Kartais tiesiog neįtikėtini „sutapimai” vyksta ir veja vieni kitus – kas atidžiau prižiūri savo žodžius ir kas atsargiau renkasi mintis, tikrai žino tuos „netikėtus”, „lyg netyčia” vykstančius magiškus atsikartojimus. Vienas už Atlanto sutiktas žmogus, amžiumi tinkąs man į senelius, o požiūriu – į brolius, tuos „sutapimus” mums kalbantis pavadino Visatos sinchronizacija. Nuo to laiko kaskart, vykstant tiems sutapimams, prisimenu, kaip po pūgos viename Amerikos miestų šildžiausi viešbučio vestibiulyje, prie židinio, ir jis priėjo pasikalbėti, ir staiga pacitavo man budistų mokytoją, apie kurį tuo metu (kambaryje prieš miegą, bet ne vestibiulyje) skaičiau knygą (o prieš tai ilgus dešimtmečius apie tokį mokytoją nė nežinojau). Tada ėmė kalbėti apie tylėjimo magiją, Šiaurės pašvaistes ir keliavimą su pačiu savimi. Dieve, ar čia koks pokštas, ar aš dalyvauju Trumano šou, o gal šis žmogus skaito mano mintis? – sekundę suabejojau tuo, ką girdžiu, nes tas žmogus tikrai kalbėjo mano mintimis.
„Labas, Ilze, prieš kurį laiką gilinausi į EŽD eksperimentą, o vėliau kartojau (bet pirmąsyk vis tik buvo stipresnis darbas/rezultatas/pojūtis). O štai baigiau ir Nuostatų keitimo pamokas-kryptis. Aš sau šį laiką vadinau „susidraugauk ir prisijaukink Jupiterį”. Rodos, per tas savaites nulipdžiau save iš naujo. Ir šiandien aš tikrai kitokia… Tai daugiau nei tik biologinio fakto konstatavimas, tai tikras pojūtis ir tikra savijauta. Ilze, kur tu buvai, kai buvo man 16? 🙂
Pirmiausia, pokytis mąstyme – skaitant VI savaitės medžiagą man tapo aiški esmė, tą minutę perpratau, pamilau gausą ir tose srityse, kur vis laikiausi stygiaus, galbūt tiksliau būtų, žemo savęs vertinimo ir suvokimo. O kartojimais, vizualizacijos (kas man EŽD mažiausiai patiko) ir tt jau kaip pasekmė, kaip uodega 🙂Smagu, kad pokyčių yra ir išorėje. Ir beprotiškai įdomu, smalsu stebėti kaip „proto balsas” paaiškina tai, kas vyksta. Kaip jam sunku pripažinti pokyčius ir sąsajas su darbu keičiant nuostatas.Nuostatų keitimo praktika buvo tas raktas, kuris leido atverti kitokio suvokimo duris; kuris leidžia augti buvusiam įdirbiui, kurį it sunkus inkaras tempdavo vis gilyn nuo vaikystės keliavusios nuostatos. Tad nuoširdžiai dėkoju Tau, Ilze, kad ieškai ir kad daliniesi.Linkėdama geros kloties,
X”
“Ach, skaičiau laišką ir plačiai šyp-so-jau-si 🙂 Tądien, iki gaunant Tavo laišką, vasaros namuose peržiūrėjau knygų lentynas ir keletą knygų atidėjau padovanoti, keletą – perdirbti (kad būtų šviežio popieriaus naujoms poezijos arba kitokiomis knygoms), o kitą dieną gavau dovanų dar vieną knygą 🙂
(…)Darsyk ačiū ir už kilusį norą „ką nors padovanoti”, ir už įdomiais pamokas – priminimus.Linkėdama džiugių dienų,
X”
Ir tam grįžimui pastebėti taip pat reikia laiko. Tačiau kas įgunda pastebėti – tas pastebi.
