Nemokių klientų frazių kolekcija


Surinkau šiokią tokią „Atmazų mokėti enciklopediją“. Geriausias man buvo šis: „Žinokit dabar negalim atlikti apmokėjimo, nes mums čia po renginio reikėjo visiems ŽMONĖMS sumokėti.“ Koks gražus užsakovo pasiteisinimas-paaiškinimas. Tiesiog chrestomatinis. O kiek čia dar perlų pririnkau… Jaučiuos gal ir ne kaip šarka, kuri prisinešė į lizdą blizgių auskarų, bet truputį pasiraškiusi braškių nuo svetimos lysvės – tai tikrai. (Nors ir atsiklausiau, ar galima cituoti.) Viskas prasidėjo, kai mano bičiulis paskelbė savo sienoje tokį tekstą:

 

„- Mes apsvarstėme jūsų pasiūlymą ir galim pasakyti, kad kaina mums yra per didelė, reiktų koreguoti sąmatėlę, – baigė kalbėti malonus moteriškas balsas ir stojo pauzė.

– Suprantu jus, – atsakiau, – bet kaina yra pagrįsta už atliekamus darbus ir nekoreguojama.
Čia atrodytų ir reikėtų baigti pokalbį, mandagiai atsisveikinus abiems pusėms. Bet maloni moteris ragelyje liūdnai atsikvėpusi, prabilo toliau.
– Suprantat, kad kiti žmonės už tiek pinigų sąžiningai dirba visą mėnesį. O jums čia ką padaryt, tik sumontuot video, su kompiuteriu paspaudeliot. Aš suprantu, kad jūs ten Vilniuje viską brangiai įkainojat ir kad kompiuteristai dabar laužia kokias nori kainas, bet čia yra per daug. Jums gi ten nieko beveik daryt nereikia, viskas gi nufilmuota jau. Jums tik sumontuot ir viskas.
 
TIK SUMONTUOT. Po velnių. TIK SUMONTUOT. Aš jau neatsimenu, kiek kartų aš girdėjau šį žodžių derinį.
 
Tik sumontuot. Ką nors sumest. Ką nors sukarpyt. Ką nors suklijuot. Na davai, sumesk ką nors. Visi šie žodžių deriniai puikiai parodo, ką žmogus iš tikrųjų galvoja apie tavo darbą. Sėdi tu ten su tuo kompu, primaigai kažką ir gaunasi kažkas gražiai, negi sunku. Teko net dirbti su viena aikštinga persona, kuri viduryje darbo pamainos pyktelėjusi pasakydavo „aš pati išmoksiu tuos 3 mygtukus paspaust ir jūs, montuotojai, liksit be darbo“. Kol kas neišmoko, kol kas dar niekas neliko be darbo.
 
Ir montažas dar yra tokia gan specifinė sritis, kur negali kiekvienas stačia galva šokt, kad save tokiu įsivaizduotų. Vistiek reikia ir programų susirast, ir kažkiek su tais formatais filmavimo raukt ir bent minimaliai pramokt navigacijos nelinijinio montažo pasaulyje. Žodžiu, santykinai nemažai triūso iki pirmo bent minimalaus žingsnio. O aš galiu tik įsivaizduoti, ką patiria fotografai, nes gi kiekvienas nusipirkęs fotiką – fotografas. O jei veidrodinį – tai čia jau be kalbų 🙂 Ir už ką mokėt fotografui? Duosim veidrodinį, pusbrikas pafotkins. Bet čia aš tik įsivaizduoju, fotografai matyt ne tiek pripasakotų.
 

Tai žodžiu, skaitau įsitaisęs aš visai neblogai. Už nieką gaunu pinigus 🙂 ta proga einu į teliką, nes jau metas ką nors sumest, suklijuot, pastumdyt, akis į monitorius pavarvint, iki 11 vakaro. Mažu, kas ir pinigų dar po to duos.“

 

Ir tuomet po šiuo tekstu pasipylė gyvi gyvų žmonių komentarai – žmonių, užknistų amžino, nuolatinio, atviro „potencialių užsakovų“ požiūrio į jų darbą, kuriame, aišku, „nieko nereikia daryti“ (tikiu, kad atsikalbinėtojai niekad netampa realiais užsakovais, o jei ir tampa, greičiausiai gailimės, kad su tokiais prasidėjome). 

 

Žiūrėjau į byrančius komentarus ir galvojau: o, dangau. Juk čia – perlų rinkinys. Savų sričių specialistai cituoja frazes, dažniausiai jiems sakomas nemokių klientų (ar nusiteikusių derėtis iki skatikų).

 

Taigi, ką suokia gudručiai?

 

– FOTOGRAFAMS –

 

„Tik mygtą paspaudinėji ir yr fotkės.“

 

„Negi sunku?“

 

 
„Tai kiek tu tas nuotraukas ten daryt gali, tu tik permesk man į CD ir viskas. 🙂 Arba – o gali man gražių nuotraukų padaryt? 😀 Ir t.t. Pasaka be galo.“
 

„Aha, o RAW failus galit atiduot? Aš pati pasitvarkysiu!“

 

– ARCHITEKTAMS, PROJEKTUOTOJAMS –

 

„Same shit here 😉 Kiek kartų esu girdėjęs: tai jūs projektuotojai gi tik kompe linijas pastumdot ir lazeriai patys susiprojektuoja. Bei: ateisiu pas jus, atsisėsiu prie kompo ir geriau/greičiau nei jūs padarysiu. Tik kažkaip dar nė vienas nepadarė. :D“

 

„Kas čia yr namukus pabraižyt, sienas padėliot, gi kompiuteris pats viską padaro, kiek čia užtruks tas projektavimas bac bac ir padėliojam kartu už pora šimtų, nes pats progarama nemoku šita, kokie dar tūkstančiai už padizaininimus, gi per 15 min. čia laisvai. ;D“

 

 
„Man rodė draugelis su autocadu ten nesunku yra, paišai tokias linijas ir pasidaro kambariukai ir visas namas, yzy.“
 

„Painte dar paprasčiau, net nuspalvinti galima iškart :)))“

 

– TEKSTŲ KŪRĖJAMS –

 

„Man blogiau – 32 lietuvių abėcėlės raides moka beveik kiekvienas :)“

 

„Tas pats ir su tekstais 🙂 „Mes gi visą informaciją duosim, jūs čia tik gražiai sudėliokit ir viskas. Už ką čia tiek mokėt?“ Arba atvirkščiai su tuo menu 🙂 : Man čia nereikia kažkaip meniškai, mandrai. Paprastais žodžiais, trumpai. Tai gal tada pigiau?“

 


– DIZAINERIAMS –

 

„Geriausia, tai dizikams… Tai pala čia už tris linijas ir užrašą Adidas tu kiek nori? – arba – Bliamba liniją palenkė, parašė Nike ir nori tūkstančių… :D“

 

– PR’UI –

 

„Linkėjimai iš piaro – profesijos, kurią visi išmano GERIAU už tave.“

 

– GARSISTAMS –

 

„Nesiparink, su įgarsinimu ar įrašais – taip pat būna. Ypač kai atveda mamytė ar močiutė savo be klausos anūkėlį ir nori iš jo pvz. Montvydą arba Baumilą padaryti. :)“

 

– SIUNTŲ TARNYBOMS –

 

„Kieeeekkkk? HAHA!!! Kieeeekkk? Jūs gal JUOKAUJAT? Čia gi tik vokas su dokumentais!“ Jo, tie patys dokai, kuriuos pasirašot popiet Vilniuje, o rytoj iki 12:00 jie jau Briusely, Londone ar Paryžiuj.“

 

„Ir ką, gaila? Tipo lėktuvas ir taip neskris tą dieną? Ar sunku mažą vokelį įmest į kokią dėžę? Visai jau.“

 

– GAMINTOJAMS –

 

„Stakles pagaminti lygu „tai kas čia – 20 varžtų susukti“. Arba dar variantas: „iš kiniečių padėvėtą gali pigiau gaut.“

 

– TIESIOG –

 

„Labai girdėta dainelė – aš pati (pats) galiu pasidaryti, bet tau duosiu du skatikus, kad be darbo neliktum. Negražu, bet tokius reikia siųsti kuo toliau, nes tokiems niekas ir niekada nebus gerai, net jeigu gautų veltui.“

 

„Sąmatėlės, nuolaidėlės, darbelis…kai tik kalba pakrypsta ta linkme, reikia raukt pokalbėlį.“

 

Ir pabaigai – darsyk tas perlų perlas, uogų uoga.

 

Šis man labai surezonavo asmeniškai, nes vienas (be abejonės, labai kilnus, „gerų darbų“) projektėlis sykį man siuntinėjo manipuliatyvius laiškučius, kad visai neturi „pinigėlių“ ir kad kurčiau jiems tekstukus interneto puslapiui ir jų produktams „iš idėjos“ (juk ką čia, kai pagalvoji – ar sunku parašyt?).

 

Tik laiškučių autorei, „pinigėlių“ neturėtojai kažkaip nepasisekė – siųsdama vieną laišką, turbūt neapsižiūrėjusi, ji prikabino man internetinio puslapio sąmatėlę, siųstą puslapio kūrėjui. Ir kažkodėl vien jam buvo numatę 5000 (tada dar) Lt. Tad jos prisiekinėjimai tame pat laiške, kad „tikrai neturim pinigėlių“ atrodė kvailokai. Tai tada susikurkit puslapį ir turėkit jį be tekstų, kokios problemos?

 

Kai neturiu grynųjų, nesibruku ten, kur ima tik grynais, ir nekauliju gauti kažko už dyką – pavyzdžiui, sulčių stiklinės ar pietų.

 

Kodėl taip paprasta kaulyti paslaugų, kurios užtrunka tikrai ne mažiau nei pietus paruošti ar sulčių išspausti? Nes pačių kaulytojų laikas jiems nieko vertas?

 

Tačiau dabar suprantu, kad tąsyk, kai „gerų darbelių“ projektukas turėjo 5000 „pinigėlių“ puslapio kūrėjui ir nulį man, aš tiesiog nepatekau į ŽMONIŲ kategoriją – kaip ir šis komentatorius, cituojantis kažkurį savo užsakovą:

 

„Žinokit dabar negalim atlikti apmokėjimo, nes mums čia po renginio reikėjo visiems ŽMONĖMS sumokėti.“

 

Ir aš galiu pasakyti, kodėl kaulytojai kaulija ir kaulys, ir toliau amžinai jausis visko stingą – pinigėlių, biudžetėlių, projektukų, finansėlių.

 

Todėl, kad gauti gali tik duodamas.

 

Ir kol žmogus iki krumplių baltumo pats spaudžia pinigą kumštyje, tol jis iš tiesų sius, o kartais gal ir dus iš įsiūčio, išgirdęs kai kurių žmonių įkainius. Nes pats gyvens begaliniame stygiuje, visų pirma – savo mintyse. Stygiuje, kurį susikūrė pats ir kurį toliau kuria ir peni kiekvieną dieną – šykštėdamas, gailėdamas, laikydamas įsikibęs ir žiūrėdamas, kad tik, gink Dieve, niekas neuždirbtų daugiau, nei jam atrodys tinkama.

O ką gi daryti mums, susiduriantiems su nemokamų paslaugėlių kaulytojais, gudručiais, siūlančiais padirbėti nemokamai, ir kitais laimės bandytojais, ieškančiais nemokamos darbo jėgos?

Yra krypčių, teigiančių, kad turime lyg kokie šventieji visur ir visada „jausti beribį dėkingumą“, „išspinduliuoti absoliučią ramybę“ ir „mylėti savo priešus“. Na, kaip čia pasakius… : ) Gal – kol iki tokio lygio užaugsime, aš siūlau tiesiog žvelgti į tokias situacijas su smalsumu, tyrinėti jas, analizuoti, iš kiekvienos pasiimant geriausią įmanomą patirtį, naudingiausius sprendimus ateičiai. O svarbiausia man atrodo atsekti, kas mumyse pačiuose tokias situacijas nuolat kuria.

Nes kai pakeisime priežastį, dings ir pasekmė.


Bookmark the permalink.

Comments are closed