Pasakyk man, kuo džiaugiesi, ir pasakysiu, kas esi


Tai yra tiesiog – tiesiog – neįtikėtina. Tokie „sutapimai“. Jau tikrai turėčiau būti pripratusi, tačiau kaskart lyg kokią deguonies kaukę užsidėjusi įkvepiu giliau. Nes tie „sutapimai“ jau vyksta kelių valandų atkarpose, kartais – pusvalandžių. Šiandien pietavau su mama tokioj labai jaukioj vietoj – mes nesam kokios lūputes širdelėmis sudėjusios, mažylius atkišusios restoranų damutės, tačiau (ar – būtent todėl) labai mokam džiaugtis, jei užsukam į kokią puikią vietą. Na ir mes pasidžiaugėm ta vieta garsiai, išsakėm darbuotojai, kad mums šią vietą labai rekomendavo ir kad čia mums labai gražus interjeras (o po to – ir kad labai skanus maistas). Ir taip pasidžiaugus naujos vietos gimimu, kaip tik pasakojau mamai, kad kartais pati jaučiuosi lyg kokia nuotolinė pribuvėja ir slapta krikšto motulė – kitų žmonių idėjoms ir jų naujai gimstantiems sumanymams.

 

Pasakojau mamai apie žmones, kurie kviečia mane į savo parduotuvių atidarymus ar knygų pristatymus ir prideda, kad jiems tos idėjos atėjo po mano seminarų ar praktikų, ar kad po jų jie įgavo naujos vidinės jėgos, atrado laiko, galbūt – išmoko pasakyti NE kaulytojams (nemokant šito, vystyti bet kokį sumanymą tikrai labai sunku – sakau iš patirties). Aš nežinau, ar galėčiau per gyvenimą nuveikti ką nors svarbesnio, nei padėti kitam išjudėti iš mirties taško (nes aš pati žinau, kaip nesaldu jame) ir tapti savo paties idėjų pildytoju, o ne svetimų norų vykdytoju.

 

Ir štai grįžtu namo po ilgos, lapais nuauksintos dienos. Ir štai atsidarau darbinę pašto dėžutę. Ir štai matau dar vieną tokį laišką:

 

„Sveika, Ilze ir komanda,

 

Rašau su prašymu atsiųsti sąskaitą faktūrą, kadangi dirbtuves apmokėjau įmonės vardu. Įmonės, kurią su vyru įkūrėme netrukus po dalyvavimo EDŽ eksperimente praeitais metais. Ačiū už įkvėpimą!“

 

AČIŪ JUMS! Jums ir visiems rašantiems savo išsipildymų istorijas. Jūs tik pagalvokit – kol kiti verkia, mes veikiam. Kol kiti dejuoja, mes tyliai taisom klaidas ir mokomės. Kol kiti verkšlena ir zyzia, mes džiaugiamės ir dėkojam. Kol kiti kritikuoja, apšnekinėja ir koneveikia, mes dalinamės, tariamės, ieškom ir randam sprendimų. Mes klystam ir bandom vėl, užuot stebėję pasaulį per murziną stiklą ir kritikavę viską, kas juda ir nejuda, bet patys nė piršto nejudindami.

 

Ar mums nebūna sunku, baisu, liūdna, pikta, netikra? Aišku, kad būna. Man – tikrai būna. Bet pastoviniuojam ir judam toliau. Ir judėti toliau daug lengviau, kai yra pakeleivių. Dangau, kaip gera juos sutikti, išgirsti jų istorijų ar skaityti jas.

 

Kai visiškai grįšiu į Lietuvos laiką po Niujorko, kai kiek apsisuksiu su didžiausiais šio spalio darbais, noriu pasiimti vieną kitą dieną naujai temai.

 

Aš noriu pasakoti apie žmones, kurie išgirdo naujas, netikėtas, galbūt keistas, nekasdieniškas idėjas. Kurie nutarė jas pildyti. Kurie veikė, rizikavo, išdrįso. Kurie grįžo. Kurie kuria (o kurti tai tikrai ne tik eilėraščius rašyt ar paveikslus tapyt). Ir gyvena iš kūrybos ir savo idėjų pildymo.

 

Aš manau, kad tokių pavyzdžių niekada nebus per daug.


Bookmark the permalink.

Comments are closed