Susitiksime Niujorke (ir knygyne „Eureka!“)


Truputis gerų žinių, ir truputis liūdnokų. Pirma, šiemet atstovausiu Lietuvai literatūros festivalyje Niujorke. : ) Ai, labai jau pompastiškai skamba. Iš tiesų būsiu Niujorke, tačiau atstovausiu ne Lietuvai, o angliškai savo poezijos rinktinei, Caravan Lullabies. Ji buvo labai šiltai sutikta užsienyje – po jos pasirodymo vis sulaukiu laiškų iš įvairių festivalių organizatorių, taip pat ir prašymų versti tekstus į kitas kalbas. Didžiausią padėką už tai pelno mano, ir ne tik mano tekstų vertėjas (beje, geriausias 2016 metų vertėjas) Rimas Uzgiris, taip pat Lietuvos kultūros institutas ir – žinoma – mano leidėjas turbūt poetiškiausiu pavadinimu tarp viso pasaulio leidyklų – A Midsummer Night’s Press.

Antra gera žinia – visiems, rašantiems man su klausimais, kur gauti mano knygų, ar klausiantiems to seminaruose. Visas mano knygas (išskyrus pirmąją, kuri anuomet tapo savotišku poezijos bestseleriu) galite rasti vienintelėje vietoje. Jų turi Knygynas eureka!! (Vilniuje, Daukanto a. 2/10). Jie taip pat gali siųsti knygas į kitus miestus ir turbūt į užsienį, susisiekti galima eureka@knygynas.biz.

„Eureka!“ turi ir mano poezijos rinkinį “Karnavalų mėnuo”, ir anglišką mano rinktinę.

Trečia – kažkam tikrai geriausia – žinia: dar radom ir šūsnelę “Atleisk savo šefą”. Manėm, kad jos nebėra, tačiau atsisveikindama su vienu platintoju atgavau nedidelį kiekį. Ši knyga šiandien yra, kaip melomanai sako apie plokšteles, raritetas. O keisčiausia tai, kad dėl šios knygos man žmonės vis dar rašo laiškus, nors ji buvo išleista kadų kadais ir jau porą metų neminėjau jos nė viename savo interviu. Kitaip tariant, tai knyga, kurią parduoda ją perskaičiusių istorijos.

Beje, buvo atvejų, kai ją perskaitę žmonės, neturėję jokių bėdų su šefais, knygos įkvėpti atsiėmė senas skolas iš pažįstamų ar nemokių užsakovų. : ) Daug kas teigė, kad “Atleisk savo šefą” padėjo prisikelti iš nevilties, įveikti baimę, struktūruoti savo pyktį ir stoti į asmeninę kovą su neteisybe, užuot verkšlenus ir savęs gailėjus. Aš tikrai didžiuojuosi ta knyga ir laikau ją kūrybiškiausia savo knyga lig šiol, nes ji padeda kūrybiškai pažvelgti į slogias, gąsdinančias situacijas, susigrąžinti drąsą ir nukreipti energiją sprendimams, o ne bėdavonėms ar aukos vaidmeniui.

(Tik noriu atkreipti dėmesį, kad tai senasis “Atleisk savo šefą” leidimas. Toje vietoje, kur knygoje yra lentelė su priklausančių išeitinių kompensacijų dydžiais (juk tai PRAKTINIS vadovas), teks pasiskambinti į Darbo inspekciją ir pasiteirauti, kokie yra šiandien galiojantys įstatymai. Kodėl? Nes naujojo Seimo trintukai vis dar subinėmis trina kėdutes iki žiežirbų priiminėdami naują Darbo kodeksą. Trina trina ir nieko nepritrina. Jau kiek laiko? Amžinybę! Dėl to aš jau šitiek laiko negaliu perleisti šios tikrai puikios knygos – vienintelės Lietuvoje knygos, siūlančios realius, konkrečius žingsnius šefų engiamam, gąsdinamam ir manipuliuojamam žmogui.)

Manau, tai geros žinios. Nesu scenų, prožektorių ir ovacijų žmogus. Aš nemanau, kad knygos rašomos konkursams ir matavimuisi, kieno ilgesnis, kaip proziškai sakoma.

Tačiau būsiu atvira: man – autorei – labai gera matyti ir jausti, kad mano kūriniai gyvena, turi savo skaitytoją, yra įdomūs, kažką įkvepia, kažkam padeda atsitiesti, keičia įsigalėjusias nuostatas (pvz., kad jei tave engia darbe – tai “normalu” ir “džiaukis, kad apskritai darbą turi”), kažką pastūmėja kurti. Kad mano kūriniai keliauja per Atlantą, atgimsta kitomis kalbomis, įgyja naujų prasmių.

Tad sakau – iki pasimatymo Niujorke šį rudenį.
: )

Bet yra ir liūdnesnių žinių. Kaip dėl knygų žmonės vis rašo man asmeniškai, taip, deja, ir dėl seminarų bei praktikų mano asmeninė pašto dėžutė taip pat nuolat bombarduojama. Informuoju, kad tikrai neregistruoju žmonių asmeniškai – kiekvieną mėnesį turime šimtus naujų klientų, tikrai neužrašinėju žmonių pati (o užsiregistruoti pačiam labai paprasta, tereikia užpildyti anketą).

Taip išėjo, kad neseniai žmonių, vienu metu dalyvaujančių nuotolinėse praktikose, skaičius perkopė 700, ir gegužės mėnesiui jau tikrai nebegalėjome priimti naujų dalyvių. Tai ne flirtas – nebegalime reiškia nebegalime.

Norintys gali drąsiai registruotis birželiui ar liepai.

Nuostatų keitimo praktika prasidės birželio gale:
http://www.ilzes-dirbtuves.lt/nuostatu-keitimo-praktika/

EŽD eksperimentas prasidės liepos mėnesį:
http://www.ilzes-dirbtuves.lt/ezd-eksperimentas/

Kita liūdnoka tema – pastaruoju metu sulaukiu labai daug pasiūlymų kažkur atvykti, dalyvauti, skaityti poeziją, vesti renginį, rengti dirbtuves, skaityti pranešimus, vesti „užsiėmimus“ (lyg be manęs žmonės nebūtų užsiėmę), taip pat rašyti viena ar kita tema. Kitas mano vietoje džiaugtųsi, ir aš protu suprantu, kad džiaugtis yra kuo, bet kai darbo diena turi prasidėti nuo atsisakinėjimų (kas šiaip ar taip yra neigimas), žinokit, krenta ūpas, o ūpas – dalykas šventas, jį reikia branginti. Rašydama atsisakymo laiškus aš nebegaliu parašyti eilėraščio, nei naujo seminaro sudėlioti, tiesą sakant, net kačių komikso tuo pat metu nebesukuriu.

Pacituosiu, ką neseniai atsakiau dėl vieno renginio, nes atsakiau labai atvirai:

„Labai dėkoju už kvietimą. Deja, matau, kad mano pačios darbai lyg našlaičiai vaikai spiečias po stalu neprausti ir nemaitinti. Tad šiuo metu vengiu naujų įsipareigojimų.“

Tai yra tiesa. Metas išsitraukti tuos apleistus, murzinus, alkanus vaikus iš po stalo, kurie ten tūno susikuproję po tuo stalu, mindžikuoja kojomis išaugtuose batukuose. Teoriškai, žemišku protu vertinant, labai gera jaustis reikalinga, laukiama, norima, kai kuriuos pasiūlymus skaitant ar klausant telefonu – ir nepakeičiama („mes renkame geriausių Lietuvos lektorių komandą, Jūs turite būti tarp jų“ – gražbylystė, žinoma, tačiau maloni. Ir vis tik…).

Juk iš tiesų nepakeičiama aš esu tik savo pačios idėjoms, savo pačios sumanymams, kurių niekas, be manęs, neišaugins. Ir tiek šį pavasarį skyriau, tiek vasarą ketinu skirti tų apleistų, nustumtų į gyvenimo paraštę sumanymų čiūčiavimui ir vystymui.
: )

Todėl būsiu labai labai dėkinga už supratingumą, ramybę ir privatumą. O jei dar mano asmeninė pašto dėžutė išties galėtų vėl tapti asmenine, būtų visai fantastika.


Bookmark the permalink.

Comments are closed.