Apie septynerių metų ciklą: kai uždera tai, ką pasėjome


Daug kas žino tą prietarą (ar ne prietarą), kad egzistuoja toks magiškas septynerių metų ciklas viskame – santykiuose, darbe, pomėgiuose… Ir baigiantis tam kiekvienam septynerių metų ciklui, to kažko kokybė arba perauga į naują lygį, arba tas kažkas (santykiai, darbas, pomėgis) baigiasi. Nebūtinai išsyk su septynerių metų sukaktimi – tačiau anksčiau ar vėliau, išsikvėpus nebeaugančiai, nebeatsinaujinančiai energijai, baigiasi. Jeigu augimo nebėra.

Tiesa tai ar tiesiog žmonių nusikalbėjimas? Kviečiu patikrinti šią teoriją praktikoje ir peržvelgti jums aktualias sritis per septynerių metų prizmę. Pati ką tik tai padariau labai kruopščiai.

Prie šios temos priėjau labai netikėtai. Išleidus trečią poezijos knygą, artėjant Knygų mugei, vieną naktį galvoj ėmė virduliuoti tokia analizė. Virė taip, kad nebegalėjau užmigti. Tad išsitraukusi užrašus ėmiau žymėtis, skaičiuoti, rašyti, braukyti… Ir viskas tą nemigo naktį buvo apie septynerių metų ciklą.

Tikiu, kad šis tekstas kažką įkvėps peržiūrėti savo pačių nueitą kelią. Taip pat noriu padėti susigriauti nenaudingus mitus tiems, kurie kurie nori visko „čia ir dabar“, labai spaudžia save dėl „rezultatų“, o jų – įsivaizduotų, lauktų – dar nėra. Pastebiu, kad viešai pasakojamose „sėkmės istorijose“ dažnai nutylimas… laiko faktorius.

Septyneri metai kartu su kažkuo (ar kažkame)

 

Dažniausiai turbūt kalbama apie “septynerių metų krizę” santuokoje ar partnerystėje. Deja, pastebiu, kad krizę dažnai žmonės suvokia kaip pabaigą. Kartais jie tokia lengva ranka nutraukia santykius:
– Ai, atėjo septynerių metų krizė – matyt tiek ir buvo mums skirta…

O gal jums buvo skirta augti toje krizėje, bręsti, stiprėti, vysyti naujas savo savybes, pakelti santykius į naują lygmenį? Numoti ranka, pasiduoti nevilčiai ir pykčiui, užtrenkti duris – visada spėsit. Jei santykiai buvo brangūs, vis tik siūlyčiau prieš tai dar pabandyti juos išsaugoti. Žinot, tas jausmas – padariau viską, ką galėjau – yra nuostabus. Net jei santykis nutrūks, jūs išsinešite suvoktas pamokas, kurių nebereikės “kartoti” kitame ryšyje.

Taigi, dažniausiai girdžiu kalbant apie “septynerių metų krizę” santykiuose, poroje. Tačiau pažvelgus kitu kampu – mūsų įsipareigojimai darbui, pomėgiui ar amatui, talento įkūnijimui ar idėjos vysymui taip pat daug kuo primena santuoką.

Laimingieji tokį – įsipareigojimo kažkam – žingsnį žengia iš meilės, niekieno neverčiami, tikrai ne iš išskaičiavimo, ir stengiasi įveikti visus kelyje pasitaikančius sunkumus. Tie, kurie darbą, pomėgį ar verslo sritį renkasi labiau iš išskaičiavimo, sunkumų akivaizdoje greičiausiai turi mažiau kantrybės ir, spėčiau, savo “partnerį” (t.y. idėją / sritį) dažniau palieka bėdoje.

Esu sutikusi begalę žmonių, kurie darbo sritį keitė būtent apie septintuosius ten jau praleistus metus. Kalbama ir apie 10 000 valandų praktikos, kurios leidžia tapti srities meistru – išdalinus šias valandas į tradicines darbo dienas, taip pat gauname apytiksliai septynerius metus.

Negaliu to įrodyti moksliškai, tačiau mano asmeninė patirtis rodo, kad septyneri metai iš tiesų yra savaip išbaigta laiko atkarpa. Ji leidžia pažinti konkrečią sritį ar konkretų santykį, pažinti save toje srityje ar tame santykyje. O besibaigiantys septyneri metai paprastai suteikia užtektinai informacijos, kad galėtum pajusti, nori tęsti augimą toje pat sirtyje ar santykyje, ar nebe.

Pirmąsyk septynerių metų ciklą labai aiškiai atpažinau savo “ankstesniame” gyvenime, kaip aš sakau. Būtent tiek metų dirbau reklamos srityje. Tikrai neplanavau ir nesakiau sau, “pabandysiu septynerius metus, o tada žiūrėsim”. Ne. Tai už mane suplanavo pats gyvenimas.

Su kokiu entuziazmu atėjau į šią sritį 2007-ųjų pradžioje, ir kokia išvargusi bei nusivylusi ją palikau 2013-ųjų pabaigoje, labai gerai apibrėžia mano mokymosi trajektoriją.
Tačiau nūnai supratau, kad septynerių metų ciklai atsikartoja ir kitur.

 

Baigiantis septynerių metų ciklui

 

Tą naktį, kai negalėjau užmigti, atlikau gana kruopščią vienos savo gyvenimo srities analizę pagal septynerių metų ciklus – ir labai nustebau, kad svarbiausi pokyčiai, kokybiniai šuoliai sutapo su septynerių metų ciklais taip tiksliai.

Kviesčiau kitus padaryti tą patį, jei kyla klausimų dėl kažkokios veiklos, santykių, užsiėmimo. Galbūt paaiškės, kad šiuo metu viso labo išgyvenate vadinamąją „septynerių metų krizę“ ir tereikia dar trupučio laiko išsigryninti tam, ką toliau norėtumėte veikti toje srityje, tuose santykiuose, tame darbe (arba – kad galutinai įsitikintumėte, jog norite tai užbaigti). Pabandykite pasirinkti šiuo metu aktualią sritį ir susirašyti svarbiausias datas, svarbiausius įvykius. Pabandykite atsekti pačią pradžią ar ryškiausius lūžius. O paskui pamėginkite visus įvykius „susemti“ savotiškais septynerių metų „samteliais“: galbūt ir jums jūsų profesinis, kūrybinis ar asmeninis kelias taip pat gražiai susiraikys septynerių metų atkarpomis?

Aš pati tyrinėjau savo literatūrinį kelią, nes jis man asmeniškai šią savaitę aktualesnis nei kiti.

Tą naktį staiga pagalvojau – juk mano pirmoji knyga, „Karavanų lopšinės“, pasirodė lygiai prieš septynerius metus, taip pat prieš Vilniaus Knygų mugę, 2011-aisiais. Tuomet pradėjau keliauti į literatūros festivalius užsienyje, tuomet mane ėmė versti į užsienio kalbas… Ir štai baigiasi toks gana intensyvus, gana geras, gana derlingas septynerių metų ciklas – ir baigiasi jis nauja knyga, ant kurios kiek autoironiškai parašyta: Ilzė Butkutė „Ir kitos būtybės“.

Ciklas baigiasi, galbūt baigiasi ir mano poetinis kelias, – dilgtelėjo. Iš tiesų niekada nežinau, kada parašysiu kitą eilėraštį ir ar jį dar parašysiu apskritai. Tekstai pas mane tiesiog ateina ir aš juos tiesiog užrašau. Galbūt šis – intensyvus, sodrus, tikrai vaisingas – septynerių metų ciklas literatūroje man buvo paskutinis?

Beje, per šį septynerių metų ciklą iš viso pasirodė trys ar net keturios mano poezijos knygos, nelygu kaip skaičiuosime:

„Karavanų lopšinės“ (2011)

„Karnavalų mėnuo“ (2014)

„Caravan Lullabies” – poezijos rinkinys anglų kalba iš pirmosios ir antrosios knygų, verstas Rimo Užgirio (2016),

„Ir kitos būtybės“ – naujausia, dar, sako, kvepianti dažais (2018).

 

Maža to, per šiuos septynerius metus nemažai keliavau po literatūros festivalius. Pradedant Sankt Peterburgu 2011-aisiais ir baigiant Niujorku 2017 m. rudenį. Gyvenimas šioje atkarpoje man buvo tikrai dosnus patirčių, įvertinimų, įspūdžių ir kelionių.

Tačiau net jei tai būtų paskutinė mano poetinė septynerių metų atkarpa, ji tikrai nebuvo pirma, ir net ne antra.

Pasidarė labai smalsu, kiek tokių – septynerių metų – poezijos ciklų jau esu išgyvenusi.

 

Septynerių metų ciklai kūryboje

 

Pradėjau rašytis datas, įvykius, ir negalėjau atsistebėti. Visi mano literatūriniai etapai beveik tobulai sugulė į būtent septynerių metų ciklus.

Eilėraščius kurti pradėjau dar labai maža, nė nemokėdama rašyti – tiesiog kartais pakalbėdavau eilėmis. Beje, lygiai taip pat, net pramokusi rašyti, pirmoj ir antroj klasėj dažniau rašydavau tekstus savo galvoje (bet ne popieriuje). Iš tiesų rašyti “tikrus” eilėraščius pradėjau tik vėlesnėse pradinės klasėse.

Štai kaip mano poetinis kelias sugulė į septynerių metų atkarpas:

I ciklas: 1990-1996

Mažo vaiko kūryba žodžiu ir mintyse. Pirmieji rašyti eilėraščiai, pirmas eilėraščių sąsiuvinis.

II ciklas: 1997-2003

Vaikiška, paaugliška kūryba raštu, savame rate – rodant kūrybą tik tėvams, draugams, seneliams, mokytojams. Vaikiškų eilėraščių ciklai, „proginės“ poemos mokykloje, rimtesni paaugliški eilėraščiai… Ir pirmieji anoniminiai publikavimai internete.

III ciklas: 2004-2010

Kūryba publikuojama periodikoje, pradedu dalyvauti skaitymuose, literatūros festivaliuose, konkursuose, pradedu laimėti prizus.

IV ciklas: 2011-2017

Aktyvus kūrybinis gyvenimas, didžiausia lig šiol kūrybos sklaida – gimsta nauji tekstai, leidžiasi knygos. Pirmoji mano knyga įtraukiama į kūrybiškiausių knygų dvyliktuką ir pelno kelis prizus už ryškiausią debiutą. Keliauju po tarptautinius festivalius, laimiu tarptautinį konkursą, esu publikuojama užsienio almanachuose. Tampu Rašytojų sąjungos nare, gaunu valstybinę stipendiją.

Taigi, eilėraščius kuriu jau… beveik trisdešimt metų. Tik vos trumpiau, nei gyvenu pati.

Pastebiu, kad kartais žmonės paskaitę mano tekstų sako – “na, man taip niekad neišeitų…” O jūs nežinot. Greičiausiai jums išeitų ir taip, ir daug geriau. Jūs tiesiog nebandėt. O aš bandžiau. Trisdešimt metų. 🙂

Šiuos kūrybinius ciklus detaliai išrašiau, kad žmonės griautųsi mitus, jog viskas kiekvienam kūrėjui tik ir byra į pravirą burną, pačiam nieko neveikiant. Arba kad “viskas tik per pažintis”. Arba kad “gamtos duota”. Galbūt gamtos duota daug kam, bet daug kas tai (kas gamtos duota) nukiša į stalčių, niekam nerodo, arba leidžia nužudyti savo kūrybos versmę aplinkinių kritikai, o gal nužudo patys, savo pačių kritikos lavina.

O kaip ten sakoma apie talentą ir darbą? 1% ir 99%? Galbūt kalbėjimas, kad “trūksta talento”, daug kam tėra pasiteisinimas nepildyti tų 99%?

Jei būčiau palikusi viską „likimo valiai“, o pati tik geibiai laukusi „įvertinimų“ ir „pripažinimo“, tikrai nebūčiau vieną gyvenimo rytą prabudusi Amerikoje – kur prieš porą metų vykome su kolegomis poetais skaityti savo kūrybos.

 

Septynerių metų ciklai profesinėje srityje

 

Pasigėrėjusi poezijos ciklų tikslumu, apžvelgiau ir profesinį savo kelią. Teoriškai pirmasis mano full-time darbas buvo reklamos agentūroje. Antrasis buvo antroje reklamos agentūroje. Trečiasis – trečioje… O kaip tai tilpo į septynerių metų atkarpas?

I ciklas: 2007-2013

Darbas reklamos srityje, dirbant kitiems – agentūrose ir freelance projektuose – tuo etapu, kai buvau netekusi darbo.

II ciklas: nuo 2014 iki dabar

Darbas savo pačios projektuose, vystant savo idėjas ir laužant reklamos bei rinkodaros taisykles.

Įdomu tai, kad tik pernai supratau: matyt, man reikėjo dirbti reklamos srityje tuos 7 metus, kad vėliau įsitikinčiau – yra dalykų, veikiančių kur kas geriau nei reklamos dėsniai ar rinkodaros triukai. Tai intuicija, spontaniški, iš vidaus atėję, o ne išprotauti sprendimai, sąžininga, o ne pagražinta komunikacija, ir dar begalė keistų, netradicinių, iš pirmo žvilgsnio atrodytų – nepopuliarių sprendimų… Šiuomsyk nesiplėsiu, nes apie tai bus vienas naujų mano seminarų. Tačiau nudžiugau supratusi, kad ir čia dar ne pabaiga.

Kita mano profesinė sritis yra “Ilzės dirbtuvės” – tai darbas, kurį jau dirbu ilgiau nei bet kurioje iš reklamos agentūrų. Aš žinau, kad griaunant iliuzijas ir stereotipus labai gerai veikia gyvi pavyzdžiai, tad noriu detalizuoti ir šiuos ciklus. 

I ciklas: 1998-2004

Paaugiškas ir jaunatviškas domėjimasis kuriančia žodžio ir minties galia, pirmieji eksperimentai svajojant sąmoningai, pirmieji Jaunaties „rašinėliai“. Ir pirmieji išsipildymai.

II ciklas: 2005-2011

Svajoju sąmoningai ir kviečiu tai daryti artimuosius. Rašau apie Jaunatis, kartais Jaunatis švenčiame kartu su mama ar kokia drauge. Išgyvenu svarbiausią savo gyvenimo eksperimentą – vėliau tapusį EŽD eksperimento pamatu: mėnesį be piktų kalbų.

Augant mano skaitytojų ratui FB, karts nuo karto ir visiškai nepažįstamus skaitytojus kviečiu švęsti Jaunatį konkrečiu metu – svajoti, norėti, įsivaizduoti. Pradedu sulaukti grįžtamojo ryšio – pavieniai žmonės ima rašyti, kad norai, užrašyti pagal mano rekomendacijas, pildosi lengviau, greičiau. Tai įkvepia rašyti apie svajojimo meną dažniau, išsamiau. Ima formuotis tradicija švęsti Jaunatį.

III ciklas: 2012-2018

Gimsta teminis FB puslapis, pasirodo knyga „Atleisk savo šefą“, įvyksta pirmosios paskaitos, pirmosios dirbtuvės… Viskas gana greitai išauga iki visos dienos seminarų, darbo su įmonėmis, ir net kelis mėnesius trunkančių autorinių mano kursų. „Ilzės dirbtuvių“ lankytojų skaičius perkopia 9000 žmonių.

Šis – vėlgi, intensyviausias šioje srityje – ciklas prasidėjo nuo to, kad netekusi darbo šlykščiausioje reklamos agentūroje, 2012 m. atsiradau kūrybiško ugdymo projektuose. Pradėjau keliauti po mokyklas. Taip pat, turėdama daugiau laisvo laiko, tais metais sukūriau FB puslapį (ir jį kažkodėl išsyk pavadinau dirbtuvėmis) – puslapio tikslas buvo dalintis sukauptomis žiniomis su skaitytojais. Kad kada nors rengsiu seminarus ir praktikas – net nesapnavau (visada turėjau didelę auditorijos baimę).

Tačiau pamačiusi, kaip neatsakingai kartais – tiek mokyklose, tiek virtualioje erdvėje – yra elgiamasi su žodžiu, ir patyrusi, kad didelė dalis mokymų rengiama “kaip negalima daryti” principu, panorau sukurti praktinį seminarą apie kalbos magiją. Norėjau sukurti kitokį seminarą – paremtą ne “kaip nedaryti”, o būtent “kaip daryti naudinga, efektyvu”. Tačiau tuo metu pati leidau knygą „Atleisk savo šefą“, trūko laiko ne tik kitiems darbams, bet ir miegui.

Stiprų norą nuveikti kažką dėl sąmoningesnės kalbos pajutau ir jį aiškiai suformulavau jau išleidusi knygą, 2013-ųjų pavasarį. 2013-ųjų rudenį jau skaičiau pirmąją savo paskaitą mokytojų konferencijoje, ji vadinosi “Efektyvių žinučių dirbtuvės”. Paskaita greitai išaugo į kelių valandų seminarą, seminaras dar 2014 m. vasarą išaugo į visos dienos intensyvias dirbtuves. Greta to, 2014 m. rudenį gimė ir “Nuostatų keitimo dirbtuvės” – praktinis seminaras apie darbą ir uždarbį. Šis seminaras jau turėjo papildomą devynių savaičių kursą savarankiškam darbui.

“Efektyvių žinučių dirbtuvės” toliau augo, informacija kaupėsi, net braškėjo, tad gimė papildymas ir šiam seminarui – EŽD eksperimentas, kuris per vienerius metus, ištestuotas su 1000 dalyvių, išaugo į didžiausią ir lig šiol sėkmingiausią mano dirbtuvių kūrinį. Jame jau dalyvavo virš 4000 žmonių. Jį vejasi Nuostatų keitimo praktika – ir daugiau nei pusė jos dalyvių yra grįžę po gyvų seminarų ar eksperimento. Tai yra aukščiausias įvertinimas man – dirbtuvių autorei.

Aš nežinau, kiek septynerių metų ciklai pasirodys ryškūs jūsų gyvenimuose, tačiau maniškiame jie, paaiškėjo, turi gana aiškius kontūrus. Ir tai mane tikrai nustebino.

 

Vaduojantis iš iliuzijų

 

Į ką noriu atkreipti dėmesį – į laiką, kurio iš tiesų dažnai prireikia, kad kažkokia pasėta sėkla sudygtų, išleistų šaknis, įsitvirtintų, o tada – jau lapotų ir vešėtų.

Sutinku ir stebiu begalę žmonių, kurie, paskaitę kitų “sėkmės istorijų” (kuriose tikrai dažnai, tyčia ar ne, nutylimas laiko faktorius), visko nori “čia ir dabar”. Kuo greičiau. Ypač – kai tai susiję su trokštamu uždarbiu. Jie prisikuria begalę iliuzijų, kad štai užvakar pradėję kažką naujo, per kitą mėnesį jau uždirbs ………… (įsirašykite savo sumą), arba pelnys pasaulinį pripažinimą. Ir labai skaudžiai krinta žemėn, pamatę, kad gyvenimo numatyti terminai yra visai kitokie.

Liūdniausia tai, kad į sritį ar veiklą, kuri iš tiesų gimė iš didelės meilės, aistros, jie ima žiūrėti akimis, kuriose dega dolcų ar eurų ženkliukai. O per šiuos akinius gali nemažai pražiūrėti – sakau iš patirties.

Tarp svajonės ir iliuzijos yra šioks toks skirtumas, ir pirmiausia tai – jausmo skirtumas. O iš jausmo gimsta visa kita.

Tyčia išrašiau visų svarbiausių savo saviraiškos sričių ciklus, kad sugriaučiau iliuziją – tikrai nebuvo taip, kad spragtelėjau pirštais, ir per naktį atsirado pirmoji mano knyga (ir kad jau kitą dieną ji buvo įtraukta į kūrybiškiausių knygų dvyliktuką). Poeziją iki pirmosios knygos kūriau jau daugiau nei dvidešimt vienerius metus – nuo labai labai mažų dienų. Rašiau – keturiolika. Publikavau – septynerius, iki gimstant pirmajai knygai. Ir tik pastarieji septyneri metai yra tikrai derlingi, tikrai sėkmingi kūrybine prasme, kai poezija mano gyvenime duoda didelių, regimų vaisių.

Nes kartais žiūriu – kokia panelė lūpą patempusi: tik įsivaizduokit, parašė du eilėraščius, ir nė vieno nesutiko spausdinti! O ji nori būti pasaulinio garso poete, tai kas čia per nesąmonė, kad jos kūrybos nepripažįsta? Atkaklumas, kantrybė, pasinėrimas į patį procesą – štai kas tikrai padeda. Bet ne iliuzijos ir ne pretenzijos gyvenimui.

Lygiai taip pat kartais kokios ponios man sako:
– Na jau jūsų, Ilze, gyvenimas, tai žinot, lengvesnio nebūna. Atsistojat prieš žmones, pakalbat kažką, pinigai tik byra… Aš irgi norėčiau iš seminarų gyventi!

O jūs pabandykit sukurti seminarą, apie kurį žmonės sakytų – “tai buvo vertingiausia mano investicija” arba “tai buvo geriausia mano dovana sau pačiai”. Pabandykit. Pamatysit, kad tam reikia turėti ką pasakyti. Agresyvi reklama, prabangus PR’as, prašmatni seminaro forma, pompastika, prezentacijos su spec. efektais gali padaryti įspūdį – tą dieną. Tačiau išliekamosios vertės tai nesukuria. Tokių seminarų – prašmatnių, rėkiančių iš reklamų – šiandien labai daug. Bet štai sukurti seminarą, kuris būtų orientuotas ne į išorines kvarbatkas, o į stiprų turinį, į žinias, kurias žmonės iškart galėtų taikyti praktiškai – tai ne banerį ar straipsniuką portale nusipirkti.

Ir man seminarai nenusileido iš dangaus per naktį. Dirbtuvių puslapį turiu nuo 2012 m. – jau septintus metus. Paskaitas ir pranešimus skaityti pradėjau prieš šešerius – 2013 m., kai pasirodė knyga “Atleisk savo šefą”. Nuo 2014 m. pradėjo vykti atviri seminarai. 2015 m. gimė EŽD eksperimentas, 2016 m. prasidėjo nuotolinė Nuostatų keitimo praktika. 2017 m. gimė idėjų dar kelioms nuotolinėms praktikoms, dar keliems seminarams. Ir mano atsisakymas investuoti į reklamą bei formą, panašu, visai netrukdo: į naujausią nuotolinę Jaunaties praktiką, į pirmą jos grupę, užsirašė virš 1000 žmonių.

Tad seminarus ir nuotolinius kursus rengiu tik penktus metus. Tačiau praktiškai tokias žinias kaupiu, jas testuoju, ir pati metodikas kuriu jau… dvidešimt pirmus metus. Aš labai griežtai atsirenku, kuo dalintis, o kad tai atsirinkčiau – ilgai tyrinėju. Tad sakyti, kad “oi, čia atsistojat, pakalbat, ir pinigai byra” yra truputį netikslu. 🙂

Jei šiuo metu išgyvenate neviltį ar pyktį, kad jūsų profesinė ar saviraiškos veikla neduoda jokių vaisių, kviečiu užduoti sau sąžiningą klausimą: o kiek laiko tuo jau užsiimate? Gal paaiškės, kad bandote imti derlių, kai sėklos dar nė nespėjo dorai sudygti. Ir nieko tame blogo nėra. Tiesiog verta duoti daugiau laiko. Ir daugiau atidumo tai sričiai. Palaistyta dėmesiu, ji anksčiau ar vėliau sulapos ir pražys.

 

Kas palengvina septynerių metų virsmą

 

Tą naktį, baigusi tirti savo pačios septynerių metų bylą, pasakiau sau – case is closed. Apėmė begalinis išbaigtumo jausmas. Ir prieš užmigdama pagalvojau – net jei čia baigėsi paskutinis mano poezijos ciklas, buvo puiku. Buvo gera rašyti, gera kurti, gera sulaukti gerų reakcijų, gera girdėti taiklius, gilius skaitytojų klausimus renginiuose, gera dalintis tuo, kas padeda kurti, o ypač gera įkvėpti kurti kitus. Buvo gera.

O bus, kaip bus.

Bet jau visai grimzdama į sapną pagalvojau: ai, nereikia kuklintis.
Ir paprašiau, kad poezijos angelai pasirūpintų mano kūrinių sklaida.

Kitą rytą gavau laišką. Na, gavau daug laiškų, bet vieną laišką gavau tiesiogiai atliepiantį mano naktinį prašymą poezijos angelams. O tada sulaukiau ir skambučio.

Ir vėl esu vėl kviečiama į poezijos festivalį užsienyje.

Žinoma, su begaliniu džiaugsmu sutikau.

Reiškia, prasideda dar vienas septynerių metų ciklas, ir aš dar truputį pabūsiu poete. 🙂
Reiškia, poezijos angelai tikrai gavo mano prašymą…

Taigi, kas palengvina kokybinį virsmą ir kas apskritai padeda tęsti – santykius, kūrybos procesus, mokymąsi, augimą?

Veiksmas ne dėl rezultatų, o dėl proceso. Kai prisirišame prie rezultatų, galime labai nusivilti. Be to, man gyvenimas yra įrodęs: dažnai rezultatai būna ne tik kitokie, nei tikimės, bet ir kur kas didesni, džiugesni bei vertingesni, nei drįsome svajoti. Gebėjimas veikti neprisirišant prie rezultatų leidžia sąžiningai įvertinti, kiek mums svarbi mūsų veikla, ir – jei ji tikrai svarbi – joje nepaliaujamai tobulėti. Rezultatai tėra geras šalutinis poveikis.

Dėkingumas ir džiaugsmas. Už visus, net mažiausius įvertinimus, paskatinimus, palaikymo žodžius, atsivėrusias galimybes, mažas ir dideles dovanas, atėjusias per tą veiklą, per tą sritį. Taip pat gebėjimas pasidžiaugti, mokėjimas švęsti savo pergales, o ne vien murkdytis klaidų analizėje (kas šiaip jau labai būdinga man pačiai). Apskritai – geri jausmai ir jų dauginimas savo viduje. Nes ką išspindime – tą pritraukiame.

O jei pati veikla ar sritis visiškai nedžiugina ir niekada nedžiugino – aš klausčiau, o kam tada ji jums reikalinga? Arba – kam reikalingi santykiai, kuriuose esate vien tik vildamiesi, kad per kančią „kada nors“ pakeisite partnerį, patobulinsite antrą pusę? Santykiai yra dabar. Darbas yra dabar. Pomėgis yra dabar.

Pasitikėjimas. Pastebiu, kad tai buvo viena svarbiausių mano išsipildymų sąlygų. Kažkokiu būdu aš nepaprastai pasitikėjau pačiu gyvenimu, net eidama į visišką nežinią. Ir galima sakyti, kad jutau kažkokį magišką vedimą visose neaiškiausiose, labiausiai „pakibusiose“ situacijose – tiesiog žinodavau, ką daryti, kur eiti, kurio pasiūlymo atsisakyti, kurį – priimti. Idėjos gimsta pačios, man tereikia jas pildyti. Galima tai vadinti intuicija, tačiau man tiksliau atrodytų vadinti tai vedimu ir pasitikėjimu – pasitikėjimu pačiu gyvenimu ir tuo, ką jaučiu.

Svajojimas ir norėjimas. Labai svarbu aiškiai išjausti, ko norime – ar savirealizacijoje, ar santykiuose, ar darbe. Kaip minėjau, rezultatai gali būti ir visai kitokie. Tačiau svajoti yra būtina. Svajonės suteikia energijos mūsų kasdieniams veiksmams.
Ir čia ne atsitiktinai rašau „išjausti“ – nes išprotauti, išgalvoti norai, norai dėl norų dažnai būna ne tik netikri, ne mūsų, bet ir išsipildymo energijos jie neturi.

Aš visada svajojau keliauti, svajojau sutikti įdomių, šviesių žmonių, svajojau pamatyti gražių pasaulio vietų, ir tikrai daug to pildosi per literatūrą, per poeziją. Paskui atkreipiau dėmesį, kad keliaudama skaityti poezijos vis pasvajoju, kad oras būtų geras. Juk būtų nyku nuskristi kažkur ir savaitę matyti tik lietų. Ką gi – praktiškai visur atsivežu saulę. Net į legendinio rūkų miesto Londono Knygų mugę. 🙂

Pabaigai – mano atvirukas iš Airijos. Citatos autoriaus nežinau – man jį citavo viena žurnalistė. Tačiau frazė gerai užbaigia visą tekstą:

Tavo talentas yra tai, kas neduoda Tau ramybės.

PS. Nuotraukos šiame tekste – iš poetinių kelionių po Airiją, Šveicariją ir JAV, taip pat iš literatūrinių kelionių į festivalį Portugalijoje ir Londono bei Leipcigo knygų muges. Iš viso vien literatūros tikslais esu aplankiusi 12 pasaulio šalių (ir, per kelis sykius, penkias JAV valstijas), į dalį tų šalių jau esu grįžusi antrąsyk, jau žinau, kad grįšiu ir kitąmet. Dalyvavau beveik trijose dešimtyse renginių užsienyje. Atrodytų, juk tai net amoralu: aš rašau savo malonumui, ir dar už tai gaunu tiek dovanų, ar ne?

Bet tai ir yra didžioji paslaptis. Mokėti atiduoti – ir mokėti priimti.

PPS. Kaip buvau sutikta grįžusi iš Londono knygų mugės 2016-ųjų pavasarį:

PPPS. Pirmoji mano knyga buvo iššluota, toks pat likimas ištiko ir „Atleisk savo šefą“. Dėl nuolatinių skaitytojų klausimų, kur įsigyti šių knygų, turiu minčių šias knygas perleisti. Tačiau kitas tris – „Karnavalų mėnuo“, naująją „Ir kitos būtybės“ bei anglišką mano poezijos rinktinę galima įsigyti knygyne „Eureka!“. (Čia iliustracija, kurią buvau sukūrusi Knygų mugei.)


Bookmark the permalink.

Comments are closed.