Apie kalbos magiją – „Beatos virtuvėje”


Puikius interviu klausimus paruošė žurnalistė Laisvė Radzevičienė.

Mes dažnai kalbame apie būties lengvumą. Kokia būtis tau yra lengva?

Pati būtis yra iš žodžio būti, o ne veikti, daryti, bėgti, dirbti, veržtis, konkuruoti. Man labai lengva būti, kai neperkraunu dienotvarkės darbais, kai galiu gyventi lėtai – anksti keltis, nors nereikia skubėti į jokį susitikimą, išgerti kavos auštant, galbūt kažką parašyti, tvarkytis namuose, išeiti į poros valandų žygį palei upę, fotografuoti medžius ir augalus pakeliui, tada grįžti namo, padirbėti iki vakaro, ir laukti namo grįžtančio vyro su karšta vakariene, o paskui dviese skaityti knygas. Tokia būtis man yra karališkiausia, nors ji ir labai paprasta.

Labai daug džiaugsmo ir lengvumo mano gyvenimui teikia ir gyvas bendravimas. Virtualų bendravimą laikau savotišku XXI amžiaus prakeiksmu, jis yra siejamas ir su perdegimu darbe – netikra, negyva komunikacija, ypač, kai jos labai daug, tikrai alina. Tačiau gyvai sutinku šimtus žmonių kiekvieną mėnesį ir tie susitikimai visad labai išplečia mano horizontą. Tiesą sakant, po kiekvienos darbo dienos grįžtu namo su vis stiprėjančiu jausmu, kad Lietuvoje labai daug sąmoningų, šviesių, gražių žmonių, ir jų vis daugėja, – ir tas jausmas man tikrai suteikia sparnus.

Savo gyvenime kartą padarei sprendimą, kuris viską pakeitė. Ar palengvėjo ir kaip ilgai tęsiasi tokia būsena?

Esu padariusi tikrai daugiau nei vieną sprendimą, stipriai pakeitusį mano gyvenimą: išėjau iš man saugios ir įprastos srities, kurioje dirbau daug metų – reklamos, mečiau rūkyti, atsisakiau alkoholio, pasirinkau vegetarišką gyvenimo būdą, ištryniau FB programėlę iš telefono… 🙂

Tačiau didžiausias lūžis įvyko išties jau seniai, kai nutariau vieną mėnesį nugyventi be piktų kalbų, dejonių, skundų, pletkų. Nors lig to laiko maniausi esanti gana pozityvi ir gana sąmoninga mergina, išgirdusi, ką kasdien kalbu, pakraupau.

Ir visai netrukus galėjau įsitikinti, kaip pati savo žodžiais kūriau viską, kuo skundžiausi: išnaudojimą darbe, skolas, nevykusius santykius, blogą fizinę savijautą… Tai buvo laikas, kai kalbos magiją iš tiesų išgyvenau kaip stebuklą, kaip burtus, kurie gali būti ir šviesūs, bet jei jų nevaldome – ir labai tamsūs.

Išsiblaiviusi nuo negatyvo, pradėjau kurti visai kitokį savo kasdienybės scenarijų.

Yra sunkūs žodžiai ir yra lengvi. Būtų neteisinga juos išmesti iš savo žodyno visai, tačiau kaip išmokti vartoti vienus ir kitus?

Kadangi visų pirma esu tekstų kūrėja, poetė ir žodžių žonglierė, tikiu ir “sunkių” žodžių teise egzistuoti – tinkamu metu ir tinkamoj vietoj. Kartais net keiksmas gali būti puiki meninė priemonė ar labai efektyvi žinutė, kai kalbame su mūsų kitaip negirdinčiu žmogumi.

Manau, čia puikus instrumentas yra savistaba – kur aš esu, su kuo kalbu, koks mano tikslas renkantis aštrų ar švelnų žodį, ko aš siekiu? Jei siekiu spręsti konfliktą, tai turbūt išdėti kažką į šuns dienas nebus konstruktyviausias sprendimas. Tačiau jei bandysime diplomatiška ar ištaiginga barokine kalba bendrauti su keiksmažodžiais besiplūstančiu žmogumi, manau, irgi švaistysime savo laiką.

Žodis žeidžia, žodis gydo. Kada iš tiesų žmonės supranta šį pasakymą?

Galbūt – pabuvę abiejose barikadų pusėse: ir patys sužeidę kitą, ir gavę žodžių strėlių į nugarą.

Mano artimoje aplinkoje yra labai kritiškų žmonių, anksčiau dėl to labai sielojausi, o dabar tai išmokau vertinti: dirbama su žodžiu kaip tema, turiu puikią galimybę stebėti, kaip vienui vienas sakinys gali numušti ūpą ir pradanginti norą ką nors veikti. Tačiau ir pati darau klaidų rinkdamasi žodžius, už jas man pačiai taip pat nuolat tenka mokėti.

O apie gydančią žodžio jėgą daug istorijų sulaukiu iš savo seminarų dalyvių: kaip vos kiek kitokia diagnozės formuluotė, vos kiek kitoks klausimas apie savijautą, vos truputį kitur sakinyje perkeltas akcentas diena po dienos keičia sveikstančių žmonių nusiteikimą ir fizinę būklę. Yra istorijų, kai žmonės, radikaliai pakeitę savo žodžius ir temų lauką, tikrąja šio žodžio prasme prikelia iš ligos patalo savo artimuosius.

Ką, tavo nuomone, žodžiai apskritai reiškia? Na taip, kad susikalbėtume, bet, turbūt, daugiau?

Žodžiai yra labai galingas instrumentas. Įsivaizduokim skalpelį – juo galima ir nužudyti, ir pašalinti auglį, ir, reikalui esant, apsiginti. Tačiau nesuvaldę jo, galim ir patys susižeisti.

Man atrodo, panašiai yra ir su žodžiais: neišmanantis, savo žodžių nesijojantis, savęs negirdintis žmogus, net ir turėdamas gerų norų, gali pridaryti žalos. Kiek sykių esu ir gyvai girdėjusi, ir skaičiusi palinkėjimų arba juokų, dėl kurių apima jei ne svetimos gėdos jausmas, tai bent jau neviltis.

Kritika, kurios užmanymas tarsi yra auginti kitą žmogų, neretai tampa tiesioginiu kito žlugdymu. Neseniai man teko viešėti vienoje mokykloje, kur mokytojas leido sau vaikams girdint kalbėti apie juos tokius dalykus, kad man visiškai nusviro rankos.

Žodžiai, tariami vaikams ir paaugliams, itin lengvai “prilimpa”, tampa savotiškomis programomis, pasąmoninėmis komandomis. Ir skaudu, ir pikta žinoti, kad šiandien visoje Lietuvoje apstu vaikų, kurie kasdien girdi: “čia tau per sudėtinga”, “neatsiminsi”, “neišmoksi”, “nesugebėsi”, “neišlaikysi egzamino” ir tiesiog chrestomatinis pareiškimas “eisi gatvių šluoti”.

Esu tikra, kad jei į savo žodžius žvelgtume taip pat reikliai ir atidžiai, kaip į tai, ką valgome, gyventume kur kas laimingesnėje, turtingesnėje ir visom prasmėm sveikesnėje šalyje.

Kas puošia žodžius? Ir kas juos gadina?

Dalindamasi savo tekstais socialiniuose tinkluose, galiu stebėti tam tikras tendencijas. Atkreipiau dėmesį, kad didelį susidomėjimą visad sukelia tie tekstai, kuriuose yra retesnių, senovinių ar tarmiškų žodžių – toks įspūdis, kad ne kasdien, o gal net pirmą sykį girdimas ar skaitomas žodis pažadina žmogų, sugrąžina jo dėmesį. Anksčiau bijodavau rašyti tokius žodžius, manydavau, kad skaitytojams bus per sudėtinga, tačiau ilgainiui pradėjau sulaukti padėkos laiškų, ypač iš užsienyje gyvenančių lietuvių – “už kalbos grožį”.

Mūsų kalbą, mano manymu, labai gadina žodžiai-parazitai arba ištisos parazitinės frazės. Kol neįjungiame savistabos, negirdime to, ką kalbame, tad iš pradžių galime patyrinėti savo aplinką ir atidžiau pasiklausyti, ką kalba kiti. Esu sutikusi žmonių, kurie kalbėdami kiekviename sakinyje pasako žodį “žinai” ir to greičiausiai net nejaučia. Pradėję girdėti kitus, anksčiau ar vėliau išgirstame ir save.

O pavienius žodžius, mano manymu, labiausiai gadina nuvalkiojimas. Man asmeniškai itin gaila skaityti ir klausytis, kaip per pastaruosius kelerius metus buvo nuvalkiotos mažybinės žodžių formos. Iš tiesų nėra tiek daug kalbų, kuriose būtų galima pasakyti tiek daug ir tokių įvairių mažybinių formų, tačiau kai jos skamba už kiekvieno kampo ir kiekviena proga, praranda savo žavesį, švelnumą ir intymumą.

“Pinigėliai” yra puikus pavyzdys – toks skambus žodis, taip tiktų kokioj pasakoj vaikams, tačiau šiandien “pinigėliai” gali būti ir dešimt, ir šimtas, ir tūkstantis eurų, o keliose milžiniškose įmonėse, kurioms rengiau seminarus, girdėjau, kad kalbant apie milijonines sąmatas “pinigėliai” taip pat išsprūsta.

Siūlau skaitytojams padaryti labai paprastą eksperimentą: pabandykite paskaičiuoti, kiek sykių per savaitę išgirstate žodį “pinigėliai”, o vėliau, jei ir patys jį vartojate, pabandykite jo atsisakyti. Ir stebėkite, kaip tai keis jūsų santykį su pinigais. Galėčiau lažintis, kad atradimai maloniai nustebins.

Kaip atsitiko, kad pradėjai mokyti žodžių ir kalbėjimo? Nuo ko viskas prasidėjo?

Atsargiai pataisysiu: ne mokau, o dalinuosi teorijomis ir praktika. Mokyti nesijaučiu turinti teisės: man viso labo trisdešimt vieneri, esu paprastas žmogus, gyvenantis paprastą gyvenimą. Tačiau su metais ima atrodyti, kad tame paprastume ir slypi didžiausias stebuklas: žmonės pamato prieš save paprastą moterį, kuri pakeitė savo žodžius, mąstymą, o drauge – ir savo pačios gyvenimą. Ir patiki, kad patys gali padaryti tą patį. Ir tikrai padaro. Daugelis jų, tiesą sakant, išgyvena daug stipresnių ir įspūdingesnių transformacijų, nei aš pati kadaise.

Kaip tai pakeitė tavo pačios gyvenimą?

Man labai priimtina mintis, kad negali nuvesti kitų ten, kur nebuvai pats. Pamačiusi, kaip svarbu kai kuriems seminarų lankytojams tai, kuo dalinuosi – tarkim, sergančius artimuosius slaugantiems, jautresnių vaikų turintiems ar depresija sergantiems žmonėms, – pajutau augant atsakomybę ir žingeidumą. Noriu nueiti dar toliau, sužinoti dar daugiau, suvokti dar giliau, turėti dar geresnių pavyzdžių.

Todėl pastaraisiais metais labai daug dirbu su savimi ir tikrai daug mokausi. Ir jau dabar žinau, kad tai – viso gyvenimo procesas, jis neturės pabaigos, nebus dienos, kad galėčiau pasakyti, “va, jau viską išmokau, viską supratau”. Maža to, kiekvieną sykį, atsistodama prieš auditoriją, turiu tapti jos verta, už durų turiu palikti savo ego, savo baimes, asmeniškumus – o jų, kaip ir daugelis paprastų žmonių, turiu. Tad mano dirbtuvės tam tikra prasme labai stipriai augina ir mane pačią.

Ir kokios mintys tau kyla, kai žmonės dalijasi patirtimi, kad tavo seminarai pakeitė jų gyvenimus?

Tokiais atvejais visad nuoširdžiai dėkoju patiems seminarų dalyviams – tai jie pakeitė savo gyvenimus. Aš tebuvau žmogus, perdavęs jiems žinutę. Teigiami pokyčiai reiškia, kad jie priėmė informaciją ir įdarbino ją realybėje. Su seminarų dalyviais juk dalinuosi daugiau mažiau ta pačia medžiaga, tačiau tai, ką jie vėliau nuveikia – skiriasi kaip diena ir naktis. Jaučiu labai didelį dėkingumą tiems, kurie yra kantrūs ir noriai eksperimentuoja – paprastai jie sąmoningu požiūriu į savo kalbą ir savo mintis “užkrečia” ir savo šeimas, darbo kolektyvus. Nes pokyčiai pakeitus net labai mažytį kasdienės komunikacijos elementą būna tikrai ryškūs.

Kviečiu ir “Beatos virtuvės” gerbėjas mažam tyrimui: bent keturias savaites pabandyti susilaikyti nuo kritikos vaikų atžvilgiu, ir sąmoningai pagirti, kai tam yra priežastis. Pagal Vedas, kritikuodami vaikus iššaukiame jų pasipriešinimą ir norą elgtis atvirkščiai, o girdami – palaistome jų gerąsias savybes, ir jos sulapoja saulės ir vandens gavę lyg augalai. Tai tikrai vienas dažniausių mamų atsiliepimų po seminaro – kad pakeitus žodžius namuose, sumažinus kritikos ir dosniau sakant palaikymo žodžius, vaikų elgesys labai stipriai keičiasi, “dygliuoti” paaugliai atsiskleidžia kaip švelnūs ir supratingi, uždari – atsiveria, neramūs – nurimsta, kompleksuoti ima pasitikėti savimi.

Ką tau reiškia tyla? Ar dažnai jos pasiilgsti?

Tyla man kaip vanduo – gyvybiškai būtina. Išties kasdien gana daug valandų praleidžiu tyloje su begaliniu malonumu. Jei informaciją, kuria kasdien “maitinamės”, palygintume su maistu, tai tylą iš tiesų būtų galima pavadinti vandeniu. Juk negalime vien valgyti sauso maisto kiaurą dieną be gurkšnio vandens – mums reikia ir gerti, kad kūne vyktų reikiami procesai, kad jis valytųsi, kad būtų sveikas ir gražus.

Taip ir su informacija – jei tik kemšame į save kas minutę besikeičiančias pasaulio naujienas, gandus darbe, giminaičių istorijas, artimųjų problemas, žinias, laidas, straipsnius, nepažįstamų žmonių žinutes socialiniuose tinkluose, ir nesuteikiame sau nė pusvalandžio tylos viskam tam “suvirškinti” – taip ir gyvename: chaose, lėkime, “persivalgę” visko ir nežinodami, ko norim, kas mums svarbu, kaip iš tiesų jaučiamės.

Sykį išvažiavau į sodybą viena ir tylėjau ten 100 valandų – tai buvo vienos gražiausių mano gyvenimo dienų. Tyla yra svarbi ir mano kūrybinio rašymo kurso dalis, nes ji labai padeda lavinti dėmesį ir kūrybiškumą.

Galiausiai – sakoma, kad patys svarbiausi atsakymai gimsta būtent tyloje. Tad nors gurkšnio tylos ir linkiu – pasaulio triukšme.
: )

Ilzės dirbtuvės Beatos virtuvėje

(Interviu publikuotas „Beatos virtuvės” pavasario numeryje, 2016 m.)


Bookmark the permalink.

Comments are closed.