Interviu Lietuvos kultūros institutui


Prisipažinsiu: labai mėgstu duoti interviu, kai klausimai geri. Tiesa, nuo „Atleisk savo šefą“ pasirodymo esu davusi dešimtis interviu, ir patirčių turėjau labai visokių, o kelissyk spaudoje išvydusi iškraipytus savo žodžius sakiau sau, kad daugiau tai jau niekada.

Tačiau kartais rezultatu labai džiaugdavausi. Vieną interviu, kuriuo tikrai likau patenkinta, galima buvo rasti 2015 m. rugsėjo mėnesio „L’OFFICIEL“, o šįsyk pasidalinsiu mėgstamiausiu 2015 m. pavasario pasikalbėjimu. Viktorija Ivanova, Lietuvos kultūros instituto komunikacijos koordinatorė, po Leipcigo knygų mugės uždavė klausimus, kuriems tiesiog negalėjau atsispirti. Interviu buvo pasirodęs kultūrinėje spaudoje ir viename didžiųjų naujienų portalų.

Iš: http://www.leipziger-buchmesse.de

****

– Skrendant iš Leipcigo minėjai, kad dar neseniai pagalvojai norinti apsilankyti Vokietijoje – štai, ir kelionė į knygų mugę, į festivalį „Leipzig liest“, kur pristatei savo poeziją – lietuvių, o Markus Roduneris – vokiečių kalba. Netrukus keliausi į Jungtines Amerikos Valstijas – to, rodos, irgi norėjai? Ko dar ketini artimoje ateityje norėti išsipildant – turint omenyje geografines platumas?

Daugybė mano gyvenimo svajonių pildosi būtent per literatūrą, poeziją. Paauglystėje buvau siaubingai vieniša, labai troškau sutikti žmonių, kurie man būtų artimi savo vertybėmis, pasaulėžiūra, su kuriais man būtų linksma, gera ir prasminga leisti laiką. Spėkit, kur sutikau linksmiausius, originaliausius savo bičiulius? Žinoma, literatūros festivaliuose.

Kelionės irgi buvo ilgų metų svaja. Kadangi savarankišką gyvenimą pradėjau anksti, dar dvyliktoj klasėj palikusi tėvų namus, užtektinai metų gyvenau gana sunkiai, negalėjau sau leisti keliauti, tačiau beprotiškai tų kelionių alkau. O dabar iš tiesų daug keliauju, būna mėnesių, kai daugiau nei pusę laiko praleidžiu kelionėse. Dalis tų kelionių taip pat susijusios su literatūra – poetiniais tikslais jau esu aplankiusi septynias užsienio šalis, JAV bus aštunta. Aš apskritai dažnai išvykstu. Štai aną darbinį savaitgalį praleidau Šiauliuose, prieš tai dirbau už Molėtų, ir man tos kelios dienos patirčių, susitikimų, atradimų prasme atrodo lyg savaitė.

Kartais ima darytis baisu, jog mano gyvenimo laikas teka truputį kitaip, nei sėsliau gyvenančių mano draugų. Tad turiu prisipažinti, kad dabar didžiausia geografinė mano svajonė – nuvažiuot į sodybą, užsiplikyti savo rinktų čiobrelių arbatos, atsisėsti ant terasos krašto, ir žiūrėti, kaip sprogsta beržai. Tai bus mažas mano šio pavasario Everestas.

– Ar galėtum pasidalinti šiuo metu didžiausią Tavo minčių dalį užimančiu noru, siekiamybe, tikslu?

Turbūt pažįstantiems mane kaip poetę tai nuskambės labai keistai, tačiau viena didesnių pastarųjų metų mano aistrų – sąmonė, pasąmonė ir žmogaus smegenys. Mūsų smegenys mokosi visada, kol dar nėra panardintos į formaldehidą ar kitaip baigusios savo kadenciją. Tad aš pasinaudojau neuroplastikos (tai mokslas smegenų gebėjimą persikūrinėti mokantis) įžvalgomis ir kita didžiausia savo aistra – kalba, žodžiu, tekstu, ir sukūriau tokį eksperimentinį devynių savaičių planą, skirtą išvalyti savo informacinę erdvę ir savo vidų nuo negatyvo.

Planas gimė visiškai atsitiktinai, tarsi žaidžiant, tačiau į eksperimentą jau įsitraukė jau beveik 200 savanorių. Matau, kokie dalykai vyksta su žmonėmis, dalyvaujančiais šiame eksperimente, kaip jie atsigauna, vaduojasi iš depresyvių nuotaikų, kaip taisosi jų santykiai, savivertė, netgi sveikata. Ir tame jokios magijos nėra – visi šie procesai gali būti paaiškinami mokslu: mažėjant streso, daugėja energijos, geros nuotaikos, šyla santykiai, darniau veikia netgi endokrininė sistema.

Tai dabar turiu ketinimą rimčiau prisėsti tiek prie paties plano, tiek prie eksperimento dalyvių patirčių tyrimo. Būtent dėl to prie mano darbinės komandos, kurią iki šiandienos sudarė trys merginos – aš ir dvi mano kolegės, – jungiasi mokslininkai.

Aš pati tuo dar nelabai galiu patikėti, man visa tai atrodo kaip didelis nuotykis, bet gal būtent todėl, kad į šią savo veiklą žiūriu kaip į žaidimą, lengvai ir su džiaugsmu, mums visai gerai klojasi. Ir galbūt kada nors aš turėsiu užtektinai įrodymų skeptiškam, pragmatiškam šiuolaikiniam žmogui. Užtektinai įrodymų, kaip stipriai mūsų gyvenimus lemia visa mus pasiekianti informacija ir mūsų pačių tariami žodžiai, kurie gali tiek žlugdyti mus pačius ir aplinkinius, tiek įkvėpti mus ir ištiesti kitas sulinkusias nugaras.

Jau šiandien savo darbe susiduriu su labai jautriomis žmonių grupėmis – asmenimis, sveikstančiais po onkologinių ligų, tėvais, slaugančiais tokius vaikus, depresyviais paaugliais, mobingo darbe sugniuždytomis pensinio amžiaus moterimis. Kada nors, “kai užaugsiu”, norėčiau stipriai prisidėti prie visų šių ir kitų žmonių gyvenimo kokybės gerinimo. Tačiau tam man reikia dar labai daug mokytis, suprasti ir atrasti.

– Leipcige, po poezijos skaitymų renginio, vienas jo klausytojų, girdamas kaip lopšinė skambėjusį Tavo balsą, klausė, ar nesi išleidusi audioknygos, o Tu, rodos, atsakei besirengianti? Ar tai – tos pačios svajonės įgarsinti knygą akliesiems, rodos, buvai ir mokymuose Lietuvos aklųjų bibliotekoje? Ar kažkas iš kitos serijos?

Taip, pastarieji metai buvo labai intensyvūs, ir teko atidėti kelis dar pernai sumanytus darbus. Knygų garsinimas ir savos poezijos įrašai buvo vieni tokių darbų. Esu numačiusi šią vasarą skirti šiek tiek laiko kūrybai – rašymui, vertimams, esu tikra, kad susikursiu laiko ir įrašų studijai. Beje, Lietuvos aklųjų ir silpnaregių centre esu ir gyvus poezijos skaitymus organizavusi, ir mielai tai daryčiau darsyk, jei rastųsi bendraminčių.

– Pati Leipcigo knygų mugėje nesilankei, bet, kaip manai, kokia nauda – ir ar ji tokia yra – tokiose ir panašaus pobūdžio tarptautinėse knygų mugėse prisistatyti Lietuvai?

Būsiu atvira: nesu minių žmogus. Tą laiką, kurį galėjau būti mugėje, viena sliūkinau po viduramžiškas mažyčio Vokietijos miestelio Halle (Saale) gatves. O Lietuvai atsidurti tokio kalibro, taip gausiai lankomame, tiek dėmesio sulaukiančiame renginyje yra neįkainojama galimybė. Pasaulis mūsų šalį gali pamatyti naujais rakursais – ne tik kaip krepšininkų ir cepelinų gimtinę. Be to, tai graži proga tikrąja šio žodžio prasme draugauti su kitomis šalimis.

Mūsų poezijos skaitymai “Leipzig liest” festivalyje vyko drauge su latvių poetais, iš vienos iš organizatorių, Kotrynos Pranckūnaitės, sužinojau, kad tai ne pirmas toks atvejis, o jau veikiau graži tradicija. Man asmeniškai tai atrodo itin svarbu – justi bendrumą, ieškoti sąlyčio taškų su kitomis šalimis, bendradarbiauti.

Pernai rugsėjį Kotryna vadovavo poezijos vertimų dirbtuvėms Rygoje, kuriose man irgi teko džiaugsmas dalyvauti, ir tąsyk turbūt pirmą sykį pastebėjau, kaip svarbu žmonėms iš įvairių pasaulio šalių susitikti, keistis patirtimis, kurti drauge. Tai neįtikėtinai įkvepia ir pakrauna ilgam laikui.

Tad linkiu Lietuvai būti pastebėtai visose knygų mugėse ir linkiu sutikti kuo daugiau daugų.

– Esi pristatoma kaip poetė, kaip rašytoja, tačiau Leipcige M. Roduneriui vos nepristačius Tavęs kaip koučerės – nelabai norėjai apie tai kalbėti, gal galiu paklausti, kodėl? 

Taip, tikrai galima klausti – tai labai gera tema, tik ten nenorėjau vogti laiko iš renginio, tad čia paaiškinsiu plačiau. Pirma, nesu koučerė, todėl nenorėčiau būti klaidinančiai pristatoma. Esu tik baigusi koučingo mokymus. Koučingą mano kurso draugai gerai apibūdino kaip “greitąją psichoterapiją sveikiems žmonėms” – tai technikos, palengvinančios sprendimų priėmimą, vertybių išsigryninimą, strategavimą. Kai kurias koučingo technikas naudoju tiek savo seminaruose, tiek darbe su vaikais, nes tos technikos leidžia sutaupyti energijos ir laiko, kryptingiau kalbėtis, ryškinti norų vizijas, geriau planuotis žingsnius jų link.

Tačiau tikrai nenoriu būti laikoma koučere, ir labiausiai dėl to, kad Lietuvoje koučingo kultūra, mano akimis, yra siaubingai išsigimusi.

Lietuva – dar jauna valstybė, čia daug ką griebiame, čiumpame, kaip maži vaikai, brukame burnon, ne visad pasižiūrėję, vertinga tai, ar ne, kokybiška, ar prasta. Lietuvoje apstu šarlatanų, besidalinančių rasotų rožių paveikslėliais su Coelho citatomis ir prisistatančių visų galų meistrais – koučeriais, NLP treneriais, pozityvaus mąstymo guru, chiromantais ir skraidančių kilimų audėjais viename asmenyje. Nenoriu būti niekaip siejama su tuo pasauliu, o žodis “koučeris” tam tikra prasme jau yra savotiška diagnozė.

Nors kartais po mano seminarų prie manęs prieina žmonės ir sako, “iki šiol buvau labai blogos nuomonės apie koučerius, o va pas jus eičiau.” “Tai kad aš ne koučerė,” – sakau jiems. Esu viso labo tekstų kūrėja ir žodžio, kalbos, teksto magija daugybę metų besidomintis žmogus.

– Kas vizito Leipcige metu Tau tapo didžiausiu atradimu, kas galbūt įstrigo, pasirodė svarbu?

Būsiu atvira ir dėl šito nepopuliari: lengvą šoką sukėlė europiečių moterų išorinis panašėjimas su vyrais. Ne sykį Vokietijos gatvėse pagaudavau save besistebinčią, “o, koks elegantiškas vyruko paltas… oi, čia moteris!” Vėliau kalbėjau apie tai su viena mergina, ir ji sakė laukdama moterų tualete ėmusi stebėtis, ką čia tie visi vaikinukai moterų tualete veikia? Kol galiausiai suprato, kad tai moterys.

Visi turime teisę atrodyti taip, kaip norime, taip, kaip gerai jaučiamės. Aš tik norėčiau žinoti priežastis, dėl ko vyksta toks lyčių supanašėjimas. Kelissyk su savo bambą siekiančiais plaukais ten pasijutau būtybe (pats tas žodis) iš kito pasaulio ar atvykėle iš paralelinės erdvės. Tą tendenciją jau porą metų stebėjau Danijoje, tačiau man pasirodė, kad Vokietijoje tai dar ryškiau. Kitose Europos šalyse to pastebėjusi nesu. Šįsyk grįžusi namo, ėmiau klausti savęs, kiek galima lindėti džinsuose. Ir šiandien, kaip tyčia, įsigijau dvi sukneles.

Esu labai labai už lygias vyrų ir moterų teises. Tiesą sakant, savarankišką savo gyvenimą pradėjau atsisakiusi patikėti, kad moterys negali dirbti tam tikrų darbų, kad jos būtinai uždirba mažiau nei vyrai. Kol dirbau reklamoje, visada parduodavau savo laiką tik už tokį pat atlyginimą, koks būdavo mokamas mano pozicijoje dirbantiems vaikinams.

Tačiau manau, kad lygios teisės ir lytinių požymių nykimas yra du skirtingi dalykai. Po Vokietijos darsyk supratau, kaip man gražu visa tai, kas skiria moterį nuo vyro išoriškai – ilgi plaukai, krūtys, klubai, suknelės ir visa kita. Kelionės metu tyliai grožėjausi mūsų grupės lietuvėmis ir subtiliu jų moteriškumu.


Bookmark the permalink.

Comments are closed.