Mamos istorija: ką pakeitus vaikas liovėsi verkti lopšelyje


Akimirka, kai pagaliau išgirstame patys save, gali būti ir nemaloni, ir labai skaudi. Tačiau joje visada būna ir krislas džiaugsmo. Nes tai akimirka, kai galime pakeisti savo kasdien ištransliuojamą žinutę. Pakeitę ją, anksčiau ar vėliau pamatome, kaip aplinka atsiliepia į naują teiginį. Nebūtinai tą pačią valandą. Nebūtinai tą pačią dieną. Kartais net nebūtinai tą patį mėnesį. Bet pasakykit po tokio laiško, kad neverta luktelėti.

Tai tikra vienos mamos istorija – dalinuosi su jos leidimu:

 

„Sveika, Ilze. Turbūt gaunate tūkstančius panašių laiškų ir šis nusės į kokią „krūvelę“. Bet negaliu nepasidalinti savo stebuklu 🙂 O istorija tokia.

 
Mano vaikas, kaip ir dar šimtai vaikų Lietuvoje, nuo rugsėjo 1 d. pradėjo lankyti lopšelį. Ir toji diena buvo tikrų tikriausio košmaro pradžia.
 
Trumpai tariant, adaptacija buvo labai sunki. Vis lyginau savo vaiką su kitais, kurie jau ateina į grupę be ašarų, linksmi žaidžia, patys valgo, ir pasilieka miegoti pietų ir… bėdavojaus bėdavojaus bėdavojaus.
 
Visiems su detalėm pasakodavau, kaip mano vaikas pasilieka darželyje su didžiausiom isterijom, po kelių valandų verkimo sėdi ir žiūri į vieną tašką, laukdamas, kol ateisiu jo pasiimti, nežaidžia, nevalgo, neprisileidžia auklėtojų.
 
Mane guosdavo, kad „dar mažas“, „dar mažai laiko, pripras“, arba iš savo patirties siūlydavo susitaikyti, nes „pamatysi, dabar taip bus iki kokių 6 metų“. Po mėnesio jau ir auklėtojos pradėjo linguoti galvom, kad „sunkiausias vaikas“, „kaip čia taip ilgai nesiadaptuoja“. Žodžiu visi aplinkiniai buvo įtraukti į mano problemą.
 
Atėjus į darbą kolegės išlįsdavo į koridorių ir klausdavo „nu kaip???“. O aš nutaisiusi kankinės miną atsakydavau „blogai“, dar padūsaudavau, palinguodavau galvą ir sliūkindavau į savo kabinetą. O kolegės mane palydėdavo užjaučiančiais žvilgsniais.
 
Ir žinote, Ilze, kas įdomiausia? Kad aš visą tą laiką dalyvavau EŽD eksperimente, buvau sustačiusi krūvą „filtrų“ negatyvui. Bet visiškai nemačiau savęs, kalbant apie šia konkrečią situaciją. Ir tik įpusėjant penktai eksperimento savaitei, staiga pričiupau save ir pagalvojau „pala pala pala…ka tu čia dabar darai???“.
 
Ir nukirtau tarsi kirviu. Nustojau pati su visom smulkmenom pasakoti apie tragišką vaiko adaptaciją. O kai manęs pasiteiraudavo, atsakydavau „na nieko, neblogai, jau po truputį pratinamės“.
 

Ir žinot ką? Šiandien vaikas pirmą kartą įėjo į grupę be ašarų. Aišku skeptikai gali sakyti, kad vaikas tiesiog pagaliau priprato. Bet aš žinau tik tiek, kad dar penktadienį atsisveikinant jis laikėsi apsivijęs mano kaklą kaip koala, ir auklėtoja turėjo jį verkiantį ir rėkiantį nuplėšti nuo manęs ir įsinešti į grupę. O jau pirmadienį, t.y. šiandien, mano vaikas pats padavė auklėtojai ranką ir be jokios ašarytės įėjo į grupę. Va taip, tiesiog. Galit tik įsivaizduot mano reakciją. Mintyse pagalvojau „tai jau čia viskas? Man jau eit?“. Aš dar dabar neatsigaunu nuo šoko (gerąja prasme). Todėl puoliau iškart, rašyti Jums, Ilze, ir džiaugtis džiaugtis džiaugtis, nes taip žymiai geriau, nei bėdavot 🙂 Ačiū Jums!“

 
Šis laiškas mane labai sugraudino. Dalinuosi tikėdama, kad jis pasieks daugiau mamų ir kad galbūt dar truputį mažiau vaikų verks ir šauks, paliekami lopšelyje.
 

Primenu: mamos nusiteikimas, mamos emocinė būsena, mamos žodžiai ir net jos tik mintyse piešiami scenarijai apie savo vaiką labai stipriai tą vaiką veikia. Keisdama iš pradžių savo žodžius, o tuomet ir mintis, kiekviena mama gali nuveikti kažką savo vaiko labui net tuomet, kai atrodo, kad viskas beviltiška. Ir kalbu ne vien apie vedimą į darželį ar mokyklą, bet ir kitas, gilesnes problemas. Veikia tai, ką veikiame mes.

Ką kalbame – tą kuriame.

Kitoks žodis – kitoks jausmas – kitoks gyvenimas.

 

sunset


Bookmark the permalink.

Comments are closed.