Tingintiems svajoti, bijantiems norėti – keli argumentai Jaunačiai


Šįvakar – Jaunatis. Sutinku, kad iš esmės visada yra geras metas valyti savo gyvenimą nuo nereikalingų, energiją siurbiančių dalykų balasto, visada geras metas laikytis atokiai nuo agresyvių žmonių, visada geras metas vengti purvinų temų ir svetimų gyvenimų nuoplovų siurbčiojimo, visada geras metas konstruktyviai reikšti emocijas, visada geras metas kurti šiltus artimus ryšius. Ir visada geras metas svajoti – ne egzaltuotai svaičioti euforiškai taškantis emocijomis ir liejant jas kiekvienam sutiktam, o sąmoningai svajoti, suvokiant savo norus ir skiriant jiems laiko. Taip, tam visada yra geras metas.

Tačiau Jaunatis yra ypatingas laikas, kai norų sėklos kur kas lengviau sudygsta – dažnai, atrodytų, be papildomų mūsų pastangų. Kas praktikuoja, yra kantrūs – tikrai žino. Prasideda naujas ciklas, jis atneša naujas tendencijas, naujus neregimus vėjus, naujas temas. Labai vertinga būtų sau padovanoti tykumos, privatumo per Jaunatį, ir pabandyti išgirsti tas temas, pajusti tuos naujus vėjus.

Tiems, kurie norėtų kažką savo gyvenime keisti į gera, tačiau net per Jaunatį tingės, ras „atmazų“ neskirti nė trupučio laiko nei sau, nei savo rytojui, tiems, kurie yra pratę bėdavoti, kad „vis tiek niekas nesipildo“, „nesąmonė tie svajojimai, protingiau arti per sukąstus dantis,“ „gyvenimas – nuolatinė kova, nėra laiko svajoti“, kurie dejuoja, kad mums skirta vargti ir kentėti (o norai tik gaišina mūsų laiką, skirtą vargeliui ir bėdelėms), ir kitiems, manantiems, kad panaršyti internete tokį vakarą prasmingiau, nei pasvajoti – keli trumpi šešių žmonių liudijimai apie sutelktos minties, sąmoningo svajojimo, aiškaus noro formulavimo galią. Ir keli mano komentarai, virstantys argumentais pasvajoti šį vakarą.

„Sveika, Ilze, norėčiau pasidalinti vienu savo gyvenimo beveik išsipildymu, kuris man pačiai buvo netikėtas. Čia toliau mano įrašas iš dienoraščio, prieš du mėnesius, kuris dabar jau yra garantuotas, kad išsipildo:

 

„Omg… Skaičiau Ilzės postą feisbuke, ji pasidalino kitos merginos laimėjimais po praktikos, kas pasikeitė, ką išdrįso svajot ir pan. Ir prisiminiau savo pasvajojimą pradėjus EŽD eksperimentą, surašiau apie savo svajonių darbą, gana smulkiai, kaip turėtų atrodyti, kokia alga, kaip jausčiausi. Kol kas negaliu sakyti, kad tai išsipildė, nes dirbu senam darbe, ir skolinuosi iš mamos, gyvenu mieste, retai į gamtą išeinu, vaikštinėju mieste, bet….! (…) Tai va, išties, lyg ir nieko stebuklingo, bet tie tokie magiškai nemagiški sutapimai labai labai džiugina.“


Turiu pasakyti, kad mano praleistoje vietoje mergina jau su asmeniškomis detalėmis rašo, ko konkrečiai norėjo ir ką darė pati, ir kaip gyvenimas ėmė dėlioti „laimingus atsitiktinumus“, kol jos didysis noras, kaip ji teigia dar prieš cituodama šį senesnį dienoraščio fragmentą, tapo „garantuotas, kad išsipildo“.)

Taigi –

… pirma: tinkamai suformuluotas noras mus nukreipia tinkamų pasirinkimų link

 

Išgryninę žinutę savo pasąmonei ir pačiai Visatai, pajuntame tam tikrą neregimą, tačiau puikiai juntamą vedimą. Vėliau pasireiškiantį kaip „netikėti impulsai“, „intuicijos balsas“, „spontaniškas noras padaryti vieną ar kitą žingsnį“.

„Lyg ir nieko tyčia nedariau po to, o viskas klojosi,“ – dažnas atsiliepimas po to, kai žmogus iš tiesų įsijautęs užrašo savo norą seminaro ar praktikos metu. Pati neseniai radau špargalkėlę – moterų grupėje artėjant Kalėdoms ant nediduko popieriuko užrašytus tris norus būsimiems (tuomet – 2016) metams. Rašiau vargiai tikėdama jų išsipildymais, tačiau bent jau rašymo akimirką – labai susitelkusi. Ir ką gi, vienas didelis ir, atrodė, visiškai neįtikėtinas noras išsipildė per pirmą tų metų mėnesį, kits, labai didelis ir, atrodė, nuo manęs visai nepriklausantis – per pirmus tris metų mėnesius. Man „lyg ir nieko nedarant“. Tačiau iš tiesų – darant labai kryptingus žingsnius išsipildymų link. Nes norai buvo suformuluoti gerai.

Kitas laiškas, man įkritęs kaip tik prieš kitą Jaunatį:

„Sveiki Ilze ir visi kiti,

tikrai tikėjau, kad su EŽD eksperimentu galiu pakeisti save, bet dėl aplinkinių, tiesą sakant, abejojau. Pasėjau jaunaties norą ir jį pamiršau. Buvau tiek susikaupusi į prasidėjusį EŽD eksperimentą, kad net apie tą norą negalvodama, tiesiog nevalingai vykdžiau tolimesnius to noro išsipildymo planus. Dar net nepasitikus kitos jaunaties, buvau pakviesta į pokalbį dėl beveik svajonių darbo. Dėl tikro svajonių darbo dar reikia padirbėti, bet viskas pagal planą. Be galo apsidžiaugiau! Tada toptelėjo prisiminimas apie pasėtą jaunaties norą. Man tikrąja ta žodžio prasme pasišiaušė visa oda. Pirma mintis buvo ­– raganizmas. (…) Tai – stebuklas! Ilze, Jūs – fėja. Tavo komanda, tikiu, tos pačios fėjų giminės. AČIŪ!

Su geriausiais linkėjimais,
X.

P.S. beje, aš taip pat buvau iš tų, kur galvojau, kad nerašysiu atsiliepimų, bet gėriu gi reikia dalintis!“


… antra: išgrynintas noras tampa tokia gera programa, kad net jį pamiršę dirbame į tą pusę

 

Tikrai taip, tai kitas dažnas atsiliepimas. „Aš ir pamiršęs buvau, kokį tikslą kėliausi,“ „man iš galvos išgaravo ta svajonė, tiesiog susitelkiau į savo gyvenimą, ir štai…“ Išgrynintas, nuo svetimų neišsipildymų apvalytas, nuo kitų žmonių pretenzijų ir godonių apnašų išvaduotas noras iš tiesų taip sustiprėja, tad persmelkia visą žmogaus būtį. Ir galvoti apie tą norą kasdien tikrai neprivalu, kad toliau intuityviai vieną po kito pasirinktume tinkamus veiksmus.

Dar vieno laiško neskelbiu, – manau, jis pernelyg asmeniškas, paminėsiu tik, kad prie laiško buvo prisegtas nufotografuotas teigiamo nėštumo testo rezultatas. : ) Ir tokių laiškų (tiesa, be nėštumo testų nuotraukų) iš tiesų sulaukiu ne taip ir retai. Tad – tikrai taip –

… trečia: tinkamai suformuluoti norai pildosi greičiau

 

Išsyk nuraminsiu, kad nesu nei ragana, nei fėja. Iš tiesų kiekviena iš mūsų kiekvieną dieną gali pabūti ir fėja, ir ragana. Kiekvienas gali pabūti geruoju burtininku ar raganiumi. Labai svarbu, kuo būname ilgesnį laiką. Kaip indėnai sakydavo, kurį vilką maitini – tas ir auga. Kokius žodžius dažniau renkamės, kokios mintys vyrauja, tokie ir veiksmai ima viršų, tokį pamatą savo rytdienai ir klojame.

Tamsūs ketinimai traukia sumaištį, šviesūs ketinimai kuria ramybę. Pavydas ir kiti stygiaus jausmo išgyvenimai didina nepriteklius – tikrai ne vien fizinius. Dėkingumas ir džiaugsmas kuria klestėjimą – tačiau tikras, o ne medinis, išprotautas dėkingumas, ir tyras, ne piktas ar pagiežingas džiaugsmas.

Tai seniai žinomi dalykai, tačiau aš kviečiu juos ir vėl prisiminti – būtent Jaunaties vakarą.

Jei norėsite dalyvauti EŽD eksperimente, tai pastaroji grupė jau persipildė, tačiau galima užsirašyti spaliui.

Mūsų technikas sakė, kad tarp besiregistruojančių į Nuostatų keitimo praktiką – daugiau nei pusė žmonių, kurie prieš tai dalyvavo EŽD eksperimente. Ką tai reiškia? Kad eksperimentas jiems pasiteisino. Pavyzdžiui:

 

„Labas, Ilze, tik patvirtinti noriu, praėjus pusmečiui, su EŽD svajone viskas gerai 🙂. Ir tiek gerai, kad net nežinau, kaip save išbudinti iš tos būsenos, gal į kokią šaltą upę įšokti?! Žodžiu, linkėjimai, ir virtualūs linkėjimai EŽD dalyviams 🙂. Ir pastebėjimas – kai jau pagauni svajonę/ norą ir prasideda kryptingas ėjimas, kažkiek turi keistis (ar keisti savo mintis) ir šalia esantys, pamačiau tai dabar.  (…) Ir – ačiū ačiū“


Tačiau šiuo metu negalinčius dalyvauti ar netilpusius į EŽD eksperimento grupę noriu paskatinti kažką daryti savarankiškai. Kaip galima praleisti Jaunatį, ne sykį rašiau – čia rasite įvairiausių idėjų šiai dienai. Nes –

… ketvirta: būtent per Jaunatį pasėti norai pildosi lengviau

 

Taip tiesiog yra. Tą teigiu remdamasi ne tik ilgamete asmenine, bet ir ilgamete savo skaitytojų patirtimi – nes apie Jaunaties praktikas rašau nuo neatmenamų laikų. Štai keli atsiliepimai, įkritę per vieną šių metų Jaunačių.

Skaitytoja:

„Tiesa tikra ir aš jau vakar be išankstinio plano tiesiog atrinkau rūbus, kuriuos paleisiu… O ryt rytui palikau desertą sau… naujų ketinimų planą ir skriaudų lydinčių mane paleidimą dar ir dar… ir tai tikrai veikia!!!“

Skaitytojas:

„Veikia, ir dar kaip! 😉 Norėčiau nuoširdžiai padėkoti už tai, kad dalinatės itin efektyvia (kaip ne kartą teko tuo įsitikinti) Jaunaties praktika.

Jau beveik dvejus metus Jaunaties metu užrašau 10 įvairiausių norų / tikslų / einamųjų ateinančio mėnesio reikalų. Rašau ir tuos dalykus, kurių išsipildymas priklauso beveik vien tik nuo manęs, ir tuos dalykus, kurių išsipildymas beveik nepriklauso nuo manęs.

Dažniausiai išsipildo apie 60 – 80 % užrašytų dalykų (o šį pavasarį dviejų Jaunačių norai išsipildė net 100 %).

Jaunaties metu užrašyti ateinančio mėnesio darbai atliekami lengviau ir sėkmingiau, efektyviau pasiekiami išsikelti tikslai ir t.t.

Rašau tiek smulkius, tiek didelius norus. Kaip išsipildo užrašyti ketinimai, priklauso ir nuo to, kiek rimtai ir neatmestinai atlieku šį Jaunaties „ritualą“.

Pastebėjau, kad geriausiai pildosi tie norai, kurie sutampa su savirealizacija, svajonėmis ir t.t., kitaip tariant – išsipildo ne tušti kaprizai ar kitų įkalbėti troškimai, o tie dalykai, kurių išsipildymas suteikia sielai daugiausia džiaugsmo. 🙂

Dar kartą dėkoju už Jūsų dėka „atrastą“ Jaunaties šventimo džiaugsmą! :)“

 

Taip, taip ir dar sykį taip – tai veikia.
Veikia tai, ką veikiame mes.

Jei labai, labai tingite ir visiškai netikite išsipildymais, sugalvokite bent vieną, mažą, tačiau džiuginantį norą. Užrašykite jį. Ir pažiūrėkite, kas bus.

Tačiau prisiminkite, kad be sąmoningo svajojimo, svarbūs ir kiti sąmoningi veiksmai. Nes –

… penkta: norus rašyti svarbu, tačiau dar svarbiau – ką veikiame tarp norų rašymų

 

Švęsti Jaunatį – puiku. Tačiau gyvenimas – ne vien jaunatys ir norų rašymai. Iš tiesų išsipildymo energiją augina (arba ne) mūsų kasdienybė. O ką toje kasdienybėje veikiame – sprendžiame kasdien.

Ar būti geranoriška, sau pačiai ir kitiems gerovės linkinčia ir taip ją kuriančia fėja, ir būti žiežulinga, pavydžia, piktavale ragana, prisirpusia paniekos kitiems ar sau – renkasi viena ir ta pati moteris.

Ar būti pykčio žaibus svaidančiu, artimuosius savo panieka naikinančiu, nuo meilės stygiaus išsausėjusiu piktuoju raganiumi, ar būti baltuoju savo gyvenimo magu, renkasi tas pats žmogus.

Jei kažkas skaito šias eilutes labai niršdamas ant savęs ar gyvenimo, labai stokodamas džiaugsmo, energijos, asmeninės gerovės ar meilės, sirgdamas kūno, proto ar dvasios ligomis, tai nereiškia, kad tas žmogus kažkuo prastesnis už sąmoningus savo gyvenimų kūrėjus.

Tas žmogus viso labo skyrė daug laiko, daug energijos, daug jėgų savo gyvenimo griovimui. Jis tiesiog investavo ne į tą fondą, pavadinkim taip.

Tačiau būtent per Jaunatį yra lengviau atsisakyti griovimo ir imtis kūrybos. Būtent vienam ciklui keičiant kitą paprasčiau paleisti praeitį, atleisti įskaudinusiems ir sau pačiam, atsisveikinti su pasenusiomis, išsikvėpusiomis, galbūt kažkieno primestomis idėjomis, ir atsiverti baltam, švariam, naujam lapui, kuriame galima bus kur kas aiškiau rašyti savo gyvenimą.

Kviečiu rinktis sąmoningai. Nes renkamės tikrai ne vien dėl savęs pačių. Kiekvieno asmens pasirinkimai paliečia ne tik jį patį. Jo pasirinkimai anksčiau ar vėliau paliečia jo artimuosius, jo draugus, kolegas, giminę. O greičiausiai tie pasirinkimai paliečia jo vaikus.

Tegul tie pasirinkimai būna taiklūs.

Tegul tai būna tas gerasis fondas, duodantis šimteriopą, tūkstanteriopą grąžą.

Linkiu, kad ši Jaunatis būtų pripildyta tykaus džiaugsmo, švaros namuose, taikos mintyse, švelnumo žodžiuose, pilnatvės jausmo ir kasdienybės grožio. Ir naujų, drąsių, šviesių svajonių, plačiais sparnais atnešančių naujas idėjas, naujas galimybes ir naujus išsipildymus.


Bookmark the permalink.

Comments are closed