, staiposi medinės mentelės, klastingai dirželiais moja lininės prijuostės. Neturiu nė vienos prijuostės. Turiu tik vienui vieną pjaustymo lentelę ir tik dvi menteles. Mėgstu švarą, tačiau dar labiau mėgstu turėti laisvo laiko. Tad man geriau išvengti mažmožių, nei prikaupti jų ir paskui trinti kiekvieną šluoste. Tikrai turiu ką veikti ir… Skaitykite toliau

Kai atsisakyti reiškia atrasti

Kažkuriame mano tekste šmėkštelėjo frazė “mažiau daiktų, daugiau erdvės”, kitąsyk užsiminiau, kad “renkuosi patirti, ne turėti” – man pačiai netikėtai, šios dvi, atrodytų, tokios paprastos užuominos sulaukė audringų reakcijų laiškuose. Skaitytojos rašė, kad net daug metų “praktikuojančios sąmoningumą spintoje”, rado ką padovanoti turinčioms mažiau, taip pat sulaukiau žinučių, kad esu “neįtikėtinai laisva” ir “ši laisvė užkrečia”. Norėčiau sugriauti mitą, kad esu kažkuo ypatinga: man kartais taip pat nutinka įsigyti mažai reikalingą daiktą, kartais būna sunku išsiskirti su drabužiu, kurio ilgai nebedėviu. Taip, aš esu laisva nuo kai kurių dalykų – esu laisva nuo paskolų, kreditų, lizingo įmokų, esu laisva nuo tabako, alkoholio ir vaistų, esu laisva nuo nepažįstamų žmonių nuomonės ar lūkesčių, esu laisva nuo politinių partijų. Tačiau tokią laisvę gali pasiekti kiekviena ir kiekvienas. Skolas galima išsimokėti ir atsisakyti jas imti ateityje, galima atsisakyti alkoholio ir kitų kvaišalų, daugeliu atvejų (išskyrus sunkias ligas) galima ir turbūt sveika gyventi taip,… Skaitykite toliau

13 būdų lengvai keisti savo gyvenimą

Šį tekstą, tuo metu publikuotą mano FB puslapyje, Google paieška vienu metu siūlydavo pirmiau nei tikrus portalų straipsnius “13 būdų kaip apsaugoti baldus nuo katės”, “13 būdų medų naudoti ne tik arbatai gerti” ir jau visai genialų “13 netikėtų būdų panaudoti dantų šepetėlį”. Savo FB puslapį uždariau, o tekstą išsaugau čia. Pastebėjau, kad ir publikuotas puslapyje “Ilzės dirbtuvės”, jis iškopė į skaitomiausius. Tad šįsyk jūsų dėmesiui – 13 būdų lengvai keisti savo gyvenimą. – 13 BŪDŲ LENGVAI KEISTI SAVO GYVENIMĄ – 1. SKŲSKIS. Kitais ir savimi, aplinka ir sveikata, šalimi ir orais, mokesčiais ir politikais, nekenčiamų autorių FB tekstais ir tuo, kad nekenčiami autoriai Tave blokuoja. Skųskis tuo, kas jau nutiko, ir tuo, kas dar nutiks. Ach, šį sąrašą galima tęsti iki begalybės! Šis pomėgis pritrauks prie Tavęs žmonių, mėgstančių laiką leisti panašiai, jūs tapsite artimais draugais ir galėsite skųsdamiesi leisti kiauras dienas. Mmm, tie jaukūs ilgi žiemos vakarai prie… Skaitykite toliau

Apie klausimus, sutaupančius gyvenimo

Aš netikiu, kad yra vienas visiems tinkamas receptas. Jei taip būtų, jau šiandien visi pasaulyje būtų turtingi, liekni, laimingi, gražūs, laisvi nuo vaistų, tabako, alkoholio, kitų žmonių nuomonės, paskalų ir banko paskolų. Deja, taip nėra, ir kiekvienas ieško (arba neieško) savo kelio iš nelaisvės – į gyvenimą, apie kokį svajoja. Yra tokia teorija, kad kuo sąžiningiau dirbame su pačiais savimi, kuo uoliau mokomės, kuo greičiau tobulėjame – tuo lengviau pildosi ir mūsų norai. Nes Visata apdovanoja evoliucionuojančius ir padedančius evoliucionuoti kitiems. O kuo greičiau mokomės iš savų klaidų – tuo greičiau tobulėjame. Vis tik pastebiu, kad tiek aš pati, tiek mano aplinkos žmonės, tiek šimtai žmonių, ateinančių į mano seminarus, – daugelis mūsų kažkokiu būdu gebame užsisukti užburtuose ratuose ir diena po dienos, mėnuo po mėnesio, metai po metų kartoti tas pačias klaidas. Vasaros atostogų metu man į galvą atėjo labai netikėtas, tačiau iš tiesų daug parako turintis klausimas. Klausimas, galbūt galintis… Skaitykite toliau

Apie vargšą kaimyną ir namus aplenkiantį klestėjimą

Įsivaizduokite, kad atvirai nekenčiate savo kaimyno, gyvenančio aukštu aukščiau. Jūs nepažįstat jo, tiesiog iš principo nemėgstat, turit išankstinę nuomonę, kad jis – suktas, bjaurus žmogus. Turėti nuomonę jums – negana. Jūs kaskart, kai pro langą pamatote jį grįžtantį namo, puolate, atplėšiate langą, persisveriate per palangę, ir šaukiate: – Ėėė, sveikas, šūdeli! Cha cha cha cha! Na, suski, kaip tavo diena? Ką gero nuveikei, ubage? Ir, kad kaimynas iš tiesų suprastų, ką jūs apie jį manote, po tokio žvalaus pasisveikinimo jūs dar šast – ir, žvitriai pasukę viedriuką pagal laikrodžio rodyklę bei riebiai nusispjovę vidun, kliustelit pro langą kibirą skiesto mėšlo ant jo galvos. Ir įsivaizduokit, kad taip tą kaimyną pasitinkate kiekvieną sykį, diena po dienos, ir net jei atsitiktinai susitinkate su juo kur nors mieste, tai dar iš kitos gatvės pusės rėkiat, “ėėė, varguoli! pageltus džiūsna, tau sakau!” bei paleidžiat jo pusėn tai, kas po ranka – sulamdytą skardinę, nudaužtą… Skaitykite toliau