Investavimas GIRTIEMS, arba istorija apie „vertybinius popierius”


Istorija, kuri galėtų vadintis INVESTAVIMAS GIRTIEMS. 

Sykį nutariu pasidomėti, kiek jau sukaupiau pensijai savarankiškai.

Prisijungiu prie el. bankininkystės ir nustembu: susikaupė visai svari suma.

Tačiau nūnai nustembu dar labiau. Gal kažko nesuprantu, bet matau, kad kažkokiu būdu (?) esu prisipirkusi ir vertybinių popierių. Už tūkstančius eurų. Rodo ten man kažką vienoj eilutėj. „Vertybiniai popieriai”. Lyg ir seniau rodė – galvojau, gal siūlo pirkti; a maža ką siūlo, juk bankai visad kažką bruka, tai nelabai kreipiau dėmesį. Nūnai suprantu, kad čia rodo kaip JAU turimus vertybinius popierius. Prisiekiu, nepamenu, kad būčiau pirkusi…

Suprantu, savarankiško gyvenimo pradžioj skurdau, daug metų gyvenau nuo algos iki algos, tad paskui, kai jau galėjau, tikrai taupiau, kaupiau, investavau. Tik kad investavau į savo vystomas idėjas, į kuriamą turinį, gal kiek į NT. O vertybiniai popieriai, RIMTAI? Vienintelė įmanoma situacija, kad tų vertybinių popierių prisipirkau kažkada labai seniai GIRTA, ir iškart pamiršau. Ir jie vargšai nemačiom ten auga sau.

Hm, svarstau, gal ir neblogai, kaip kominis šūvis? Sako juk, kad jei duodi investuoti katei – ji investuoja ne blogiau, nei žmogus. Pasirodo, žmogus alko komoje irgi visai gerai gali investuot! Galbūt vertėtų susirengti originalią vakaronę „Investavimas girtiems”? Gal rastųs daugiau panašių patirčių, kai žmonės nepamena, kaip įgijo vertybinių popierių? Akcijų? Obligacijų? Nekilnojamojo turto?

Čia grįžta D. 

Aš, aišku, pasidalinu netikėčiausiomis dienos naujienomis, ir jis labai susidomi mano istorija apie komos būsenoj nusipirktus vertybinius popierius.

– Kaip taip gali būt? – klausia.
– Na, aš lyg per miglą menu, kad kadaise norėjau pirkti vertybinių popierių, bet man kažkaip buvo nedrąsu. Gal įkaliau ant drąsos ir vis tik nusipirkau? – žvaliai sakau.
– Nu parodyk.

Išdidžiai parodau jam savo „vertybinius popierius”.

D. pažiūri, atsidūsta, ir sako:
– KAČIUKAI, ČIA TAVO PENSIJA.

– Ot ir ne! – skubiai pergalingai sakau, nes buvau apsvarsčiusi tokį variantą. – Mano sukaupta pensija yra kitur, ir ten kita suma. Tad NET AŠ suprantu, kad čia kažkoks kitas dalykas. Tuoj, galiu parodyt.

Ir parodau jam savo trečios pakopos pensiją.

Tada vėl rodau „vertybinius popierius” (ten, beje, būtent taip ir parašyta – „vertybiniai popieriai”).

– Matai? – grąžau rankas. – Aš RIMTAI KAŽKAIP SUGEBĖJAU PRISIPIRKTI VERTYBINIŲ POPIERIŲ! – sakau kone didžiuodamasi savo galimai alko-finansine odisėja ir jos baigtimi.

D. darsyk pažiūri, darsyk atsidūsta, ir darsyk didžiosiomis raidėmis sako:
– ČIA. TAVO. VALSTYBINĖ. PENSIJA.

Manyje be garso griūva tviskantis kortų namelis iš žaismės, nerūpestingumo ir fenomenaliai sėkmingų nežinia kaip iššautų investicinių šūvių.

Jis tęsia:
– Ten, kur ką tik rodei, yra tavo trečia pensijos pakopa, ten kaupi savarankiškai, dedi kiek nori. O čia KITAS pensijų fondas, čia antra pakopa. Dalis to, kas mokama nuo tavo atlyginimo Sodrai, dedama į tavo kadaise pasirinktą pensijos fondą. Ir čia tiesiog matai, kas užaugo. Kaip vertybiniai popieriai.

Namuose įsivyrauja tyla.

Tapo, neslėpsiu, truputį apmaudu.

Jau buvau visai savim susižavėjus.

Prisipirkti kažkokių vertybinių popierių fazėje, kurios jau nepameni, ir dar taip sėkmingai prisipirkti, būtų kažkas tokio.

O „Investavimas girtiems”, įtariu, būtų buvęs džiugus seminaras.

****

Ši istorija nutiko prieš kelerius metus. Tiesiog pastaruoju metu mano „valstybinės” pensijos fondas kreivėmis labai džiugina akį. Screenshot’as tikras:

Tad prisiminiau tą nutikimą, ir grįžau prie pensijos temos. Net bandžiau domėtis, ar galiu pati ką nors papildomai į šiuos „vertybinius popierius” įdėti. Kas išmanot, NESIJUOKIT. 😀 Niekad gyvenime nesidomėjau vertybiniais popieriais ir kas ten prie ko. Aš investuoju kitur: vertybiniai popieriai man lig šiol buvo tiek pat įdomūs, kiek gelinis nagų lakavimas, permanentiniai antakiai, akcijinių lipdukų rinkimas prekybcentriuose, įdarytų makaronų receptai ar lieti ratlankiai, t.y. nė kiek. Prieš metus pirmąsyk pagalvojau, kad gal vertėtų pasidomėti nuodugniau, bet pagalvojau ir atidėjau.

Vis tik net visiškas nesidomėjimas nereiškia, kad sėkmė aplenkia mane vertybiniuose popieriuose. 

Pamenat tą vietą apie tai, kad katės investuoja ne blogiau nei žmogus? 

Greitu metu parašysiu, kaip kitoje mano pensijos sąskaitoj gana netikėtai, man lyg ir nieko per daug nedarant, susikaupė virš 10 000 eurų. Suprantu, kad tai ne milijonas ir ne 100 000 eurų, ir vis tik, kaip beveik nieko nedarant, ne pagrindiniame taupymo ir kaupimo instrumente – jau pliusas, arba kaip sakoma, VIS Į KIŠENĘ.

Gal su ta istorija „užnorinsiu” kaupti ir tuos, kurie niekad nėra to darę. O jei ne kaupti pensijai – gal tiesiog taupyti; atsidėti ne „juodai dienai”, o šviesiai ateičiai.

Kartais visa, ko reikia, tėra truputis azarto… (Ir aš čia ne apie lošimus, ginkdie. Čia apie azartą matyti rezultatus.)

PS. Mano oficiali pensija dar tik po 30 metų (o gal ją ir toliau vėlins), tad dar tikrai turiu laiko geriau pasidomėt vertybiniais popieriais ir panašiais dalykais.

Bet jei yra būdas dar įdėt pinigo į tą patį fondą, katran įdėta mano „valstybinė” pensija, parašykit! 😀

(Kriptovaliutų nesiūlyti.)

PPS. Daugybė žmonių arba teisia ir plaka save už neišmanymą, arba gėdijasi, kad kažko neišmano, arba bando nuduoti, kad išmano daug daugiau ir daug geriau, nei yra iš tiesų. Aš manau, kad labai kvaila imituoti išmanymą, nes taip apvagiam visų pirma save – uždarom sau galimybes sužinoti kažką nauja, išmokti. Tad į savo neišmanymą mokausi žiūrėti su humoru.

Kaip galime išmanyti tai, kuo niekada nesidomėjome, kas niekad nebuvo aktualu ar tiesiog nepateko į mūsų akiratį? Gal turėjom gimti išmanydami?
Vertybiniai popieriai, kažkokie fondai ir pensija su visom savo pakopom po pakopų man buvo viena tų sričių, „ai, kada nors”.

Kol va nepagavo azartas…


Bookmark the permalink.

Comments are closed.